Atsiuntė Gintautas Černeckis 
Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (7 d., VII)
(Tęsinys VIII)
Tomas Petreikis
Simono Daukanto ir Martyno Mažvydo
bibliofilų klubų narys
Simonas Daukantas ir Sankt Peterburgo cenzoriai
Valdančiojo senato tarnautojas, kolegijos asesorius Simonas Daukantas nuo 1835 m. gyveno Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge. Ten prabėgo kūrybingiausi jo 15 gyvenimo metų. Per šį laikotarpį Daukantas parengė ir savo lėšomis arba per pagalbininką Ksaverą Kanopackį išleido 13 įvairaus turinio knygų. To meto Rusijoje galiojo griežta spaudos priežiūros sistema. Švietimo ministerijos pavaldume buvusių cenzorių rankose buvo tiek rankraščių, tiek ką tik išspausdintų leidinių likimai: pirma, leidėjai, pateikę rankraštį patikrai, po peržiūros, jei nieko netinkamo cenzoriai nerasdavo, gaudavo leidimą spausdinti, vėliau spaustuvė cenzoriams pateikdavo išspausdintą leidinį, o šie jį dar kartą sutikrindavo su rankraščiu ir išduodavo cenzūros bilietą, suteikusį teisę platinti leidinį. Daukantui ir jo pagalbininkui Kanopackiui teko bendrauti su Sankt Peterburgo cenzūros komitetų cenzoriais, nes Sankt Peterburgo laikotarpiu visi leidiniai buvo spausdinti šio miesto spaustuvėse ir bent jau leidimą platinti išduodavo jie.
Rusijoje įprastai tik generalgubernatorijų centruose veikė cenzūros komitetai. Visų jų išvados buvo lygiavertės, nors, kaip vėliau parodė praktika, kalbos požiūriu komitetams prisiėjo specializuotis. Daukanto laikais nesant sureguliuotų cenzūros procedūrų retomis kalbomis spausdinamiems leidiniams netaikyta išimčių, nors cenzūros komitetuose trūkstant retų kalbų mokėtojų, darbas su tokiais leidiniais buvo kur kas sunkesnis. Vėliau, XIX a. šeštajame dešimtmetyje, atsižvelgiant į mažesniųjų tautinių kalbų leidybos apimčių augimą, tvarka keitėsi: lietuviškų ir žemaitiškų knygų cenzūra pavesta Vilniaus cenzūros komitetui, kuris jau pagal nusistovėjusią praktiką iš esmės ir kuravo ne tik Lietuvoje leidžiamus leidinius. Rankraštį gavę cenzoriai nerizikavo, stengėsi jį įvertinti tinkamai, o nesupratę, kreipėsi pagalbos į kitus komitetus.
Vilniaus cenzūros komitetas jau buvo patyręs tikrindamas lietuviškus leidinius, bet Daukanto laikais niekas jo neįpareigojo bendrauti su šiuo komitetu, nebent į jį būtų nusprendęs kreiptis pats Sankt Peterburgo cenzūros komitetas. Daukanto veiklos istorijoje tokių atvejų būta gana nemažai. Daukantas ir cenzūra – iki šiol neatskleista tema, bet esminius kontūrus galima nubrėžti susipažinus su jo leistais leidiniais, kai kas apie SanktPeterburgo cenzorius užsiminta Rusijos ir Lietuvos istorikų darbuose bei enciklopediniuose leidiniuose.
Daukantas, leisdamas pirmąsias savo knygas, kreipėsi į Sankt Peterburgo cenzūros komitetą, negalvodamas apie vietos cenzorių galvos skausmą perprantant jo nudailintą ir pasendintą žemaičių kalbą. Šiandieną Daukantą pažįstame kaip istoriką, bet jis į lietuvių kultūros istoriją atėjo kaip mokomosios literatūros rengėjas. Jo mokykloms skirtos pirmosios knygos „Prasmas lotynų kalbos“ (1837), Charles François Lhomond vertimas „Epitome Historia esacrae“ (1838) ir „Abėcėlė lietuvių – kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842) atiteko cenzoriui Piotrui Korsakovui (1790–1844). Tai žinoma Sankt Peterburgo figūra: žurnalistas, rašytojas ir vertėjas, grynas rusas, kilęs iš Pskovo apskrities, Napoleono karų laikotarpiu turėjęs specialių užduočių Olandijoje, buvęs teisėjasPskove. Nors Korsakovas vertė iš olandų, anglų ir prancūzų kalbų, bet lietuviškai nemokėjo. Kiltų klausimas, kaip cenzorius galėjo pasirašyti leidimą spausdinti, jei nieko Daukanto rankraštyje nesuprato?
Cenzoriai tokiais atvejais paprastai konsultuodavosi su specialistais, galbūt ir autoriai jiems paaiškindavo apie veikalo turinį: tik išsklaidžius abejones rankraščiams atsiverdavo kelias į spaustuvę. Atrodo, Daukantas turėjo Korsakovo pasitikėjimą. Tai matyti iš tokio gana neįprasto Daukanto elgesio: jis knygelės „Prasmas lotynų kalbos“ aprobatą ir cenzoriaus pavardę išspausdino žemaitiškai išvertęs. Cenzorius buvo pavadintas „Petrus Korsakov“. Kitoje knygoje „Epitome Historiae sacrae“ aprobata buvo pateikta lotyniškai, o cenzorius vadinamas kitaip – „Petrus Korsakoff“. Galiausiai, matyt, Daukantui gavus pastabą knygoje „Abėcėlė lietuvių-kalnėnų ir žemaičių kalbos“ jis ryžtasi pateikti originalią aprobatą rusų kalba ir greta jos vertimą žemaitiškai. Pastarojoje aprobatoje cenzorius vadinamas „Petrus Korsakof“. Taigi ilgainiui atsirado net trys vieno žmogaus pavardės versijos, bet tik viena originalo kalba pasirašyta aprobata.
Leidėjai aprobatų tekstų įprastai neversdavo, pateikdavo pagal standartizuotą formulę, užrašytą rusų kalba. Leidėjams buvo svarbu, kad bet koks žandaras galėtų aprobatą perskaityti ir netrukdyti leidinio platinti. Daukantas ateityje turėjo didesnių sumanymų, prie kurių Korsakovui jau nebeteko prisiliesti: vo keleriais metais už Daukantą vyresnis (54 metų) cenzorius Korsakovas 1844 m. balandžio 23 d. mirė. Tai buvo nemaloni žinia tiek cenzūros komitetui, tiek Daukantui: Sankt Peterburge nebeliko žmogaus, kuris galėtų cenzūruoti žemaitiškas knygas. Daukantas savo istorinį veikalą „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ 1844 m. gegužės mėnesį patikėjo vietiniam cenzūros komitetui. Pastarasis dėl „Būdo“ kreipėsi į jaunają Sankt Peterburgo universiteto filologijos žvaigždę slavistikos dėstytoją Piotrą Preisą (1810–1846). Neatsitiktinai Preisui buvo patikėta ši užduotis: jis 1839–1842 m. stažavosi Vokietijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, Serbijoje ir kt.
Tais metais Preisas aktyviai rengė disertaciją, kurios dėl greitos mirties nebaigė. Preisas, net keturis mėnesius pralaikęs Daukanto rankraštį, nesugebėdamas patvirtinti jo tinkamumo, pranešė komitetui, kad nepaisant lietuvių kalbos žinių, kurias įgijo studijuodamas šią kalbą Vokietijoje, ir pastangų surasti pagalbininką, kuris jam padėtų perprasti šį žemaitišką rankraštį, o ir tinkamų žodynų neradęs, leidimo spausdinti pasirašyti negalintis. Preisas komitetui siūlė kreiptis į Romos katalikų akademiją Sankt Peterburge ieškant žemaičių kalbos žinovų, kurių iš tikro buvo, bet šiuo pasiūlymu komitetas nepasinaudojo. Rankraštis buvo išsiųstas į Vilniaus cenzūros komitetą.
Patyręs cenzorius Ivanas Vaškevičius 1845 m. vasarį leidimą „Būdą“ spausdinti suteikė. Į Vaškevičiaus rankas pateko ir kitas Daukanto rankraštis „Pasakas Phedro“ (1846), kuriam aprobata buvo suteikta 1845 m. liepą. Žinoma, kad Daukantas 1845 m. balandį, po 20 metų pertraukos, lankėsi Vilniuje ir tvarkė asmeninius reikalus, taip pat rūpindamasis „Būdo“ ir „Pasakos Phedro“ cenzūros klausimais. Daukantui tikriausiai atrodė, kad Sankt Peterburgo cenzūros komitetas daugiau nebesiims lietuviškų knygų cenzūros, todėl ir norėta ištirti situaciją Vilniuje, kuri greitai visiškai pasikeitė. Daukanto bičiulis iš Rygos kun. Juozapas Simforijonas Mieleška 1845 m. liepos mėnesį gavo jau kito Sankt Peterburgo cenzoriaus Stepano Kutorgos leidimą spausdinti Kristiano Karlo Augusto Debnerio knygelės „Knigele apej zinias draugistes nuo situriejimo, arba Pamokimas, kajp rejk girti be pamesti ir nuo gariełkos gierimo, arba kitu stipru atsipratinti“ vertimą. Vargu ar turėdamas Daukanto talką Mieleška iš Rygos pats vyko į Sankt Peterburgą. Manyčiau, kad Daukanto ranka turėjo prisiliesti ir prie šios knygelės pasirodymo. Kutorgai taip pat atiteko Daukanto parengtas dainų rinkinys „Dainės žemaičių“. Cenzorius dainų rinkiniui leidimą spausdinti suteikė 1845 m. spalio mėn. Keistai susiklostė situacija: 1844 m. Sankt Peterburge nerasta specialisto, galinčio cenzūruoti žemaitiškas knygas, o kitais metais cenzorius Kutorga imasi net dviejų žemaitiškų rankraščių. Kas tas naujasis cenzorius? Stepanas Kutorga (1805–1861) – medicinos daktaras, Sankt Peterburgo universiteto ordinarinis Zoologijos katedros profesorius, aktyvus mokslo populiarintojas. Jis buvo gimęs istorinėje Lietuvoje, Misticlave (dabartinė Rytų Baltarusija), be rusų kalbos, gerai mokėjo tik vokiečių kalbą, kuria paskelbė daugiausiai savo mokslo darbų. Kutorga cenzoriumi dirbo nuo 1835 m. iki 1848 metų. Suprantama, kad Kutorgai Mieleškos versta knygelė apie blaivybę pateko pagal kompetenciją, bet visiškai nesuprantama, kodėl jis ėmėsi cenzūruoti Daukanto parengtas „Daines žemaičių“. Galima būtų manyti, kad čia nuoseklumu pasižymėjo cenzūros komiteto vadovybė, maniusi, kad surado naują lietuviškų knygų cenzorių. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Kutorgos išduota aprobata „Dainėms žemaičių“ išspausdinta lotynų kalba, taip pat pirmą kartą atsiskleidžia ir Daukanto (Simon Dowkont) asmuo prancūziškoje padėkoje knygos rėmėjai Teklei Šiukštaitei – Gadonienei.
Nei anksčiau, nei vėliau Daukantas iš slapyvardžių šešėlių neišniro. Eduardas Volteris atkreipė dėmesį, kad šioje knygelėje randamas ir gana keistas dalykas: jos pradžioje pateikiamas leidėjo žodis rusų kalba, kuriame apie Lietuvą pasakyta, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai palaikė giminystės ryšius su Rusijos didžiaisiais kunigaikščiais. Tai iš esmės buvo istorinė tiesa, bet kam to reikėjo Daukantui? Šiam apsisprendimui tikriausiai įtakos turėjo prieš žemaitišką tekstą bejėgiu pasijutęs Kutorga.
