Docentas Edvardas Satkevičius (Kaunas) 
Kodėl klastojama statistika ir maskuojami masinės emigracijos mastai?
Šiuo metu viešojoje erdvėje dažnai aptariama emigracijos tema. Kas be ko, apie tai įdomu išgirsti įdomiose radijo laidose, paskaityti straipsnius įvairiuose interneto portaluose.
Beje, minimą problemą nagrinėju daugiau nei penkiolika metų, tad turiu sukaupęs tikrąją padėtį atspindinčius skaičius.
Oficialiais duomenimis, iš Lietuvos per 28 metus neva emigravo milijonas žmonių, tik sostinė Vilnius išlaikė miestelėnų skaičių, be to, ten įsikūrusiųjų dar ir ženkliai padidėjo, o visur kitur gyventojų smarkiai mažėja. Pavyzdžiui, 1990 m. Panevėžyje gyveno 117 tūkstančiai žmonių, o dabar tik 84 tūkst., Plungėje – atitinkamai 24 bei 18 tūkst., Pasvalyje -13 ir 8 tūkst. Tuo tarpu kai kurie kaimai aplamai išnyko, o yra ir tokių, kur iš dešimties sodybų realiai žmonės besą vienoje.
Tačiau mano atlikta analizė rodo, kad iš Lietuvos išvyko ne mažiau 1,8 milijono žmonių. Kodėl nesutampa oficiali statistika su nepriklausomų tyrimų medžiaga? Ogi todėl, kad ji visus tuos, kurie jau ketverius – aštuonerius metus ar net kur kas ilgesnį laiką verčiasi užsienyje, bet formaliai yra registruoti Lietuvoje, priskiria prie mūsų krašte gyvenančių asmenų, nors de facto anie įsikūrę svečioje šalyje, o į Lietuvą atvyksta 1 – 3 kartus per metus ir realiai pas mus praleidžia maždaug porą savaičių, be to, yra ir tokių, kurie gimtinę aplanko dar rečiau.
Respublikos žmonių išvarymas į Vakarus – didžiulė problema. Juk menkstant intelektiniam potencialui, smarkiai besikeičiant demografinei padėčiai ženkliai mažėja vaikų gimstamumas, drastiškai kinta moksleivių ir studentų skaičius, uždaromos arba sujungiamos švietimo įstaigos.
Tad nenuostabu, jog pas mus jau trūksta ir kai kurių sričių specialistų: nemažai gavusiųjų varganus atlyginimus pabėgo į Vakarus, kur maisto produktų kainoms esant tokioms pačioms kaip Lietuvoje emigrantai turi penkis – dešimt kartų didesnes mėnesines pajamas.
Klausimas, ar įmanoma pragyventi per mėnesį gaunant 100-300 eurų, kai daugelis kainų Lietuvoje europinės, žinoma, retoriškas. Galima tik egzistuoti, tad nenuostabu, jog vis daugiau žmonių Lietuvoje atsiduria arti bado ribos. Tuo tarpu Vakarų šalyse daugelio žmonių atlygis siekia 800 – 2000 eurų.
Rašau atvirai, be jokio grimo. Kokie gi skaičiai dar aktualūs bei įdomūs, kuriuos pravartu žinoti pilietiškiems žmonėms? Pavyzdžiui, tarybinė valdžia ištrėmė į Sibirą 148 tūkstančius Lietuvos gyventojų, kai tuo tarpu dabartiniai valdantieji nuo 1990 – jų iš mūsų šalies išvijo ne mažiau 1 milijono 800 tūkst. žmonių.
Kas gi toliau? Lietuvai lemtingas bus artimiausių dešimties metų laikotarpis. Jeigu emigracijos mastai išliks analogiški, tai toliau blogėjant demografinei situacijai užsidarys dar daugybė mokyklų, kitų švietimo įstaigų. Daugės tik karinių poligonų ir valdininkų (pastarųjų skaičius, jų 1 – 5 tūkst. EUR siekiantys atlyginimai, pastovios ir gausios premijos tik didės).
Kita vertus, Lietuvai pasukus pažangos keliu, ir emigrantų srautas sustotų, ir dalis jų grįžtų į gimtinę. Bet tam būtini ryžtingį žingsniai gerinant socialines – ekonomines sąlygas, pavyzdžiui, grąžinant nemokamo aukštojo mokslo sistemą, iš esmės pakeičiant mokesčių politiką, pakeičiant sąlygas smulkaus verslo steigimui ir plėtrai.
Manau, kad jeigu būsime basi, bet ginkluoti, tai tikrai žlugsime o jeigu sieksime taikos bei gerų sąlygų stabilaus gyvenimo plėtojimui, tai išliksime ir klestėsime.
