Donatas Šulcas, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas
Pamąstymai: Kur veda tokie „sąjūdžiai?“ 
Mes, protesto ir bado akcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros nevyriausybinės visuomeninės organizacijos Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos atstovai šios organizacijos vadovas Donatas Šulcas ir aktyvus narys Žilvinas Razminas, sužinoję, kad Raudondvaryje (Kauno r.) 2017-12-09 vyks naujo Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, metę kitus, tikrai neatidėliotinus ir labiausiai reikalingus atlikti darbus, būdami savo kailiu ir kūnais patyrę valstybės valdžios ir jos institucijų vykdomus antidemokratinius veiksmus (užsakomuosius persekiojimus, prievartą, turto nacionalizaciją, neteisybę ir t.t.), panorome pažvelgti, kas gi vyksta ir galbūt tapti naujojo miškininkų sąjūdžio nariais.
Važiuodami į Kauną džiaugėmės ir aptarinėjome: va, atsirado vis dėlto žmonės, išdrįsę pasipriešinti neteisybei, kurie kaip ir prieš 30 metų suteiks žmonėms viltį turėti savo Lietuvos valstybę, padės suvaldyti ne tik prieš mus, tačiau ir prieš daugelį Lietuvos gyventojų vykdomą antidemokratišką politiką.
Nuvykom, susiradom salę, vieni iš pirmųjų užsiregistravome svečių sąrašuose ir vos tik atsisėdę supratome, kad….esame nepageidaujami, kadangi ne urėdai ar eiguliai, o šiaip atvykę Lietuvos piliečiai.
Pirmiausia, vienas iš nekrentančių į akis pilkų žmogeliukų slapta, tiesiog iš po skverno, mobiliuoju telefonu mus ne vieną kartą nufotografavo. Norėdamas parodyti, jog esu tikrai ne iš teroristinės organizacijos, prisisegiau prie krūtinės, tikrai matomoje vietoje, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos (LŽTO) pažymėjimą, patvirtinantį tikrai ne šnipo ar kažkokio perėjūno, o LŽTO nario statusą.
Na, prasidėjo tas miškininkų sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, kuriame ir „Tautiška giesmė“ skambėjo, ir organizatorių pristatymas, ir gerb. vyskupo Jono Kaunecko pasveikinimas bei palaiminimas vyko, be to, kaip tikrame nomenklatūrininkų suvažiavime buvo kurtas naujas minėtas sambūris tik su viena pačia didžiausia problema apie Lietuvos miškus, įvardintas urėdų atleidimas iš pareigų. Tiesa, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas, sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ vienas iš iniciatorių Rimantas Braziulis, paaiškinęs, jog paruoštą kalbą paliko namuose, vartydamas šūsnį popierių bandė aktualizuoti tikrai didelę Lietuvos problemą dėl labai smarkiai naikinamų miškų bei Seimo naujai priimto antikonstitucinio įstatymo, išvaikant iš darbo urėdijose visus dirbančiuosius ir įkuriant vieną centralizuotą, tik Vyriausybės įtakoje sudarytą, save kontroliuojančią ir visus darbus vykdančią įmonę.
Tačiau kovingai pradėjęs kalbą apie naikinamus Lietuvos miškus, p. R. Braziulis kalbą pabaigė su nuolankiu pasiūlymu kreiptis į Vyriausybę bei įstatymo leidėją dėl dalies naujo teisės normų akto pakeitimo, be to, pasiūlė šalies žmonėms vieningai dalyvauti sąjūdyje „Už Lietuvos miškus“ veikloje. Nors aiškiai surežisuotame suvažiavime akivaizdžiai jautėsi kvapeliai, kadangi po naujai kuriamo sąjūdžio vėliava paslėptos klanų ir suinteresuotų asmenų kovos dėl įtakos zonų naikinant Lietuvos miškus, nematomas asmenų, šiandien aukščiausiąsias pareigas urėdijų valdžioje užimančiųjų pasipriešinimas galimai reorganizacijai.
Tiesa, labai patiko svečio iš Estijos Respublikos Indrek Vainu pranešimas apie miškų dalinį nusiaubimą, apie eilinių eigulių darbo vietų visišką sunaikinimą (liko nepaminėta, o gal praleidau informaciją apie urėdų darbo vietas). Pasiremdamas dokumentine medžiaga, pateikdamas faktus jis labai įtaigiai išaiškino, kas galimai laukia ir mūsų kardinaliai pertvarkant šalies miškų ūkį.
Pažymėjęs, kad siekiant išsaugoti Estijos miškus įtraukta visuomenė, paprasti žmonės, I. Vainu pasidalijo bendromis mintimis ir apie būdus, kaip išeiti iš susidariusios sudėtingos padėties. Tačiau naujai kuriamo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo organizatoriai, manau, nusprendę, jog tik dalies naujai priimto Seimo įstatymo pakeitimas išgelbės Lietuvą; kad tik dėl vienos miškų naikinimo problemos (dėl urėdijų centralizavimo) šiandien reikia susiburti ir po sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ vėliava spręsti mano aukščiau paminėtą įstatyminį pamainymą. Beje, nors sėdėdamas salėje tikrai labai įdėmiai klausiausi, bet neišgirdau, kokių pataisų iš esmės reikalaujama, kaip konkrečiai ir motyvuotai siūloma pakeisti ginčijamos dalies dispoziciją.
Taigi, susigundęs ir pabuvojęs naujai kuriamo miškininkų sąjūdžio steigiamajame suvažiavime akivaizdžiai pamačiau bei supratau, , jog mes, paprasti žmonės, dirbantys ir bedarbiai, pensininkai ir studijuojantys, esame tiesiog mulkinami ir supriešinami, o įvairūs nomenklatūriniai veikėjai galimai nepasidalindami įtakos zonų, iškeldami savo vieną dalinę problemą aukščiau visų kitų, po to judėjimo vėliava skaldys ir naikins mus, tyčia nukreips nuo tikrų aktualijų, aiškins, kaip atskirti pelus nuo grūdų, bandys ,,mokinti“ išspręsti pačią ,,didžiausią“ problemą.
Nusivyliau… Supratau, jog dar kartą norintys mus apgauti tam tikri veikėjai (politiniai spekuliantai) vėl mojuoja sąjūdžio vėliava.
Portalo www.dirst.lt pozicija nebūtinai turi sutapti su autoriaus paviešinamais teiginiais. 