Atsiuntė Gintautas Černeckis 
Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (6 d., VI)
(tęsinys VI)
Simono Daukanto „Pasakojimo apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ kelias į Bitėnus
Leidinys „Pasakojimai“
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengiant baigiamąją Simono Daukanto 225-ųjų gimimo metinių parodą svarbiausiems istoriko veikalų rankraščiams teko laikinai palikti savo dabartinę buveinę – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto saugyklą. Kaip tokiais atvejais numatyta, istorinėms relikvijoms turėjo būti suteikta piniginė vertė. Vadovaujantis vertinimo metodika, pirmiausiai didžiausia suma buvo vertinamas reikšmingiausias veikalas. Remiantis jo įkainojimu, kitų rankraščių vertinimas įprastai koreliuojamas remiantis kainų mažinimo eiliškumu. Didžiausia suma – 250 000 eurų– įvertintas Daukanto rankraščio „Istorija žemaitiška“ originalas.
Galbūt pasiūlyta kaina kai kam gali pasirodyti per didelė, tačiau besidomintieji istorinio paveldo unikumais sutiks, kad antikvarinėje rinkoje už šį rankraštį gali būti mokama ir dvigubai daugiau. Jo vertę sudaro ne tik istoriografinis unikalumas, bet ir nacionalinio masto reikšmė mokslui bei kultūrai. Suprantama, kad bandymas Didžiojo Istoriko veikalą pasverti vienadiene valiuta tėra tik eksperimentas, kuris praktikoje niekada nebus panaudotas.
„Istorijos žemaitiškos“ išvestinių veikalų būta ne vieno, sukurto paties autoriaus ir kitų asmenų. Taip siekta paspartinti pirmojo lietuvių kalba parašyto reikšmingiausio Lietuvos istoriografijos darbo publikavimą. Šiame straipsnyje didžiausias dėmesys skirtas „Pasakojimui apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (toliau „Pasakojimas“), apie kurį daug pasakyta nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos fundamentaliuosiuose tomuose „Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvių kalba“ (1969 ir 1985 metų), Vytauto Merkio rengtų Daukanto „Raštų“ komentaruose (1976 m.) ir apibendrinančiame Romos Bončkutės straipsnyje „Simono Daukanto istoriografijos „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ spausdinimo Prūsuose istorija“, paskelbtame Klaipėdos universiteto žurnale „Acta Historica Universitatis Klaipedensis“(2004).
Iki mūsų laikų išliko „Pasakojimo“ rankraščio originalas ir dveji nuorašai. Ketvirtojo, daryto Jono Šliūpo, likimas nežinomas. Jis veikalo pirmąją dalį nusirašė 1882 m., kai buvo pašalintas iš Maskvos universiteto ir Antano Baranausko leidimu porai savaičių prisiglaudė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Joje rado sutelkta daugiau istoriko rankraščių, todėl su kunigais vyko diskusija dėl publikavimo. Jai Šliūpas buvo pasirengęs: gilinosi į rankraščius, rastus ne tik seminarijoje, bet ir likusius pas paskutinį Daukanto globėją – Papilės administratorių, tuometį Žagarės altaristą Ignotą Vaišvilą. Buvęs studentas, remdamasis jais ir liudininko pasakojimais „Auszros“ pirmuosiuose numeriuose (1883), spausdino gana drąsų straipsnį „Simanas Daukantas, Lietuvos raštininkas“.
Jame apie „Pasakojimą“ sakoma: „Ta istorija patolei gulėjo rankraštyje Kauno seminarijos knygynėj; pirmąją dalį jo istorijos aš ketinu, jeigu man išneš sveikata ir turtas, kitą metą [1884 m. – D. K.] išspausdinti ir taip padaryti prieinamą dėlei visų akyvųjų (akylųjų) lietuvių, o palengva aš ir kitas jos dalis apgarsinsiu“. Dėl sulauktos reakcijos straipsnio publikavimas „Auszroje“ nutrūko, tačiau veikalo leidybos idėja neužgeso. Galimybė jai realizuotis atsirado suartėjus su jaunu Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviu, mėnraščio redaktoriumi Jurgiu Mikšu, ir netrukus jį pakeitus redaktoriaus pareigose bei keletui mėnesių apsigyvenus Martyno Jankaus sodyboje Rambyno kalno papėdėje.
Sumanymo įgyvendinti nespėta: dėl per didelio aktyvumo Prūsijos valdžia Šliūpą
išvijo anapus Atlanto. Tada Daukanto „Pasakojimo“ leidybos ėmėsi Mikšas, 1885 m. spalį už gerą pinigą Tilžėje įkūręs nuosavą spaustuvę – leidyklą. Mikšas lėšas „Pasakojimo“ knygai tikėjosi sukaupti rinkliava.
Pirmoji rasta žinia yra iš jo paties redaguoto laikraščio „Niamuno sargas“ paskutiniojo 1885 metų numerio. To meto laikraščiams įprastoje atsakymų korespondentams ir abonentams skiltyje dėkojama Kaukėnų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigui Kristupui Sturiui už penkių markių auką „ant išspaudimo „Daukanto pasakojimų apie Lietuvos veikalus“.
Kitų metų „Auszros“ pirmajame numeryje išspausdinta daugiau informacijos. Ji remiasi neįvardyto Lietuvos kunigo laišku: „Jau dveji metai suėjo, kaip Szl[iūpas] perrašė pirmąją dalį „Daukanto pasakojimų apie Lietuvos veikalus“; prižadėjo spausdinti, bet iki šiol nieko negirdėti… Ar sulauksime to brangaus skarbo, ar tas nuorašas gal kur nužuvo? Jei pasirodytų ant svieto pirmoji dalis, galėtumėme pasirūpinti ir apie kitas“ (p. 32). Toliau autorius redaktorių skatina rėmėjus kviesti įprastu būdu – vieša rinkliava ir apie rezultatus skelbti „Auszroje“.
Atsiliepiant į šį raginimą kartu su laiško publikacija pranešama, kad iš viso knygos spaudos darbams jau gautos 149 markės, dar penki rėmėjai, tarp jų minėtasis Sturys, paaukojo 41 markę. Taigi Daukanto knygos ižde 1886 m. pradžioje iš viso būta 190 markių. Jis dar pildėsi. Kai po Mikšo spaustuvės bankroto, įvykusio tų pačių metų liepą, imti skaičiuoti nuostoliai, rasta, kad jiems teko ir spaustuvininko rankose buvęs Daukanto knygos iždas su 234,90 markėmis.
Kaip gana tvirtai teigė istorikas Merkys, 1891 m. „Pasakojimo“ pirmąją dalį iš Žemaičių kunigų seminarijos bibliotekos „savavališkai paėmė“ ir į Prūsiją nusiuntė jos tarnautojas Gegžnas. Rankraštis pateko į Tilžėje leidžiamų laikraščių Didžiajai Lietuvai redaktoriaus Jono Kriaučiūno rankas. Pataisęs rašybą bei kalbą, jis veikalą perdavė Jankaus spaustuvei Bitėnuose. Jankui spausdinti didelės apimties veikalus stigo spaustuvės pajėgumų, tačiau mažesniems darbams galios ir patirties netrūko.
Spaustuvininkas „Pasakojimų“ ėmėsi 1893 m. Apie darbų eigą galima spręsti iš poros Jankaus laiškų. Pirmasis, rugpjūčio 8 dienos, sprendžiant iš kreipinio „Mielas Daktare!“, buvo adresuotas varpininkui gydytojui Petrui Matulaičiui. Jam pranešama: „Aš dabar spausdinu Daukanto istoriją ir pirmoji dalis bus gatava po 4 nedėlių. Antroji prieš Naujus metus, o jei surinksiu kiek tiek grašio, tai 3 dalį rasi jau ant ateinančių Užgavėnių turėsiu gatavą“.
Knygos spausdinimo darbai vyko sklandžiai, nes jau spalio 23 d. laiške Šliūpui rašoma: „Šiandien išleidžiu [į JAV – D. K.] skrynę su Basaniaus [Jono Basanavičiaus– D. K.] „Etnologiškomis smulkmenomis“ 400 eks. ir S. Daukanto istorijos 100 eks. bei likusius [Johanno Mosto] „Dangų ir pragarą“. Daukanto istoriją pristatant ant pardavos, už ją turi grąžinti po 75 Pf. = 75 Mk., o [po kiek] paimti – tai tavo vale, po kiek imsi už savo procę“. Šios frazės paskutiniai žodžiai gana aiškiai patvirtina, kad „Pasakojimo“ pirmosios dalies leidybos baigiamajame etape būta ir Šliūpo įnašo bei glaudaus bendradarbiavimo su Jankumi.
Apie Daukanto knygos pasirodymą žinota ir laukta greičiausiai iš Jankaus laiškų lėšoms rinkti. Dar nebaigus spaudos darbų, atsiųsti jos egzempliorių užsakė Petras Vileišis ir patvirtino apmokėjimą. Kiek vėliau, jau Karaliaučiaus universitete, 1900 m. apgynęs kalbotyros daktaro disertaciją ir rengdamas veikalą „Daukanto raštų leksika“ Daukanto publikacijų kaip kalbos šaltinio ieškojo Vilius Gaigalaitis. Dėl talkos jis laiškais kreipėsi į Tilžės knygininkę Martą Zauniūtę. Anso Bruožio liudijimu, Daukanto rankraštį iš Jankaus rankų gavo kunigas Jonas Žilinskas – Žilius.Jis Bitėnuose lankėsi 1900 m. vasarą ir grįždamas į JAV rankraštį išsivežė.
Po Bitėnų dangumi Daukanto „Pasakojimo“, jau tapusio knyga, tolesnėje istorijoje apstu mįslių ir painiavos. Juozas Angrabaitis, įkandin po jos pasirodymo lankęs Jankų ir žinių gavęs iš pirmų rankų, išspausdinimo metus nurodė 1894 – uosius, tiražą – 1000 egzempliorių, apimtį – iki 100 puslapių, kainą – 50 kapeikų, sandėlyje rado tik brošiūruotas „sansiuvas“ – pradėtos spausti knygos pradžią. Esą rankraštis iš Žemaičių kunigų seminarijos buvęs išvogtas, vagis į Jankų kreipęsis dėl spausdinimo, bet neturėdamas reikiamų pinigų pasiūlęs parduoti už 1000 rub., galiausiai nusileidęs iki 600 rub. Tokį vagies poelgį autorius palydėjo griežtu pasmerkimu: „Ką ant tokių darbų galės svietas pasakyti?!“.
Žinant anuometę Jankaus finansinę padėtį, įvardytos sumos jis jokiu būdu negalėjo sumokėti, tad jei rankraštį ir pirko,tai ne daugiau kaip už kelias dešimtis markių. Bet tokiu atveju vagis rankraštį galėjo pasiūlyti žymiai turtingesniam Tilžės spaustuvės – leidyklos savininkui Otto von Mauderodei? Pas jį dirbo patyrę nelegaliosios lietuviškos spaudos rengėjai. Galbūt pas juos vagis ir užsuko? Juk neatsitiktinai rankraštį redagavo ir knygos leidėju antraštiniame lape pasirašė J. K. Kauniškis– Jonas Kriaučiūnas.
Šių laikų knygos istorikas ir bibliografas Vaclovas Biržiška rankraščio ir knygos istoriją rutuliojo toliau. Ne kartojo tai, ką rašė Angrabaitis, o pateikė prielaidą: „Benešį rankraštį iš Kauno Seminarijos išvogęs Gegžnas, buvęs seminarijos tarnas, iš D. Pociaus sužinojęs, kur jis guli?“. Profesorius taip rašyti galėjo tik turėdamas gyvą liudininką ir tai nebūtų nuostabu, nes po vagystės tebuvo praėjusios tik kelios dešimtys metų. Remdamasis po ranka turėtais egzemplioriais ir kitais šaltiniais Biržiška nustatė, kad sandėlyje gulintį tiražą iš leidėjo nupirko knygnešys Jurgis Bielinis. Jo paklausai pakenkė tais pačiais metais Plimute pasirodžiusi Daukanto „Lietuvos istorija“ – kur kas išsamesnės ir naujai suredaguotos „Istorijos žemaitiškos“ pirmoji, vėliau – ir antroji knyga. Bielinis parengė papildytą „Pasakojimo“ tęsinį ir 1899 m. pas tą patį Jankų išspausdino kitokio dydžio šriftu, be antraštinio lapo ir 97–240 puslapių numeracija.
Martynas Jankus. 1884 (?) m. Fotografuota Adolfo Smilgevičiaus foto ateljė Raseiniuose.
Sujungtos knygos tapo tarytum nauju leidiniu, tačiau šiuolaikiniai bibliografai jo dalis registruoja atskirai kaip 1893 ir 1899 metų leidinius. Jų patobulintą bibliografinį aprašą parengė buvusių Knygų rūmų bibliografai, tačiau nepaaiškinę, kodėl pirmosios dalies tiražą nurodė 2000 egzempliorių. Jis kelia abejonių.
Abi knygos, pažymėtos 1893 metų laidos antraštiniu lapu, sulaukė skirtingo likimo. Pirmoji prilygsta retenybėms. Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas nurodo, kad Nacionalinė biblioteka turi penkis, po vieną – Vilniaus universiteto ir Rusijos mokslų akademijos bibliotekos. Antrosios, matyt, dėl reikšmingo bei gana originalaus papildymo ir Bielinio apsukraus platinimo egzempliorių išliko gana daug. Jų yra beveik visose didesnėse Lietuvos ir keliose užsienio bibliotekose – priskaičiuojama daugiau kaip dvidešimt egzempliorių. Apie asmeninių bibliotekų ir bibliofilinių kolekcijų egzempliorius duomenų nėra. Neabejotina, kad senosios knygos mėgėjai jų turi. Šio straipsnio autoriaus kolekcijoje yra pirmosios dalies 1893 m. laidos egzempliorius. Jis brošiūruotas, sudėvėtas, praradęs vieną lapą (p.3–4)ir popierinius viršelius.
Jų neturi ir kiti išlikę egzemplioriai. Autoriaus egzemplioriaus antraštinis lapas išlikęs apysveikis, todėl antraštiniai duomenys perskaitomi gana gerai. Jame įžvelgsime ir redaktoriaus kiek pakeistą pavadinimą – „Pasakojimai“. Prierašas pieštuku paskutiniame knygos puslapyje primena savininką – Miką Preikšaitį. Jis knygą pirko Jurgio Leono knygyne – antikvariate Kaune 1936 m .gruodžio 16 d.
Dedikacija reverse, tikriausiai, skirta Jonui Basanavičiui,
skelbė: „Milimam broliui ir draug – kareiviui ant paminklo
paveda Martinas Jankus. Bitėnuose, 14. VI. 1884.“
Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos fondų.
„Pasakojimo“ istoriją tyrėjai dar ilgai rutulios. Jai ypač stinga naujų šaltinių ir išlikusių egzempliorių sklaidos geografijos duomenų, įrišų, nuosavybės ženklų ir marginalijų analizės. Iš jos atsiskleis erdvesnis ir gilesnis Daukanto genialumo, jo istorinio reikšmingumo ir minčių sklaidos lietuviuose, Lietuvoje bei už jos ribų vaizdas.
Domas Kaunas,
Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys
Bus daugiau.
