Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS
Žemaičių bibliofilas Nr.8 ( 13 d., XIII)
(Tęsinys XIII)
2019 – 08 – 10
Rolandas Gustaitis, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys
Šv. Jonas Nepomukas iš Grūšlaukės
Knygas kolekcionuojantiems žmonėms kartais pasitaiko galimybė įsigyti ir smulkiųjų spaudinių – nedidelės apimties (iki 4 puslapių) spausdintų leidinių. Dažnai jų galima rasti ir pačiose knygose – pavyzdžiui, tarp religinio turinio knygų puslapių dažnai būna įdėtos devocionalijos, arba „šventieji paveikslėliai“. Dauguma šių spaudinių yra neišlikę dėl jų trumpalaikės paskirties. Išlikusi smulkioji spauda – papildomas šaltinis ne tik spaudos istorijos, bet ir kitų visuomeninio gyvenimo sričių tyrimams. Vieną 2014 m. šeštadienį – o tai buvo kovo 1 d. – Vilniaus sendaikčių turguje ant Tauro kalno susidomėjau parduodamų ekslibrisų pluošteliu. Peržiūrėjęs juos, pastebėjau popieriaus lapelį su spausdintu piešiniu ir tekstu. Iškart supratau, kad tai ne ekslibrisas, o kažkas kita.
Savo dydžiu šis lakštas buvo to paties formato, kaip ir parduodami ekslibrisai, todėl greičiausiai pardavėjas jį palaikė dar vienu knygos nuosavybės ženklu. Įsigijau keletą senų ekslibrisų bei šį popieriaus lapelį, už kurį tada, kaip liudija mano įrašas bloknote, sumokėjau 1 litą. Po kurio laiko pradėjau domėtis jo turiniu ir paskirtimi. Tai plono popieriaus lapelis (10,3 x 7,5 cm) su vandenženkliais (linijomis). Ant jo išspausdintas Šv. Jono Nepomuko atvaizdas su šio šventojo vardu bei tekstas lotynų kalba. Jis skelbia, kad 1780 m. Salantų parapijietis atliko velykinę išpažintį. Jame palikta vietos įrašyti to parapijiečio(-ės) vardui, pavardei, mėnesiui ir dienai. Tokius lapelius išduodavo kunigai, lankydamiesi tikinčiųjų namuose, šis lapelis buvo tarsi paliudijimas, kad parapijietis nėra bažnyčiai skolingas, yra doras ir pildo jos nurodymus. Įprastai ši forma buvo pasirenkama siekiant paveikti parapijiečius laiku (ypač kalėdojant) prisidėti prie bažnyčios išlaikymo ir laikytis doros.
Įdomi detalė slypi šio lapelio apatinėje dalyje – maždaug 1 cm dydžio herbas Brama su kunigaikščio galvos apdangalu – tokį herbą turėjo kunigaikščių Oginskių giminė. Pradėjęs gilintis į Salantų istoriją supratau, kad nedidelio mano tyrimo pėdsakai veda į Grūšlaukės miestelį, esantį už 12 km į vakarus nuo Salantų. 1778 m. Grūšlaukės dvaro savininkai Ignotas ir Elena Oginskiai Grūšlaukėje pastatė medinę bažnyčią – Salantų parapijos filiją. Bažnyčia po Antrojo pasaulinio karo sudegė, jos vietoje 1947 m. buvo pastatyta nauja medinė.
Nuo 2000 m. Grūšlaukė turi jau mūrinę bažnyčią su Šv. Jono Nepomuko titulu. Šiuo metu Lietuvoje veikia trys šiam šventajam dedikuotos bažnyčios: be Grūšlaukės, Sedoje ir Vadaktėliuose. Nors literatūroje minima, kad Grūšlaukės bažnyčia Šv. Jono Nepomuko titulą turi nuo pat jos pastatymo XVIII amžiuje, tačiau visa eilė Grūšlaukės Bažnyčios vizitacijų aktų (1821, 1828, 1839, 1845 m.) mini bažnyčią turėjus Šv. Mykolo Arkangelo titulą. Tai patvirtina ir centrinio altoriaus pirmajame tarpsnyje buvęs Šv. Mykolo Arkangelo paveikslas. Tačiau antrajame centrinio altoriaus tarpsnyje buvo Šv. Jono Nepomuko paveikslas.
Jonas Nepomukas (apie 1340 – 1393) – čekų šventasis. Jis – buvęs karalienės nuodėmklausys, neišdavęs karaliui jos išpažinties paslapties, todėl buvo nužudytas – nustumtas nuo tilto į upę. Kanonizuotas 1729 m., laikomas tiltų globėju, saugančiu nuo potvynių ir apskritai nuo vandens nelaimių, be to, tikima, kad globoja visus neteisingai apkaltintus žmones. Šv. Jono Nepomuko ikonografija profesionaliojoje dailėje susiformavo baroko laikotarpiu. XVIII amžiuje atsirado jo atvaizdų Lietuvos bažnytinėje dailėje. Iš šventųjų globėjų siužetų lietuvių liaudies skulptūroje jo atvaizdas yra pats mėgstamiausias. Aptariamame lapelyje jis vaizduojamas su kunigo drabužiais iki pusės, su individualiu atributu – krucifiksu (tikėjimo simboliu) ir aplink galvą nimbu bei penkiomis žvaigždutėmis, kurios neva pasirodžiusios ant vandens toje vietoje, kur paskendęs šventasis, ir taip padėjusios surasti jo kūną. Rankos sudėtos maldai. Žemiau šventojo – debesys. Kaip atrodė Grūšlaukėje buvęs Šv. Jono Nepomuko paveikslas – nežinoma, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad būtent šiame paveikslėlyje pavaizduotas šventasis ir galėjo būti nukopijuotas nuo paminėto paveikslo. Todėl šis spaudinys įdomus ne tik spaudos istorijai, bet gali būti naudingas ir menotyrininkams, ateityje galbūt tyrinėsiantiems šios Žemaitijos bažnyčios meno vertybes.
Aistė Talijūnienė, Simono Daukanto bibliofilų klubo narė
Prakalbintos knygrišystės paslaptys
„Mano geroji draugė ragana“, plungiškės Ilonos Linkevičienės dviem laidomis (2001 m. ir 2006 m.) išleista knygelė, skirta dukrai, trečią kartą atgijo 2017 m. autorei kilus idėjai ją įrišti savo rankomis. Rašytojos sugalvotas erdvinis namelis, kuris turėjo atsidurti tarp knygos priešlapių, ir tapo autorės gilinimosi į knygrišystės paslaptis pagrindine priežastimi. Taip gimė 31 numeruotas knygelės egzempliorius, įrištas rankomis, kurių viduje yra autorės sudėliotas nameliukas. Ilona Linkevičienė Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkimo metu daukantiečiams pristatė savo kūrinį ir papasakojo, kad jai nemenkai teko paplušėti aiškinantis knygos įrišimo subtilybes. Taip pat reikėjo padaryti penkiolika namelio maketų, kol buvo išsamiai išanalizuota ir sukurta geriausia bei tvirčiausia jo konstrukcija.
Ši raganos trobelė išskirtinė tuo, kad „pastatyta“ nenaudojant klijų pagal kirigami stilių, išpjaustyta skalpeliu. Unikalu ir tai, kad knyga padaryta nuo pradžių iki galo pačios autorės. Net knygos įrišimo staklės sukurtos jos vyro.
Ilona Linkevičienė knygą „Mano geroji draugė ragana“ su erdviniu nameliu įrišo savo rankomis
Ilona knygos dizainą sugalvojo pati, pati ją maketavo ir papuošė savo kurtomis iliustracijomis. Knygos lapai susiūti lininiais, išvaškuotais siūlais, viršelis laminuotas, klijuota nugarėlė. Klausantis Ilonos, negalėjai nesižavėti absoliučiu įsiskverbimu į knygrišystės amato subtilybes.
Šiuolaikiniame knygų pasaulyje dažniausiai autoriai, parašę knygą, jos leidybą patiki kitiems. Tad nuostabu ir reta sutikti žmogų, savamokslę knygrišę – moterį, kuri gilinasi į knygrišystės paslaptis, parašo knygą ir įriša ją savo rankomis. Anot autorės, tai dovana, suvenyras šios knygelės ištikimiems ir būsimiems skaitytojams. O Plungės miestui – tai įdomus ir unikalus kultūros faktas, įrodantis knygos kultūros puoselėjimą ir gyvumą žmonėse.
ĮDOMUS LEIDINYS
Aistė Talijūnienė, Simono Daukanto bibliofilų klubo narė
Kaip Lietuvos inteligentija skaitė knygas anksčiau
Ši knygelė buvo pristatyta Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkime 2018 m. rugsėjo 10 d.
Iš Jurgio Dabrilos (1898–1960), pasirašinėjusio Progreso Meteoru, leidinio „Lietuvos inteligentija ir lietuviška knyga“. Kaunas, 1929. Serija: Paradoksų Kristalo leidinys (Nr. 3). Autorius spaudoje bendradarbiavo nuo 1922 m., užsiėmė leidybine veikla, nuo 1928 m. vertėsi advokato .praktika.
Atskiras žodis
Šių laikų Lietuvos inteligentija ryškiai pasižymi savo dvasiniu merdėjimu, apsnūdimu, sustingimu, tai konstatuota mano brošiūrėlėje „Lietuvos inteligentiją kaltinamasis aktas“. Ir kad galima pabusti iš to merdėjimo, tai įrodžiau kitoje savo brošiūrėlėje „Lietuvos inteligentijos apsnūdimo priežastys ir pabudimo galimybė“. O kad gyvenime mes menkai parodome žymių bent greit atsipeikėti, išbristi iš to merdėjimo labirinto, tai ryškiai argumentais ir šįkart pasistengsiu įrodyti.<…> Iš inteligentijos intelektualinio bei moralinio stovio mes visuomet galime įspėti tos inteligentijos tautos bei valstybės, jei ne tolimos, tai bent artimos, ateities likimą, nes inteligentija yra kiekvienos tautos bei valstybės vairas. To vairo sąmoningumas, sumanumas, progresingumas kristalizuojasi daugiausia iš knygų skaitymo.
Kaip pirmutinėje savo brošiurėlėje pastebėjau, jog retas kuris mūs inteligentas skaito knygas, o dar retesnis jas perka, tai šiuokart galiu patvirtinti tą patį daug griežčiau, nes teko ganėtinai įsitikinti pačiam „tardant“ mūs inteligentus. Buvo man gera proga nepastebimai ištardyti, nes niekam ir galvon neateidavo, jog su jais kalba Progreso Meteoras. Ir dėl visa to man susidarė tinkama sąlyga iš pačio originalo pažinti toji skaudi tiesa.1928 m. žiemą suradau progą pavažinėti po Lietuvos miestus bei miestelius. Toje kelionėje, tarp kita ko, stengiausi mūs inteligentus įvairiais būdais priversti išsitarti del knygų skaitymo. Ir ką aš išgirsdavau? Skaudu ir pamanyti. Visi (su labai maža išimtimi) pareikšdavo, kad jie knygų visiškai neskaito.
Kodėl neskaito, tai įvairiai motyvuodavo. Daugiausia teisindavosi tuo, kad neturi laiko, kad nėra gerų knygų, kad knygos brangios nusipirkti, kad tingi skaityti ir panašiai. Kai kurie pasakydavo, jog nuo skaitymo atprato išėję iš mokyklos, gimnazijos ar universiteto rūmų ir nesistengia įprasti ką nors skaityti. Motyvai, kaip matote, labai menki, kad pateisintų knygų neskaitymą.O vis dėlto reikia pripažinti, kad, kaip matyti, dar ilgai gali trukti ši padėtis, kuri knygas palieka sandėlių žiurkėms skaityti, o inteligentijos lavinimąsi, pažangą pasmerkia. Ir turiu pasakyti, kad tuo klausimu kalbėjau ir su teisėjais bei advokatais, ir su urėdais bei girininkais, ir su mokytojais bei kitais aukštesniais ar žemesniais valdininkais, o vis beveik panašūs rezultatai.
Dar turiu pastebėti tai, jog žemesnių kategorijų valdininkai žymiai daugiau imasi
Knygų ne tik skaitymo, bet ir pirkimo(!). Tai nuostabus reiškinys. Jeigu aukštesnieji valdininkai duotų žemesniesiems knygų skaitymo pavyzdį, tai dar gal geresnių rezultatų sulauktume. Bet dabar visa miestų ir miestelių inteligentijos „smetonėlė“ garbina kitoniškus dievus. Svarbiausias tos „smetonėlės“ tikslas įsteigti inteligentų klūbą, papuoštą „gradusais“,kortomis ir bilijardu. Toksai klūbas ir tarnauja tąja „ramove“, kur „pavargę“ inteligentai „ilsisi“ kasdien ne tik po keletą, bet ir po keliolika valandų. Ir vis dėlto skundžiasi, jog trūksta laiko. Kaip ten ilsisi, tai kiekvienas, tokiose vietose pasižvalgęs, pasakys, jog, ten, apart girtuokliavimo, kortavimo, šachmatų, nieko neberasi.
Pasikalbėkite su provincijos valdininku, ypač aukštesniu, ir sužinosite, jog jis apie savo miestelį tik tiek tegali papasakoti, kad toks tai yra pas juos geriausias šachmatistas, toks tai geriausia bilijardu lošia, toks tai daugiausiai šgeria ar pralošia kortomis ir panašiai. Iš jo nesužinosi, kad tame miestely yra biblioteka, kad ten inteligentija daro kokių nors pastangų save ir kitus, ypač tamsią liaudį, apšviesti. Tais reikalais retas kuris iš mūs inteligentų laisvu noru rūpinasi. Jeigu ir susitveria švietimo draugijos, kuopelės, tai ir dažniausiai turi menko pasisekimo, jeigu jos nėra aiškiai užbrėžtos tam tikros politinės partijos, kuri gali nariams išrūpint įvairių patarnavimų, dovanų. Tai skaudi teisybė, kuri charakterizuoja mūsų inteligentijos dvasinį susmulkėjimą. (Kalba netaisyta– red. past.).
Bibliofilo kalendorius: leidinio „Vargo pelė“ autoriui Petrui Sūdžiui – 120
Petras Sūdžius. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonų pateikė Povilas Šverebas
Spalio 10 d. Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkime Gintautas Černeckis pristatė istoriką, mokytojąPetrą Sūdžių, kuriam 120 metų nuo gimimo, ir jo išleistą knygutę „Vargo pelė“ (Seda, 1934).
Petras Sūdžius gimė 1898 m. rugpjūčio 15 d. Pavilnučio kaime, Švėkšnos valsčiuje. Mokėsi Palangos ir Telšių gimnazijose, istorijos studijas baigė Lietuvos universitete Kaune. Mokytojavo ir direktoriavo Švėkšnoje, Kalvarijoje, Sedoje, Skuode ir Žagarėje. Okupacijos 1941 metais sovietinio saugumo suimtas Žagarėje. Birželio sukilimo laiku pabėgęs iš kalėjimo grįždamas namo birželio25 d. buvo nušautas besitraukiančių sovietinių karių.
Sūdžius, dar būdamas Telšių gimnazistas, įsitraukė į blaivybės judėjimą. Kražiuose norėdamas paremti studentus blaivininkus organizavoloteriją. Bilietams panaudojo knygutes „Kražiai“, kurioms pats parašė tekstą ir rūpinosi jų atspausdinimu. Dirbdamas Sedoje organizavo analogišką loteriją, kurios pelnas buvo skirtas Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ leidybai. Loterijai parengė bilietą – knygutę „Vargo pelė“ (1934). Loterija pavyko: „Būdo“(1935) įžangoje kalbininkas Jurgis Talmantas dėkoja Sūdžiui, kurio pajamomis apmokėtas techninis leidinio sutvarkymas. Sūdžius taip pat prisidėjo prie Daukanto paminklo statybos Papilėje, aktyviai bendradarbiavo leidiniuose „Naujoji Romuva“, „Tautos mokykla“, „Žemaičių prietelius“, „Sargyba“. Dalį straipsnių jis pasirašydavo slapyvardžiais.
Priklausė ateitininkams, aktyviai organizavo skautų veiklą. Pedagogas buvo Vydūno šeimos modelio propaguotojas, akcentavo šeimos svarbą ugdyme. Didelį dėmesį skyrė kaimo jaunimo ugdymui, kurio nemaža dalis rūpinosi tik šia diena: „Laikraštis, knyga – jiems kaip vilkui šienas, kurį išmainytų į papirosą ar saldainį“. Jo manymu, mokytojai, neturį tautiško ir doriško nusiteikimo, mokytojais ir auklėtojais negali būti. Sūdžiaus publikacijos buvo aštrios, nevengiančios kritikos, todėl redaktoriai prie jų kartais nurodydavo, kad tai diskutuotinas straipsnis. Mokytojas Sūdžius buvo neeilinė asmenybė, kurio pasaulėžiūrai įtakos turėjo Daukantas irVydūnas.
Parengė Mindaugas Talijūnas
