JUOZAS STEPANKEVIČIUS, JONAS PAULAUSKAS, PORTALO WWW.DIRST.LT KŪRYBINĖS GRUPĖS NARIAI
VISI MŪSŲ KELIAI: SĄJŪDIS – KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
Baigiame publikaciją „Visi mūsų keliai – kelias į nepriklausomybę“.
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt
2019 – 07 – 31
V
Kaip okupantai bijojo Lietuvos nepriklausomybės
(Juozo Stepankevičiaus atsiminimai)
Nors vyravo žiemos metas, apie dvi savaites Vilniaus – Kauno automagistralė, kaip ir kiti į sostinę vedantiys keliai, buvo užblokuota. 13-ajame autostrados kilometre sovietų kariškiai tikrino visas automašinas, ar nevežama į sostinę kokių nors sprogstamųjų medžiagų, ginklų. Jie sekė, ar neorganizuojamos masinės riaušės, gaudė nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje besislapstantį jaunimą. Buvo atvejų, kai sustabdžius transporto priemonę, į sprunkančius iš jos vaikinus buvo šaudoma, todėl keletas tokių bėglių buvo sužeisti.
Toje vietoje dislokuotas sovietų armijos padalinys turėjo penkias tanketes: dvi nukreiptas į kelią Vilniaus kryptimi, kitos dvi –priešinga linkme (iš sostinės), o viena atsarginė stovėjo šone.
Sužinojęs, kad mūsų valdybos eksploatuojamame kelio ruože transportas stabdomas ir tikrinamas (net mūsų smėlio barstytuvai buvo tikrinami), išvykau į Vilnių ne lengvuoju tarnybiniu automobiliu „Volga“, bet su smėlio barstytuvu ZIL-555, kurį vairavo Vladas Stankevičius. Prieš išvažiuojant jis pasiūlė aplenkti tikrinimų vietą – juk visko gali būti…
Bet žiemą kelias slidus, todėl kontroliuoti magistralės būklę privalėjau. Privažiavę tą tryliktąjį kilometrą sustojome, ir aš nuėjau prie vienos tanketės. Kai atsidarė jos durys, prisistačiau, jog esu šio kelio viršininkas, ir paklausiau, kodėl kariškiai be kelininkų žinios stabdo jų spec. transportą. Tie atsakė, kad vykdo savo vadų nurodymus, o kada gi baigs tikrinti, nežinantys. Kada pasidomėjau, kodėl jie to nenumaną. atsakė, jog „negali susitarti du ožiai“. Dar ir dabar negaliu atspėti, kas gi buvo tas antras „ožys“? Paklausus, ar iš toli atvykę, paaiškino, kad atvažiavo prieš porą dienų iš ten, kur dar laikėsi šiluma. Supratau – iš Vidurinės Azijos, nes mane supo tamsaus gymio kareiviukai.
Buvo pietų metas, tad šalia jų stovėjo kariška virtuvė („kuchnia“). Budintis virėjas karininkams ir kareiviams, sėdėjusiems tanketėse, nešė po vieną maisto porciją – atskirai kiekvienam. Matyt, kad netrukdytų jiems akylai stebėti kelią. Pasiūlė ir man paragauti košės, bet atsisakiau.
Po kokios savaitės kariškiai išvyko, palikę suardytos asfalto dangos pėdsakus, matyt, neatsargiai manevravo su vikšrinėmis tanketėmis.
Taigi, Lietuva išliko, nes ją saugojo visa tauta. Nepriklausomybę paskelbus 1990 metų kovo 11-ąją sovietų Rusija nenorėjo to pripažinti ir visomis išgalėmis stengėsi tai sutrukdyti bei gąžinti Lietuvą atgal į savo glėbį. Tačiau mūsų liaudis visais įmanomais būdais pasipriešino ir taip padėjo naujai respublikos valdžiai išsilaikyti. Nujausdami priešo užmačias mūsų valdantieji spaudoje skelbė šalies rajonų žmonių budėjimo prie Parlamento rūmų ir televizijos bokšto grafikus.
Prisimenu,žiema tada buvo labai šalta. Sergėtojams reikėjo šilumos, maisto. Tad buvo suorganizuotas malkų atvežimas laužams kūrenti, karšta arbata, sumuštiniai. Pagelbėjo vietos gyventojai. Ir tikrai, tuose įvykiuose žmonės dalyvavo noriai bei aktyviai.
Kelininkai taip pat siuntė atstovus su savo transporto priemonėmis, tačiau kelių valdybų viršininkams buvo rekomenduota pasilikti darbo vietose ir nevykti į Vilnių. Gal ir protinga, kadangi tuomet iškilus svarbiam reikalui vadovai galėjo daugiau nuveikti. Todėl budėjome savo kabinetuose prie telefonų ir laukėme nurodymų. Mes, Vievio KSV- 6 darbuotojai, paruošėme savo virtuvę ant ratų („kuchnia“) ir daržovių sultinį, bet to neprireikus jų buvo atsisakyta.
1991 m. sausio 13 d. Lietuva neturėjo jokių kitų gynybos priemonių – tik tikėjimą laisve. Ji apgynė savo nepriklausomybę tikrai „nuoga krūtine“.
Po to prasidėjo naujas Lietuvos gyvavimo etapas, pareikalavęs didelių pastangų, kad įteisinti šalį tarptautinėse organizacijose, kurti jos atstovybes svetur, o svarbiausia – kad pertvarkyti tautos ūkį iš buvusio socialistinio komandinio modelio į rinkos ekonomikos struktūrą, atkurti privačią nuosavybę ir kt.
Taigi, vykstant politiniams ir ekonominiams mūsų šalies pokyčiams svarbu buvo sukurti modernią savo valstybės transporto infrastruktūrą ir plėtoti bei tvarkyti šalies kelius, be kurių neįmanoma ūkio raida.Tad buvo panaikintos kai kurios transporto žinybos ir įsteigta Susisiekimo ministerija, o prie šios įsteigta Lietuvos automobilių kelių direkcija. Tarp kitų svarbių ministerijos problemų iškilo šalies kelių muziejaus įkūrimo aktualija. Juk aišku, jog geros šalies transporto arterijos rodo valstybės išsivystimo lygį, o jų kūrimo, tiesimo ir eksploatavimo istorinę patirtį reikia kaupti ateities kartoms. Dėka pirmojo valstybės susisiekimo ministro Jono Biržiškio ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovų iniciatyvos, tuo tikslu 1995 m. spalio 19 d. Vievyje oficialiai pradėjo veikti kelių muziejus.
Žiūrint iš dabarties taško atrodo, jog daug ką jau nuveikėme ir nūnai darome savo laisvei apginti: įstojome į Europos Sąjungą, NATO, EBPO. Tai gerai. Bet kaip gi su mūsų mentalitetu?
Ankstesnė marksistinė ideologija, grūsta mums prievarta penkiasdešimt metų, regis, iš esmės nedeformavo lietuvių tautios mentaliteto, tačiau jos griūtį pasitikome menkai tepasiruošę – juk nedaugelis Sąjūdžio iškeltų idėjų teturėjo tvirtą pasaulėžiūrą ir aiškią veiksmų programą. Nebuvo patikimų stulpų, kad galėtume ne tik atsispirti nuverstos nomenklatūros pastangoms susigrąžinti valdžią (politinę, ekonominę), bet ir atlaikyti kritišką gamybos bei gyvenimo lygio nuopolį sugriuvus „planiniam ūkiui“. Todėl reikia naujų siekių, kurie suburtų visuomenę, atviros bei doros valdžios politikos, tarnaujančios visai bendruomenei, o ne atskiroms grupuotėms ar partijoms. Tai būtų pats geriausias atsakymas į klausimus, kas yra teisinga ir tikra, kas yra bendra ir privatu. Pilietinės sąmonės sužadinimas ir išugdymas (nuo asmens apsisprendimo priklauso, kokia bus valstybė ir kas ją valdys) išsklaidytų sovietmečio paliktą atskiro žmogaus nereikšmingumo ir bejėgiškumo jauseną, kuri ligi šiolei mus labiausiai slegia ir kausto. Kokia gi Lietuva bus XXI amžiuje?
Tai būtų svarbus mūsų intelektualinės gynybos forpostas.
Kodėl esame laisvi
Stepankevičius šiais metais dalyvavo Seime vykusiame Sausio 13-osios minėjime ir kaip brangiausią prisiminimą saugo neužmirštuolės žiedelį, kuris jam įteiktas kaip iniciatyvos „Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“ relikvija. Jokių kitų apdovanojimų už Lietuvos laisvės gynimą, išskyrus Sąjūdžio padėkos raštą, pasirašytą V. Landsbergio, Juozas neturi.
Jis visą kovos dėl nepriklausomybės laikotarpį dirbo kelių statybos valdybos (KSV) viršininku, budėjo prie telefono ir vykdė Sąjūdžio įsakymus. Pavyzdžiui, 1991 m. sausį į Vilnių išvažiavo visa KSV technika ir dauguma valdyboje dirbusių žmonių.
Ir dabar, kai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį ne vienas veikėjas, dažniausiai įvairios žiniasklaidos atstovai, žodį komunistas taria kaip keiksmažodį, Juozas negali suprasti, ar jie istorijos nežino, ar specialiai žmones kiršina. Kai jam pasiūlė KSV viršininko pareigas, o jas tegalėjo gauti tapęs komunistu, patarimo klausti jis nuvažiavęs pas mamą, kuri sūnui pasakiusi: „Tu būk geras bei teisingas žmonėms, tada gerai bus ir žmonėms, ir Lietuvai“.
Gyvenime Juozas išsisuko nuo stojimo į spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijas, bet jam atsisakius viršininko pareigų anas galimai būtų užėmęs kitas žmogus: ar lietuvis, ar atsiųstas iš plačiosios tėvynės su specialia užduotimi. Narystė toje partijoje netrukdė jam krikštyti vaikų, laiminti jų santuokas bažnyčioje.
Juozas Steponkevičius teigia pritariąs signataro Bronislovo Genzelio minčiai: jeigu kas nors nori nuvertinti žmones, kurie Lietuvą kūrė okupacijos metu, tegul dabar švenčia ne jos šimtmetį, o penkiasdešimtmetį. Anot kelininko veterano, Lietuvą saugojo ir nepriklausomybės link vedė tuo metu gyvenę žmonės.
Mįslė : Kad atsikeltų – dangų paremtų, kad prašnekėtų – daug pasakytų, kad rankas turėtų – vagį pagautų. Kas?
( Kelias)
