Visi mūsų keliai: Sąjūdis – kelias į nepriklausomybę I

JUOZAS STEPANKEVIČIUS, JONAS PAULAUSKAS, portalo www.dirst.lt kūrybinės grupės nariai 

Visi mūsų keliai: Sąjūdis – kelias į nepriklausomybę I

2019 – 06 – 12

Portalo www.dirst.lt kūrybinės grupės nariai Juozas Stepankevičius ir Jonas Paulauskas pristatė tinklalapio internetiniam leidiniui „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ knygą „Visi mūsų keliai: Sąjūdis – kelias į nepriklausomybę“, kurioje paskelbė savo požiūrį į kelininkų istoriją  pertvarkos šalyje laikotarpiu.

Informacinę medžiagą spaudiniui tema „Lietuvos kelininkai Sąjūdžio kelyje į šalies nepriklausomybę“ paruošė J. Stepankevičius, J. Paulauskas, Julija Kirkilienė. Bičiuliams pageidaujant ją publikuojame.

Romualdas Černeckis, www.dirst.lt

I

 Į Lietuvos valstybės nepriklausomybę atvedė Sąjūdis

 Nuo 1988 m. Sovietų Sąjungoje  prasidėjo lemtingi politinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiai, kurių išdavoje  subyrėjo didžiulė – penktadalis pasaulio teritorijos – grėsminga imperija, valdoma Komunistų partijos nomenklatūros. M.Gorbačiovui atėjus į valdžią imtasi politinių ir ūkinių pertvarkymų (perestroikos) visoje SSRS. Žinoma, tai įvyko ne iškarto. Gorbačiovas puikiai suvokė, kad egzistuojanti socialistinė snatvarka su savo ūkio sistema jau atgyveno, todėl reikia ryžtingai ieškoti naujų visuomenės gyvenimo formų, o ypač naujų žmonių, galinčių ir sugebančių pertvarkyti šalies ūkį, nes SSRS itin sparčiai artėjo prie politinės  ir ekonominės pražūties. Šalies naujoji partijos vadovybė, atėjusi kartu su M. Gorbačiovu, visomis išgalėmis stengėsi savo rankose išlaikyti tą didžiulę imperiją, kurią sudarė penkiolika „laisvai susikūrusių“ respublikų, vadovaujamų Maskvos „tūzų“. Bet pasirodė, kad ir reformistas Gorbačiovas suklydo: prisidengus pertvarka, atleidus geležinius SSRS gniaužtus imperijos respublikose prasidėjo nacionaliniai judėjimai, peraugę į rimtą jėgą ir imperija pradėjo byrėti…

1988 m. vasarą Lietuvos inteligentijos atstovai, susibūrę Mokslų Akademijoje Vilniuje, įkūrė Sąjūdį ir  pradėjo ilgai lauktą akciją – išsivadavimą iš dar 1940 m. prievarta aneksuotos sovietinės respublikos rėmų ir įgyvendinti siekį – tapti nepriklausoma valstybe. Tuo metu reikėjo tai daryti labai diplomatiškai. Todėl įkūrus Sąjūdį, oficialiai buvo skelbiama, kad šis judėjimas skirtas paremti numatomus Sovietų Sąjungoje įgyvendinti politinius ir ekonominius pertvarkymus.

Respublikoje prasidėjo galingas tautinis atgimimas. Buvo išrinkta naujoji Aukščiausioji Taryba, kurios daugumą  sudarė patriotiškai nusiteikę inteligentijos atstovai. Jiems vadovavo profesorius  Vytautas Landsbergis.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę ir nepripažįstanti Sovietų Sąjungos įvykdytos šalies aneksijos. Savaime aišku, Maskva su tuo taikstytis neketino, trukdė įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – siekti nepriklausomybės. Prasidėjo šalies politinis ir ekonominis šantažas. Padėtį Lietuvoje labai komplikavo čia esanti gerai ginkluota ir gausi sovietinė armija. Jai priešintis mūsų respublika nebuvo pajėgi. O šios grėsmingos armijos veiksmų nuspėti nebuvo galima, nes ji gaudavo tiesioginius nurodymus iš Maskvos. Buvo gaunama daug kategoriškų nurodymų, grasinimų, net ultimatumų, kad Lietuva grįžtų į Sovietų Sąjungą. Netruko prasidėti ir ekonominė blokada. Taigi, tas nepriklausomybės siekimo pradinis laikotarpis buvo pats sunkiausias ir sudėtingiausias mūsų šaliai. Negalima pagirti ir stipriųjų Vakarų šalių tuometės pozicijos – jos įvairiais būdais vengė pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę, nes nenorėjo pakenkti politiniam SSRS lyderio Michailo Gorabčiovo prestižui.

Bet ir naivu būtų buvę manyti, kad Vakarų šalys griežtai bei kategoriškai būtų ėmusios ginti tautinius Lietuvos siekius. Šalies, neturinčios brangių ir gausių gamtinių išteklių ir didelio tarptautinio svorio, norus. Todėl įtampa respublikoje kiekvieną dieną augo, sovietų Komunistų partijos šalininkai, vadinamieji „platformininkai“, rėmėsi sovietinės kariuomenės ir šalyje vis dar buvusių Maskvai pavaldžių institucijų (saugumo, prokuratūros ir kt.) nurodymais. Šios institucijos, siekdamos grąžinti senąją tvarką,  vieną po kitos rengė provokacijas.

Įtampa pasiekė kulminaciją 1991 m. sausio 13 d., kai specialios paskirties  kariniai daliniai, atvykę iš SSRS, padedami Vilniuje dislokuotų kariškių, su tankais puolė televizijos bokštą, apsuptą tūkstančių beginklių žmonių. Žuvo trylika bokšto gynėjų, o šimtai buvo sužeisti.

Tie patys specdaliniai rengėsi užimti ir Aukščiausios Tarybos pastatą, išvaryti (o gal ir išžudyti) ten susirinkusį tautos žiedą – deputatus. Tačiau šis sprendimas vėliau buvo pakeistas, nes tūkstantinė minia apjuosė rūmus ir puolimo atveju būtų buvę daugybė aukų. Mūsų ištverminga tauta nepasidavė provokacijoms ir taip buvo išsaugota šalies vadovybė.

Lietuvių tautai tai buvo sunkus išbandymas, ir ji jį atlaikė.  Bet tai dar nereiškė, kad Lietuva de facto tapo nepriklausoma valstybe, nes šalyje tebebuvo dislokuota sovietinė kariuomenė, toliau funkcijonavo sovietinės institucijos. Užsienio šalys, išskyrus Islandiją, nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Tad šalyje tvyrojo netikrumas, sklido baugūs gandai, kad SSRS dar kartą imsis represijų prieš Lietuvą.

Praktiškai grėsmingą dvilypę padėtį respublikoje nulėmė 1991 m. rugpjūčio 19 d. SSRS įvykęs pučas prieš M.Gorbačiovą. B. Jelcinui numalšinus jį, atsirado reali galimybė įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Vakarų ir viso pasaulio valstybės viena po kitos ėmė pripažinti Lietuvos Respubliką de facto, užmezgė su mūsų šalimi diplomatinius santykius, plito ryšiai su užsieniu, ypač su galingomis Vakarų valstybėmis ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

(Bus daugiau) 

Related posts