JUOZAS STEPANKEVIČIUS, JONAS PAULAUSKAS, portalo www.dirst.lt kūrybinės grupės nariai
Visi mūsų keliai: Sąjūdis – kelias į nepriklausomybę
Portalo www.dirst.lt kūrybinės grupės nariai Juozas Stepankevičius ir Jonas Paulauskas pristatė tinklalapio internetiniam leidiniui „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ knygą „Visi mūsų keliai: Sąjūdis – kelias į nepriklausomybę“, kurioje paskelbė savo požiūrį į kelininkų istoriją tuo pertvarkos šalyje laikotarpiu.
Informacinę medžiagą spaudiniui tema „Lietuvos kelininkai Sąjūdžio kelyje į šalies nepriklausomybę“ paruošė J. Stepankevičius, J. Paulauskas, Julija Kirkilienė. Tęsiame publikaciją.
Romualdas Černeckis, www.dirst.lt
II
Kelininkai okupantams pasipriešino barikadomis
1988-1991 metais į atgimstančias Lietuvos kovas už Nepriklausomybę nuo pat pradžių aktyviai įsitraukė kelininkai. Lygiai prieš dvidešimt metų – 1991-ųjų sausio 13-ąją – prie Seimo pradėjo dygti barikados. Iš jų ir iš žmonių gyvatvorės išdygusi siena okupantams, kaip vėliau paaiškėjo, buvo neįveikiama. Barikadų atsiradimas didelei daliai Nepriklausomybę atkūrusios tautos ir šiandien yra paslaptis, kuri kiek atskleista tik pastaraisiais metais. Barikadas atvežė ir statė kelininkai, dauguma jų buvo iš Vilniaus ir maždaug už 30 km nuo sostinės esančio Vievio.
Smaigalyje – kelininkai iš Vilniaus ir Vievio
Svarbų vaidmenį 1991-ųjų sausio 13-ąją ginant vos prieš metus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę atliko kelininkų organizacijos. Nelaukdami raginimų, metę šalin asmeninius reikalus, jie plūdo į sostinę iš visos Lietuvos.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų kelininkų organizacijos buvo suskirstytos į kelių ir tiltų statybos valdybas. Dėl patogesnės geografinės padėties didesnis buvo Vilniaus ir Vievio tiltininkų bei kelininkų indėlis į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynybą – paprasčiausiai šiuose miestuose įsikūrusios valdybos buvo arčiau sostinės, jas lengviau buvo galima prisikviesti į pagalbą.
Kelininkų ryžtas, indėlis ginant ką tik atkurtą valstybę buvo labai svarbūs. Tuo metu Lietuva kariuomenės dar neturėjo, trapią 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurtą Nepriklausomybę gynė tik prastai ginkluotos savanorių grupės. Tačiau jos neturėjo net sunkiosios technikos, o šios prireikė barikadoms statyti, kai 1991 m. sausio pradžioje okupacinė kariuomenė pradėjo užimti Lietuvos įstaigas ir organizacijas. Pikas buvo pasiektas sausio 13-ąją, kai buvo užpultas Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, Vilniaus televizijos bokštas, žuvo žmonės.
Laukta ir Parlamento puolimo. Todėl skubiai buvo priimtas sprendimas prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos statyti barikadas. Darbus vykdė kelininkai. Kaip parodė vėlesni įvykiai, iš barikadų ir žmonių gyvatvorės sudarytos sienos sovietų okupacinė kariuomenė nedrįso pulti.
Kėlė ir antenas
1989-1991 kaip šlovingų pasipriešinimo kovų metai bus įrašyti buvusios Vilniaus tiltų statybos valdybos Nr.2 (TSV-2) istorijoje. Tuometis valdybos viršininkas, dabar jau iškeliavęs anapus Alis Vidūnas ir vyriausiasis inžinierius Vytautas Jankauskas aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės veikloje, vėliau tapo Tėvynės sąjungos partijos nariais. Savo užsidegimu paskatino veikti ir kitus darbuotojus.
1991 metais TSV-2 pastatė barikadas prie Seimo rūmų, organizavo budėjimą prie svarbiausių valstybinių objektų. Vėliau A.Vidūnas buvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.
Kaip prisiminė buvęs TSV-2 darbuotojas Jonas Valatkevičius, jo įmonės darbuotojai statė barikadas prie Parlamento, konstravo ir įrengė teleskopinę televizijos anteną ant Parlamento stogo, vežė lentų gultams įrengti Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje.
“Pagrindinis šių reikalų generatorius buvo A.Vidūnas. Būtent jo skatinami galėjome dirbti labai operatyviai. Aš buvau atsakingas už visą automobilių parką ir daugybę įvairiausios technikos: kranus, vilkikus, autobusus… Barikadoms statyti vežėme iš įmonės naujus SP-3, SP-4 pamatų blokus ir kai kurios statybinės technikos (pvz., žiemą nenaudojamus plentvolius, sugedusį traktorių K-701). Beje, barikadas statėme ne mes vieni, buvo ir daugiau savanorių talkininkų. Tuo metu apie tykantį pavojų asmeniškai aš negalvojau. Gerai žinojau apie Vengrijos įvykius 1956 m., Prahos pavasarį 1968 m., tad nuojauta, kad gali atsitikti kas nors panašaus, buvo. Tiesiog darėme tai, ką privalėjome daryti”, – prisiminė kelininkas.
Anot buvusio TSV-2 vyriausiojo inžinieriaus V.Jankausko, valdyba (dabartinis pavadinimas UAB “Tilsta”) dalyvavo 1991-ųjų sausio įvykiuose prie Seimo rūmų, t.y. visomis jėgomis prisidėjo prie barikadų statymo. “Mūsų valdyba vežė pamatinius betoninius blokus (260x400x600), armatūrą, o kranais vietoje buvo montuojamos atraminės sienelės. Šioje veikloje dalyvavo 10-15 žmonių, valdybos darbuotojų. Pavojai tykojo kaip ir visų žmonių, tačiau mūsų tokių, kurie pabūgtų pavojų, laimė, neatsirado”, – sakė V.Jankauskas.
Barikadoms statyti – galinga technika
Daug prie barikadų statybų prisidėjo ir Vievio kelių statybos valdyba Nr.6 (KSV-6). Joje Persitvarkymo Sąjūdžio kuopelė buvo įkurta 1989-aisiais. Iš pradžių jai vadovavo valdybos darbuotojas Algimantas Pivaras, vėliau – anuometis KSV-6 Transporto skyriaus viršininko pavaduotojas Kostas Matisa. Bėgant laikui valdyboje įsikūrusi kuopelė virto Vievio krašto Sąjūdžio grupe, jai vadovavo tas pats KSV-6 darbuotojas. Tarp aktyviausių grupės narių buvo KSV-6 Gamybinio techninio skyriaus viršininkas Juozas Lisauskas, jo žmona kelininkė Genė Lisauskienė, Genė Stepankevičienė. Vievio krašto Sąjūdžio grupės centras taip pat buvo įsikūręs valdybos pastate (dabar – Vį “Automagistralė”).
Šiandien K.Matisa mena, kad jo vadovaujama kuopelė nuveikė nemažai Lietuvos nepriklausomybei naudingų darbų. “Vievio kraštas tautiniu atžvilgiu nėra labai lietuviškas, todėl čia buvo daug prieš Lietuvos nepriklausomybę nusiteikusių žmonių. Dirbome sunkiomis sąlygomis. Aktyviai rinkome parašus už Lietuvos nepriklausomybę per atmintiną referendumą, agitavome žmones balsuoti už tautai lojalius kandidatus per rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos Atkuriamąjį Seimą. Tačiau, aišku, mes, kelininkai, daugiausia prisidėjome iškart po Sausio 13-osios įvykių Vilniuje”, – prisiminė dabar jau išėjęs į pensiją K.Matisa.
Anot jo, visame tuometiniame Trakų rajone, taip pat ir Vievyje, buvo sudaryti Sąjūdžio aktyvistų budėjimo grafikai. Dalis žmonių buvo siunčiama budėti į Vilnių. Aktyvistai iš Vievio turėjo budėti ir iškart po tragiškų įvykių – sausio 14 dieną.
“Kai buvo nuspręsta statyti barikadas, kreipiausi į tuometį KSV-6 direktorių Juozą Stepankevičių, kad duotų sunkiosios technikos. Jis į mano prašymą pažiūrėjo geranoriškai. Valdybai priklausanti sunkioji technika suvežė barikadoms reikiamų betono plytų, vėliau padėjo jas statyti. Barikados prie Parlamento stovėjo ilgai, geras porą savaičių budėjome ir mes”, – “Respublikai” pasakojo K.Matisa.
J.Stepankevičiaus tvirtinimu, į Vilnių statyti barikadų buvo išsiųsta labai galinga technika. “Buvo duotas 10 tonų svorio kranas su priekaba, jis vežiojo blokus. Iš šių buvo daromi užtvėrimai. Sunkvežimį MAZ davėme, kad būtų kur blokus krauti, ir traktorių tokį didelį – K-701. Oficialiai technika buvo išsiųsta į komandiruotę. Tai konspiracijos sumetimais, kad prie vairuotojų nepradėtų kibti okupantai. “Iš kur, kodėl čia esate?” – visokių juk klausimų galėjo užduoti. Vairuotojams buvo įsakyta nuolat palaikyti radijo ryšį – jei kas nors atsitiks, kad žinotume, kur jie yra. Didžiuojuosi, kad mūsų triūsas nenuėjo veltui – okupacinė kariuomenė pabūgo atakuoti iš barikadų ir žmonių gyvatvorės pastatytos laisvės gynėjų sienos”, – dėstė šiuo metu 80 metų sulaukęs nusipelnęs Lietuvos kelininkas veteranas. (Dienraštis „Respublika“).
