Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (8 d., VIII) Simonas Daukantas ir Sankt Peterburgo cenzoriai

Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS 

Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (8 d., VIII )

Simonas Daukantas ir Sankt Peterburgo cenzoriai

(Tęsinys VIII)

Jam nieko kito ir neliko, tik iš leidėjo pareikalauti šito „perkūnsargio“. Matyt, jo ten ir reikėjo: ši knyga 1852 m. pakartotinai tikrinta dėl antivalstybinio turinio, bet pažeidimų nenustatyta. Daukantas 1846 m. siekė išleisti dvi verstines knygas: romėnų istoriko Kornelijaus Nepoto(apie 100–25 pr. K. r.) veikalą „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“ ir Johanno Hermanno Zigros „Pamokslas apie sodnus arba daigynus vaisingų medžių“. Sankt Peterburgo cenzorius A. Ivanovskis Nepoto veikalui leidimą spausdinti pasirašė 1846 m. gegužės mėn. Kitai knygai leidimas buvo gautas 1846 m. liepos19 d. Vilniaus cenzūros komiteto cenzoriaus Vaškevičiaus, bet pati knyga išėjo tik 1849 metais. Nors 1846 m. išleisti pavyko tik Nepoto knygą, bet įvykių logika sakytų, jog Kutorgai atsisakius cenzūruoti Daukanto rankraščius, vieną paėmė A. Ivanovskis, o antrą komitetas išsiuntė į Vilnių.
Mįslinga „A. Ivanovskio“ figūra: Rusijos spaudos istorikų sudarytuose išsamiuose cenzūros komiteto darbuotojų sąrašuose A. Ivanovskio pavardė neminima, bet yra kitas potencialus kandidatas. Jei iš tikro yra įvelta korektūros klaida užrašant pirmąją cenzoriaus vardo raidę, galima manyti, jog Daukantas aprobatoje turėjo nurodyti Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir diplomatijos katedros vedėjo ordinarinio profesoriaus Ignatijaus Ivanovskio (1807–1886) pavardę. Jis cenzūros komitete dirbo nuo 1844 iki 1846 metų. Cenzorius buvo kilęs iš Minsko, 1826 m. baigęs Vilniaus universitetą, trumpai mokytojavęs Vilniaus gimnazijoje. Ivanovskis lotynų kalbą vartojo taip pat laisvai, kaip rusų, bet lietuviškai nemokėjo, nors, kaip žinoma, tai ir anksčiau nebuvo kliūtis, svarbesniu laikytas sritinis atitikimas. Taigi šiam profesoriui, galima spėti, iš matymo ir Daukanto pažįstamam, galėjo būti paskirta gvildenti Nepoto veikalą. Jis įprastai buvo skaitomas originalo kalba, nes klasikų neversdavo, o darbų lotynų kalba poreikis mokslo pasaulyje dar buvo išlikęs. Ką šis teisės profesorius, nesuprasdamas žemaičių kalbos, galėjopasakyti? Jis galėjo įsigilinęs į lotynišką tekstą suvokti, ar visa struktūra yra išlaikyta, ar Nepoto mintys priimtinos, bet kiek ten likę Daukanto vertimo interpretacijos, negalėjo žinoti.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas išskirtinis „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“ egzempliorius, turintis įklijuotą oficialiojo leidėjo Kanopackio žodį. Volteris manė, kad šią įžangą parašė Daukantas. Leidėjo žodyje rusų kalba rašoma, kad knygelė skiriama norintiesiems mokytis lietuvių kalbos, tai, žinoma, buvo tik dalis tiesos. Kaip liudija išlikę egzemplioriai, šis leidėjo žodis buvo išplėšiamas: niekas juo nesididžiavo. Kiltų klausimas, ar šis leidėjo žodis cenzoriams pateiktas su pačiu leidiniu,o gal atsirado tik vėliau, cenzoriui pareikalavus. Reikėtų išsamesnių tyrimų, bet galima manyti, kad pagal ankstesnį precedentą Sankt Peterburgo cenzoriai iš Daukanto pradėjo reikalauti rusiškų pratarmių. Jų Vilniaus cenzūros komiteto cenzūruotuose leidiniuose nėra, nes ten cenzoriai suprato, kam duoda leidimą ir papildomų perkūnsargių iš leidėjų reikalauti nereikėjo. Iš dalies šią mintį patvirtina ir faktas, kad šioje knygelėje cenzūros aprobata išspausdinta rusų kalba, be jokių Daukanto mėgstamų vertimų ir interpretacijų. Teisės profesoriaus Ivanovskio prisibijota, nes prieš platinant leidinį cenzorius jį dar kartą privalėjo sutikrinti su rankraščiu ir nežinia, kaip būtų pažiūrėjęs į šią Daukanto iniciatyvą.

1847 m. Daukantas vėl pateikė cenzoriams svarstyti dvi augalininkystei skirtas knygas, tik Sankt Peterburgo cenzūros komitetas nesiėmė jų cenzūruoti, šie rankraščiai iškeliavo į Vilniaus cenzūros komitetą. Po metų – 1848-aisiais – Daukantas vėl kreipėsi į Sankt Peterburgo cenzūros komitetą, pateikdamas Danieliaus Gotlibo Zategasto knygos „Naudinga bitiū knygele“ vertimą. Paskirtas naujas cenzorius – aprobatoje įrašytas A .Krilovas. Kas tai per žmogus? Aleksandras Krilovas (1798–1853) – kilęs iš Smolensko apylinkių, Sankt Peterburgo universitete įgijo istorijos, geografijos ir statistikos magistro laipsnį, Sankt Peterburgo universiteto statistikos profesorius, nuo 1828 m. Sankt Peterburgo cenzūros komiteto sekretorius, o nuo 1834 m. ir cenzorius, vėliau 1837–1850 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Statistikos departamente. Krilovas taip pat buvo žinomas kaip lotynų ir graikų kalbų specialistas. Taigi šitas žinomas cenzūros funkcionierius, anksčiau niekada nė vienos knygos lietuvių kalba necenzūravęs, ėmėsi gilintis į verstinę Daukanto knygą apie bites. Matyt, ir Krilovas ne ką daugiau galėjo pasakyti apie šią knygą, nei prieš tai buvęs panašioje situacijoje Ivanovskis, bet aprobatą šiai Daukanto knygelei vis dėlto suteikė.
Pakartotinai slaptajam cenzoriui Antanui Petkevičiui 1852 m. tikrinant šio veikalo antivalstybinį turinį, nieko netinkamo nerasta. Jei ir būtų buvę kas nors aptikta, cenzoriui Krilovui tai vargu ar būtų kaip nors atsiliepę: jam 1850 m. suteiktas aukštas tikrojo valstybės patarėjo rangas, su kuriuo buvo galima užimti gubernatoriaus pareigas.

Nežinia, ar buvo koks įsakymas, bet daugiau Sankt Peterburgo cenzūros komitetas
lietuviškų knygų nebesvarstė: 1849 m. dvi Daukanto leistos knygos patikėtos Vilniaus cenzūros komitetui. Daukantas su savo žemaitiškomis knygomis Sankt Peterburgo cenzūros komitetui 1837–1848 m. kėlė nuolatinių rūpesčių. Sankt Peterburge neturėta cenzorių, išmaniusių žemaičių kalbą, o apsiėmusieji šį darbą privalėjo daugiau ar mažiau pasitikėti autoriumi. Jei visi Daukanto rankraščiai būtų buvę tikrinami Vilniuje, nepaisant jo naudotų slapyvardžių, švietėjo šešėlis greit būtų išblukęs: į komitetą kreipdavosi legalus asmuo, kalbos apie nuolatinį interesantą greit sklisdavo. Taigi Sankt Peterburgo cenzoriai, nesupratę žemaičių kalbos, nesigilino ir į Daukanto knygų turinį, nors atsakomybės dalį jie nešė, bet, kaip žinia, jų buvo ne vienas, tad ir atsakomybės buvo kur kas mažiau. Kai 1855 m. buvo nustatytas „Būdo“ antivalstybinis turinys, Vilniaus cenzūros komitetas iš dalies išsigynė atsakomybės, nurodydamas, kad leidimą platinti suteikė Sankt Peterburgo komitetas, bet šio komiteto cenzorius Preisas, davęs leidimą knygą platinti, jau buvo miręs…Toliau nei Vilniaus generalgubernatorius, nei Kauno gubernatorius atsakomybės šaknų nebesiryžo ieškoti: keliai vedė į Rusijos sostinę – Sankt Peterburgą, o šio miesto valdininkų visi privengė.
Naudinga Kutorga

Sankt Peterburgo cenzorius Stepanas Kutorga (1805–1861)

Vis dėlto „Būdą“ Lietuvoje uždraudė perspausdinti ir platinti, bet per penkerius
Metus jo tiražas jau buvo ištirpęs, tad nieko šis draudimas pakeisti jau nebegalėjo.

(Bus daugiau)

Related posts