JUOZAS STEPANKEVIČIUS, JONAS PAULAUSKAS, portalo www.dirst.lt kūrybinės grupės nariai
Visi mūsų keliai: Sąjūdis – kelias į nepriklausomybę
Tęsiame publikaciją „Visi mūsų keliai – kelias į nepriklausomybę“.
Romualdas Černeckis, www.dirst.lt
2019 – 07 – 01
III
Kuo prie Sąjūdžio veiklos prisidėjo Lietuvos kelininkai?
Anot buvusio Vievio kelių statybos valdybos Nr.6 viršininko, dabar senjoro Juozo Stepankevičiaus, tuoj po Lietuvos Sąjūdžio susikūrimo šalies kelininkų struktūrose kūrėsi šios organizacijos grupės, skyriai, kurių tikslas buvo susipažinti ir veikti bendromis jėgomis su respublikiniu Sąjūdžiu. Tokia grupė susikūrė ir Vyriausioje gamybinėje autokelių valdyboje(VGAKV) , kuri ministerijos pirmame aukšte įrengė informacinį stendą „Sąjūdžio žinios“.
Jame leista įvairi informacija bei atsišaukimai tautai, kuriais siekta nušviesti mūsų siekimą atgauti laisvę. Tai buvo švietėjiška veikla. Pavyzdžiui, minint vasario 23 (sovietinės armijos) dieną, tuo laikotarpiu stende pakabintas Lietuvos žemėlapis su rusų ir vokiečių koncentracijos stovyklomis ir žudynių vietomis.
Ministerijos 1-as skyrius (saugumas) liepė kuo greičiau nuimti tą žemėlapį, o valdybos viršininkas Č. Radzinauskas buvo griežtai išbartas, kad jo žmonės leidžia tokius biuletenius. Tad žemėlapis stende išbuvo tik pora dienų.
Toje Sąjūdžio veikloje dalyvavo visi VGAKV skyrių viršininkai ir skyrių darbuotojai lietuviai. Stende buvo kabinami ir keičiami biuleteniai iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus Tarybos leidinio, kuris, beje, platintas ir respublikos gyventojų tarpe.
Vėliau dalyvauta ruošiant Parlamento rūmų gynybą, vadovauta betoninės apsauginės bei spygliuotos tvoros apie pastatą įrengimui. Buvo organizuota iš artimesnių kelių organizacijų (pvz. Trakų AKV, Vilniaus TSV 2 ir Vievio KSV-6) stambių mechanizmų bei automobilių grupė, kad užtverti kelią sovietų tankų įsiveržimui į saugomą teritoriją. Ana technika po nepvykusio perversmo grąžinta įmonėms.
Kelininkų Sąjūdžio nariai dalyvavo ir padėjo organizuoti mitingus, demonstratyvias eisenas su trispalvėmis Lietuvos vėliavomis ir laisvės ilgesio plakatais. Visos tos akcijos prisidėjo prie naujos mąstysenos užgimimo. Juk Lietuva, turėdama tokią garbingą praeitį, gali pati be kitų pagalbos išsikovoti sau nepriklausomybę.
Kilęs iš dešimtmečiais trukusio pasipriešinimo valstybės okupacijai ir aneksijai, Lietuvos Sąjūdis nuo pat 1988 m. vasaros iki 1990 m. vasario rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą visais aržvilgiais buvo margas politinis organizmas.
Tačiau su juo susitapatino beveik visa Lietuva! Jos žmones nuolat jungė vienas bendras jausmas ir tikslas – laisvėti, įtvirtinti savo tautinę ir valstybinę atskirybą, vadovautis tautiniais jausmais, vaduotis iš Kremliaus gniaužtų, tapti nepriklausomo krašto šeimiminkais.
Sąjūdyje dalyvavo, vienaip ar kitaip jį palaikė dauguma, nepaisydama nei politinių ar pasaulėžiūrinių įsitikinimų skirtumų, nei socialinių ar kitų slenksčių. Į jį atėjo ir komunistai: vieni nuoširdžiai (tie, kuriems partinis bilietas buvo tik priedanga, profesinės karjeros garantija, ar neapgalvotas lengvabūdiškumas). Kiti nematydami alternatyvos išlikti valdžioje, dar kiti – infiltruoti jo pavertimui „perestroikos“ įrankiu skaidomajam darbui.
Taigi vykstant Sovietų Sąjungoje Gorbačiovo perestroikai 1988 m. birželio 3 d. sostinės Mokslininkų namuose susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
Darna
Tokios darnos, kokia Lietuvoje buvo nuo Sąjūdžio laikų iki Nepriklausomybės įtvirtinimo, ko gero, pavydėtų bet kuri pasaulio šalis.
Stepankevičius prisimena pirmuosius Sąjūdžio kūrimosi laikus. Jis tuo metu dirbo Vievio kelių statybos valdybos (KSV) Nr.6 viršininku, o įmonė tiesiogiai pavaldi buvo Automobilių transporto ir plentų ministerijai (ATPM), kuriai vadovavo 1987 metais ministru paskirtas Petras Makrickas.
„Tvarka tuo metu jau buvo ne rusiška, o patriotiška“,- prisimena Juozas, todėl ATPM paslapčia įkurtas Sąjūdis, kuris ministerijai pavaldžioms įmonėms davė nurodymus. Tad 1989 metais rugpjūčio 23 dieną į Baltijos kelią tarp daugybės nuosavų automobilių išvažiavo ir keli KSV žmonių pilni autobusai.
Stepankevičius prisimena to meto žmonių vienybę: jie vieni kitus praleido kelyje, kas dėl uždarytos geležinkelio pervažos nespėjo į vieviškiams skirtą kelio atkarpą, ten pat degino žvakutes.
KSV autobusų vairuotojai žinojo pervažų apvažiavimus, todėl visi kelininkai savo vietoje buvo laiku ir tvirtai laikėsi susikibę už rankų. „Jeigu tada kas elektros srovę būtų paleidęs Katedros aikštėje Vilniuje, tai paskutinis nuo srovės žuvęs žmogus būtų buvęs Taline“,- tų laikų vienybę apibūdina Juozas, pridėdamas, kad laisvės tuo metu vieningai troško Lietuvoje gyvenantys lenkai, rusai, totoriai, kitų tautybių žmonės.
Tarp kitko, štai kaip apie Sąjūdžio veiklą Lietuvoje atsiliepė vienas LKP atstovų, LTSR nusipelnęs teisininkas, istorijos mokslų kandidatas Eurelijus Jacovskis: “Partija primygtinai ragina mus naujoviškai protauti ir veikti, ragina visus kratytis žalingų stereotipų. Bet niekada negalima pasiduoti lengvabūdiškoms emocijoms ir karštligiškai skubėti neatsižvelgiant į realias laiko aplinkybes. Privalome siekti ne konfrontacijos, o bendro darbo Persitvarkymo labui, tuo pačiu ir Lietuvos atgimimui bei klestėjimui. Tai turi būti pagrindinis tolesnis visų mūsų veiklos motyvas.
Reikia visiems ne šalintis Sąjūdžio veiklos, o aktyvai joje dalyvauti, stoti į Sąjūdžio rėmimo grupes, reikšti jose savo principinę komuniosto poziciją, kad mūsų pradėtas persitvarkymas spartėtų visur”. (“Tiesa” Nr.285. 1988 m. gruodžio10 d. “Veterano žodis”).
