Kūryba: atsiverčiau knygą „Lietuvišką žodį branginkim“

ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt 

Kūryba: atsiverčiau knygą „Lietuvišką žodį branginkim“

2019 – 07 – 18

Pasiėmęs atsiverčiau Onutės Grybauskaitės – Kulbokienės anksčiau man padovanotą knygą „Lietuvišką žodį branginkim“ (Kaišiadorys, 2012) ir pirmajame puslapyje maloniai širdį paglostė jos autografas:

„Mielas Romai,

Tik žybsnelis minčių,

Iš mano gyvenimo tako,

Prašau pasiskaityti,

Kaip jos prašneko…

2013 02 27“

Mintys apie Onutę

Perskleidęs dar keletą lapų, randu Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ pirmininkės Vilijos Dobrovolskienės įžanginį straipsnį „Onutės Kulbokienės širdyje sutelpa labai daug“, kuriame vietos poetų bei rašytojų mėgėjų organizacijos vadovė pažymi, kad „Onutė – knygnešio, lietuvybės žadintojo Motiejaus Grybausko proanūkė“, jog gimusiai ir augusiai Kaišiadorių r. Kietaviškių seniūnijoje Gilūšio kaime elektrėniškei tapus „Strėvos“ nare jos kūryba spausdinta, minimo literatų klubo almanachuose „Brydės“ (2007), „Minčių sodai“ (2009), „Saulėtekio toliai“ (2011).

Susidomėjęs informacija, „Vikipedijoje“ paskaičiau: „Motiejus Grybauskas (1857 m. gruodžio 26 d. Gilūšis prie Žaslių – 1928 m. balandžio 24 d. ten pat, palaidotas Peliūnų kapinėse) – Lietuvos knygnešys. Valstietis. Draudžiamosios lietuviškos spaudos parsinešdavo iš Tilžės, gaudavo iš kitų knygnešių. Slėpdavo pirtyje ir rūsyje įrengtose slėptuvėse, vaiko lopšelyje. Platino Kaišiadorių, Žaslių, Paparčių, Vievio, Čiobiškio apylinkėse. Eidavo per kaimus su staliaus įrankiais, spaudą nešdavosi įrankių dėžėje su dvigubu dugnu. Daugiausia platindavo maldaknyges, kalendorius, elementorius. Palaikė ryšius su kunigais – S. Gimžausku, K. Čepanu, jų užsakymu parnešdavo spaudos“. 

Mečiau akį ir į kūrėjos kolegės Kazimieros Drūtienės teminį rašinį „Kūrybos pėdsakais“. Jame literatė akcentuoja: „Savo pastabias įžvalgas Onutė meistriškai įkomponuoja į šiluma dvelkiančius posmus, prie kurių malonu prisiliesti mintimis tiek klausančiam, tiek ir skaitančiam. Jos eiliuotoje kūryboje sutinki paprastą žmogų – herojų ar šių dienų ekstravagantišką jaunuolį, atsinešusį šiltą praeities ar dabarties dvasinį pasaulio supratimą, savitą mąstymą, požiūrį į gyvenimą. Nelieka praleista nė mažiausia detalė, kuri nuspalvina temos visumą, papildydama pačią esmę. Todėl skaitant veiksmas išplaukia į platesnius vandenis, suteikdamas temai pikantiško atspalvio.

Nelieka nepastebėti ir gamtoje praplaukę metų laikų peizažai, alsuojantys grožiu, šiluma ir savotiška trauka. Čia kiekvienas epizodėlis skirtingai spalvingas, charakteringas ir tikras atrodo, o gamta tarsi kalba pati už save“.

Štai O. Kulbokienei skirtos Kazimieros eilės:

Onutės vardadieniui

Menas būti optimistu,

Kai aplink sunku, blogai…

Kad diena naktim nevirstų,

Kad laikytųsi stogai.

 

Noriai kalbini praeivį,

Kitam šypseną neši…

Taip ir slenka dienų kreivė –

Tu į gerą fėją panaši.

 

Visad savimi išlik, Onute,

Tiesaus žodžio nebijok…

Gera optimiste būki –

Žvaigždele padangių spinduliuok.

Žinoma, ir aš ją pažįstu. Tai nuoširdus, malonus, protingas, krašte žinomas, bendrauti mėgstantis žmogus. Su kūrėja neretai susitinkame įvairiuose krašto bendruomenių (senjorų, neįgaliųjų, seniūnijų, kitų) veiklą skatinančiuose renginiuose. 

…Taigi, ne pirmą kartą skaitau O. Kulbokienės eiles

Prisiminimai

Ilgai žiūrėjau kryžkelėj sustojus

Į vingiuotą kontūrą miškų.

Vėjas švilpiantis tarsi vaitojo

Ir gainiojo prisiminimus prabėgusių dienų.

 

Gyvenimas – tarsi šmaikšti būrėja –

Kuždėdamas kerus praėjo pro mane,

Kažko gailėjausi, kažko liūdėjau,

Ir degė man galva neaiškia svajone.

 

Vaizdai lyg filmo juosta slinko,

O jiems sparnus ištiesdavo mintis,

Tolumoje svajonių kamuoliais sustingę

Jau greitai užmarštin visai nugrims.

 

Jausmų dangiška mintim neišmatuosi

Ir nesuvoksi žydrumos protu,

Tik kartais serafinai išsvajoti

Aplanko, nešini šventu mitu.

 

Likime! Sakyk, ko aš norėjau?

Apie ką svajojau, kuo degiau?

Kodėl lyg kuždanti gudri būrėja

Klaidžiu gyvenimo taku ėjau?

2008 – 01 – 10

Kaimas gimtasis

Mano tėviškė – Gilūšio kaimas gimtasis –

Trobelė medinė tarp uosių aukštų.

Čia praleista vaikystė, jaunystė,

Tėvo palikimas – gražumas alyvų, klevų ir beržų…

 

Naktimis čia lakštingalos suokia,

Žiogai čia groja smagiu smuikeliu,

Varlės čia kumsi ir sukelia juoką,

Kai prabėgi tarp pievų žalių.

Dieną dūzgia bitutės ir šypsosi gėlės,

Kvepia liepom, avietėm ir kmynais,

Kuriais galima gydyti ligas,

Mama viską prižiūri, sukaupusi savo jėgas.

 

Gražiausias kampelis mano gimtinės,

Išpuoštas tėvelių darbais ir vargais,

Kaip smagu čia visiems susirinkus

Ir susėdus po krūmais ir medžiais žaliais.

2000 – 05

Literatai

Mes į klubą susijungę,

Kad bendrauti būt įdomiau.

Plunksna – mūsų padėjėja,

Kuriant darosi gyvent lengviau.

 

Žodžio jausmas mus subūrė

Ir meilė Tėvynei savai.

Tad nėškime meilę, skekbkime žodį

Iš savo jatriųjų širdžių.

 

Čia tyvuliuoja vandens saugykla,

Čia elektrinės didi galia.

Čia bažnytėlė balta kaip gulbė,

Kultūros centras su čiuožykla.

 

Elektrėnai – jaunas miestas,

Supa mus kilnūs jausmai.

Kai išleidžiam almanachą,

Visi džiaugiamės ilgai.

 

Karštai tikėkim, žodį mylėkim,

Junkime širdis, poeziją, prozą kartu.

Tegul kūryba suranda vietą

Po tėviškės laisvu dangum.

2004 – 09

Nutariau rašyti knygą

Nutariau rašyti knygą.

Gal kažkam kažkas joje patiks,

Kad skaitytų mano lyrą,

Gal širdy nors trupinėlis liks.

 

Tegul skaito, kas sukurta,

Tiek maži, tiek dideli…

Čia aprašyti pušynai, akmenynai,

Mano tėviškė, be galo graži…

2011 – 01 – 11

Ir mano eiliuotas ketureilis Onutei:

Kam man svetimos pop žvaigždės,

Kurių būties vertybių nesuprantu,

Kai šalia nuoširdus draugas,

Su kuriuo žmoniškai bendrauti galiu.

Greitai bėga metai. Tai jau istorija…

Related posts