Žemaičių bibliofilas Nr.8 (15d., XV). Pabaiga

Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS

Žemaičių bibliofilas Nr.8 (15d., XV)

(Pabaiga XV)

2019 – 08 – 29

Irena STONKIENĖ, Plungės Senamiesčio mokyklos lituanistė

Knygos „Aš esu Etmės Evė“ sutiktuvės Plungėje

Pripažinkime: rengti knygos sutiktuves šeštadienį dvyliktą valandą – didelė rizika vien todėl, kad gali nebūti klausytojų. Bet 2018 metų sausio paskutinį šeštadienį Plungės viešosios bibliotekos skaitykloje vykęs Domo Kauno knygos ,,Aš esu Etmės Evė“ pristatymas sutraukė ne tik gausų būrį skaitytojų, bet buvo toks įdomus ir prasmingas, kad dvi valandos prabėgo kaip dvidešimt minučių, žmonės neskubėjo namo, dalijosi įspūdžiais apie mokykliniais metais skaitytus Ievos Simonaitytės kūrinius ir laikmetį, kai talentingoji rašytoja gyveno.

Žmonės norėjo išgirsti, kodėl tris dešimtmečius rašytoja buvo primiršta, nuo 1990 iki 2016 metų jos nebebuvo mokyklų programose, kodėl Simonaitytės vėl prireikė, ką tokio esmingo rašytoja pasakė ateities kartoms, kaip ji, nelankiusi mokyklos, negavusi sistemingo išsilavinimo, tapo literatūros klasike.

Knygotyrininkas, literatūros istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas į klausimus atsakinėjo išsamiai, plačiai, argumentuotai: rašytojos aplinką, Mažosios Lietuvos kultūrą mokslininkas tyrinėja beveik penkiasdešimt metų. Dar studijų metais, kai rinko medžiagą diplominiam darbui, nedrąsiai pasibeldė į rašytojos vasarnamio Priekulėje duris. ,,Ėjau plastančia širdimi ir galbūt suprakaitavęs. Apdovanota medaliais, ordinais Simonaitytė tada buvo tarybinių laikų ir tarybinių rašytojų olimpe, bet priėmė svetingai. Bendravome ne kartą, bet kažkokį atstumą rašytoja visada išlaikė. Aš jai likau draugasKaunas“,– to meto prisiminimus apibendrino profesorius.

Tuoj po rašytojos mirties 1978 metais doktorantas D. Kaunas pradėjo užrašinėti ją pažinojusių asmenų sakytinius liudijimus, tai darė penketą metų. Darbą pradėti buvo nesunku: daug liudytojų jau žinojo iš asmeninio bendravimo su Simonaityte, kiti buvo sutikti plečiant pažinčių geografiją kelionėse ar rašant laiškus, gaunant atsakymus su nurodytais naujais adresais. Į knygą sudėti 57 asmenų liudijimai, iš kalbintų žmonių šiandien likę gyvi tik 7. Profesorius paaiškino, kuo liudijimai skiriasi nuo atsiminimų: ,,Jų teikėjas niekada nėra ir negali būti visiškai savarankiškas, nes temą, klausimus ir pokalbio eigą valdo pasakojimo fiksuotojas“.

Knygos sudarytojui reikėjo pasukti galvą, kokia tvarka liudijimus pateikti. Pasirinko autorių santykio su rašytoja klasifikavimo principą: pirmoje vietoje atsidūrė Mažosios Lietuvos lietuvių liudijimai, antroje – menininkų (rašytojų, literatų, artistų, muzikologų, dailininkų), trečioje – žurnalistų, kultūros darbuotojų, mokslininkų, ketvirtoje – dalykinio bendravimo asmenų, penktoje – namų šeimininkių ir talkininkių, šeštoje – artimos aplinkos asmenų liudijimai. Prieš kiekvieno liudijimo įrašą pateiktas liudijimo aprašas, kurį sudaro liudytojo biograma, fiksavimo data ir adresas, priedai, pastabos, komentarai. Skaitant puslapį po puslapio, ryškėja likimo skriaustos, bet stiprios ir unikalios asmenybės gyvenimo kelias, jos būdas ir kūrybos savitumas. Beje, Simonaitytės kūryba labai gausi. Rašytoja iš viso 1936 – 1971 metais knygomis paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių knygų. ,,Aukštujų Šimonių likimas“ išleistas14 kartų, ,,Vilius Karalius“ – 9 kartus. Jos knygos verstos į estų, latvių, rusų, lenkų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas.

Renginio vedėjas,S . Daukanto bibliofilų klubo vadovas Gintautas Černeckis pateikė įdomių faktų apie Simonaitytės asmeninę biblioteką, atskleidė jos požiūrį į kitų rašytojų kūrybą: ,,Simonaitytė skeptiškai vertino Mykolaičio – Putino romaną ,,Altorių šešėly“, Hemingvėjaus ,,Kam skambina varpai“. Į šiukšlių dėžę išmetė Mano ,,Karališkąsias vestuves“. Kritiškai atsiliepė apie poetą Graičiūną. PaskaitydavoKraševskį. Skaitė laikraščius ,,Tiesa“, ,,Komjaunimo tiesa“, ,,Tarybinė Klaipėda“, ,,Literatūra ir menas“, žurnalus ,,Kultūros barai“, ,,Mokslas ir gyvenimas“, ,,Tarybinė moteris“. Knygas skolindavosi iš draugų ir pažįstamų, ne visada grąžindavo. Pati knygų skolinti nemėgo. Skaitydavo iki vėlumos. Baltušio ,,Parduotų vasarų“ perskaitė tik pirmąją dalį, antrosios neįveikė. Brangino knygas su įrašais. Svečiams mėgo rodyti ,,Pikčiurnienę“ kinų kalba. Knygas saugojo. Nepalankiai žiūrėjo į knygų braukymą. Didžiavosi asmenine biblioteka, sakė:,,Blogų knygų pas mane nėra“.Iš viso Simonaitytės asmeninei bibliotekai priklausė 1896 knygos. Po rašytojos mirties didžioji dalis knygų (1335) buvo perkelta į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, 73 – į Maironio lietuvių literatūros muziejų, Priekulėje laikytos knygos (apie 500) ten ir liko“.

Renginio pabaigoje profesorius Domas Kaunas Simonaitytės portretą papildė dar keliais štrichais, kad skaitytojai bent kiek pakoreguotų nuomonę apie rašytoją: ,,Taip, ji buvo kieto būdo, racionali, mokėjo savimi pasirūpinti. Tokį charakterį suformavo vaikystės skurdas, negalia, patyčios. Daug įvairių išbandymų teko patirti ir vėlesniais metais. Kai 1919 metais po Versalio sutarties pasirašymo Evė savo lemtį susiejo su Didžiąja Lietuva, susilaukė Klaipėdos krašto lietuvių paniekos, nes didžioji jų dalis nesidžiaugė atsiradusia galimybe Klaipėdos kraštui susijungti su Lietuvos valstybe. Mąstydamas apie 1940 – 1941 metus, vėlgi nerandu nieko, už ką Simonaitytę galėtume smerkti. Ji laikėsi rezervuotai, gal net nesuprato, kas darosi. Vokiečiams užėmus Kauną, ,,Aukštujų Šimonių likimo“ autorė, Valstybinės premijos laureatė buvo išvaryta iš buto, areštuota, tardyta gestapo.Viskas galėjo baigtis sušaudymu. Iš bibliotekų buvo pašalintos Simonaitytės knygos, rašytoja buvo įbauginta. Sovietmečiu – vėl strėlės į Simonaitytę, nors ji nerašė jokių ideologinių straipsnių. Ji nesuprato socialistinio gyvenimo būdo. Buvo nacionalistė.“

Kauno knyga ,,Aš esu Etmės Evė“ padeda patikimiausiu keliu priartėti prie visiems mums svarbių jungčių ir atramų.

MindaugasTalijūnas, Simono Daukanto bibliofilų klubo narys

Žmogus su knyga čekų impresionizme

Jan Honsa. „Apmąstymai po kaštonais“. 1898–1899.

2017 m. spalio 6 d. – 2018 m. sausio 7 dienomis Prahos pilis pristatė didžiausią bei įspūdingiausią parodą „Čekų impresionizmas“, kurioje apsilankė ir Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai. Parodoje buvo eksponuojami 520 paveikslų, kuriuos nutapė 78 dailininkai. Darbai buvo surinkti iš daugiau nei penkiasdešimties valstybinių bei privačių institucijų (įskaitant Nacionalinę galeriją) ir pateikti temomis „Sodai ir parkai“, Žiema“, „Natiurmortai“, „Kaimo žavesys“, „Vandenys“, „Girios“ ir t. t. Paroda išskirtinė tuo, kad daugelis eksponuojamų kūrinių dešimtmečius viešai nematyti.

Organizatorių tikslas buvo surinkti ir pristatyti ne tik žinomų čekų impresionistų, tokių kaip Antoninas Slavičekas, Josefas Ullmannas, Vaclavas Radimskis, Oldrichas Blažičekas, Maxas Švabinskis, Joža Uprka darbus, bet ir atkreipti dėmesį į mažiau žinomus tapytojus – Stanislavo Loleko, Vaclavo Brezinos, kurių asmeninė išraiška darė didelę įtaką to laikmečio meno srovių formavimuisi. Parodos kuratorius Michaelis Zacharis pabrėžė, kad eksponuojama ir po vieną paveikslą iš dailininkų kolekcijų (Augustino Mervarto, Vaclavo Rytirio). Tačiau jų stiprūs darbai puikiai atspindėjo stilių bei laikmetį. Taip pat buvo galima išvysti skulptūrų, parodančių, kaip impresionizmas bei jo įtaka atsiskleidė kitose meno formose. Parodos darbai atskleidė čekų impresionizmą pačiame aukščiausiame grožio, kokybės ir didingumo lygmenyje.

Apžiūrint parodą, nudžiugino ne viename kūrinyje pavaizduotas žmogus su knyga. Tai tarsi atspindėta aukšta akimirka, įprasminanti žmogaus vidinį monologą. Nutapytas skaitantis žmogus atskleidė svarbų intelektualinio gyvenimo momentą – knygos kultūros puoselėjimą, kuris darė įtaką to laikmečio meno ir visuomenės formavimuisi. Skaitantis žmogus yra laisvas, nes mąsto. Simono Daukanto bibliofilų klubo veiklos devizas – šviesa per knygą. Čekų impresionizmo – šviesa per paveikslą. Kultūra džiugina žmogų ir padaro šiuolaikinį gyvenimą dvasiškai turtingesnį.