WWW.DIRST.LT: VIEVIUI  –  480

JONAS PAULAUSKAS, leidinio analitikos ir humoristikos skyriaus vedėjas

2019 – 09 – 16

Šiomis dienomis Vievio gyventojai švenčia savo miesto 480 – ies metų sukaktį. Nėra tikslių duomenų, kada jis įkurtas. Laikoma, kad Vievio ežero pakrantėje stovintis stačiatikių vienuolynas pastatytas dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais. Tai siejama su antrąja Gedimino žmona stačiatike, Polocko kunigaikštyte Ieva. Todėl manoma, kad ir vietos pavadinimas kilęs iš slaviškos „Jewie“ vardo formos. Rašytiniuose dokumentuose 1522 metais paminėtas Vievio dvaras, o gyvenamoji vieta pirmą kartą įvardyta 1539 metais. Tad, anot vieviečių, Vieviui šiemet – 480 metų.

Ta proga saulėtą rugsėjo 12 d. miesto bibliotekos vedėja Inga Sūnelaitienė  kartu su vietos gimnazijos mokytoja Antanina Dragva organizavo Elektrėnų savivaldybės miesto žymesnių vietų lankymą – ekskursiją, kurios metu jos dalyviai išklausė mokinių literatūrinius skaitymus „Literatūrinis Vievis“. Įdomioje pažintinėje išvykoje dalyvavoVievio vaikų dienos centro lankytojai, bibliotekos skaitytojai, gimnazijos moksleiviai, senbuviai, svečiai. Visus prie seniūnijos pasitiko jos galva Zenonas Pukėnas.

Susirinkusiesiems I. Sūnelaitienė pristatė trumpą miesto istoriją, pasakojimus apie žymesnius jo gyventojus. Beje, ir patys ekskursijos dalyviai pasidalijo įdomiomis ir šmaikščiomis asmeninėmis istorijomis iš savo praeities, prisiminė vietas, kur kažkada stovėjo jų mėgstamos anų laikų parduotuvės, biblioteka, kultūros centras.

Vienas žinomiausių gyventojų nusipelnęs kelių inžinierius senjoras Juozas Stepankevičius, pasakodamas apie savo gyvenimą čia, akcentavo, kad „praeitį turime žinoti, dabartyje  gyventi, o ateitį reikia numatyti“. Jis prisiminė, kaip buvo tiesiamos gatvės ir keliai Vievyje bei miesto apylinkėse.

Tada vedami bibliotekos vedėjos Ingos ir mokytojos Antaninos visi nužingsniavo gatvėmis link įsimintinų bei lankytinų Vievio vietų. Pirmiausia stabtelėjo prie nugriautų senųjų kultūros namų vietoje statomo daugiafunkcinio kultūros centro. Čia prisiminė, kad daugelį metų mieste gyveno ir kultūrą puoselėjo bei plėtojo Julius ir Aldona Pulauskai. Jų sūnus džiazo virtuozas Dainius Pulauskas chorų festivaliui sukūrė „Daina apie Vievį“, vietos gyventojams taip pat padovanojo ir himną. Taigi, vieviečiai turi ne tik 1999 m. šalies prezidento Valdo Adamkaus patvirtintą miesto herbą, bet ir savo himną bei vokalinį kūrinį apie miestą.

Ant senųjų kultūros namų 2009 m., minint Lietuvos tūkstantmetį, buvo atidengta atminimo lenta chorvedei A. Pulauskienei.

Kiek vėliau ekskursijos dalyviai sustojo puikioje ir gyventojų pamėgtoje vietoje – prie ežero Ivis, kurio plotas -292 ha, ilgis (iš šiaurės į pietus) – 2,7 km, didžiausias plotis -1,9 km, gylis -33 m, vidutinis -12,9 m. Vandens telkinio krantai aukšti: žemiausias pietinis – pelkėtas, apaugęs medžiais ir krūmais. Ivio aplinkos augalija negausi, gal todėl jis ir nežuvingas. Į ežerą įteka du upeliai, išteka vienas – Pylimas – kairysis Bražuolės intakas.

Dar viena vieviečių, ypač mokinių, lankoma vieta – 1940 metais įkurta Vievio biblioteka. Taigi kitais metais gyventojai minės jos 80-ies metų sukaktį. Pirmasis  senosios bibliotekos vedėjas – nemažiau žymus asmuo Juozas Zavadskas.

Kitas literatūrinis skaitymas vyko prie Šv. Onos bažnyčios durų. Šie gražūs maldos namai statyti ganėtinai ilgai (1908 – 1931 m. laikotarpyje). Jos du gražūs neobarokiniai bokštai matomi iš gana toli, dar neprivažiavus Vievio. Bažnyčią suprojektavo architektas Vaclovas Michnevičius, o šventoriaus akmeninę tvorą su meniškais metalo vartais –archit. M. Vaidakavičius.

Ekskursantai sustojo ir prie popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II-ojo paminklo, pastatyto jo apsilankymo Lietuvoje XX-ųjų metinių proga ir atidengto aikštėje šalia bažnyčios 2015 m. gegužės 23 dieną. Kūrinio skulptorius Vytautas Nalivaika, architektas Arūnas Butrimavičius, iniciatyvinės grupės nariai Šv. Onos bažnyčios klebonas Alfonsas Kelmelis, buvusios valstybės įmonės „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis, seniūnas Z. Pukėnas bei kelio ženklų įmonės „Švytėjimas“ vadovas Valdas Kazakevičius.

Šalia popiežiaus paminklo išvykos dalyvių laukė pats seniausias miestelio istorinis paveldo objektas – paminklinė lenta Meletijui Smotrickiui. Jo vardas Vievio istorijos puslapiuose minimas nuo to laiko, kai Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno brolijos pastangomis 1858 m. buvo įkurta mokykla, išaugusi į kolegiją. Į ją kviesti dėstyti žymiausi Bresto pedagogai, vienas kurių ir filologas M. Smotrickis, senojo Vilniaus universiteto auklėtinis, užsiiminėjęs ir knygų leidyba. Kaip žinia, 1619 m. išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (247 lapų) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų, kuriai šiais metais sukako 400 m. Knygos spausdintos dar XVII a. prie Vievio Šv. Dvasios vienuolyno (apie 1600 m. vienas Oginskių didikų pastatydino Vievyje unitų bažnyčią ir įkūrė vienuolių organizaciją) įsteigtoje pirmojoje Lietuvos spaustuvėje. Anksčiausi leidiniai čia pasirodė 1611 metais. Tai buvo maldaknygės, parašytos bažnytine slavų kalba. Smotrickio išleista „Slavų gramatika“ buvo pirmoji jau pasaulietinio tipo knyga.

Dar viena vietos įžymybė – namas, kuriame gyveno žinomas knygnešys Jurgis Milančius ir rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė – Lazdynų Pelėda. Iš Punsko atvykęs ir čia apsigyvenęs kovotojas už lietuvybę provizorius J. Milančius (1869-1956 m.) negalėjo ramiai žiūrėti į lenkintojus, tad ragino lietuvius nepamiršti gimtosios kalbos ir ginti savo tiesas. Jis ilgus metus platino lietuvišką žodį Vievyje, kartu su bendraminčiais lietuviais išsikovojo, kad Vievio bažnyčioje būtų įvestos pamaldos lietuvių kalba. J.Milančius buvo lietuvių mokyklos Vievyje įkūrėjas ir vedėjas. Šiais metais minimos šviesuolio 150-osios gimimo metinės. 2018 m. vietos pradinė pavadinta Vievio Jurgio Milančiaus pradine mokykla. Miesto vaistininko namuose prieglobstį surado ir lietuvių rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė – Lazdynų Pelėda, kur ji parašė apysaką „Klaida“,o J. Milančius šį kūrinį papildė.

Tą dieną išvykos dalyviai taip pat domėjosi visiems žinomais Vievio kelių bei geologijos muziejais, geležinkelio stoties sandėliu, žymų tuo, kad šis 1900 m. pastatytas raudonų plytų mūras paskelbtas kultūros paveldo objektu, Vievio stačiatikių Dievo Motinos Ėmimo Dangun cerkve, kurią Oginskiai pastatė apie 1600 metus. Beje, prie jos įsteigtame vienuolyne, kaip jau minėjau, 1611 – 1646 metais veikė spaustuvė. 1812 metais cerkvę sudegino Napoleono pulkai. Dabartinė pastatyta 1842 m.

Proginė išvyka po Vievį, skirta jo 480 – ies metų sukaktuvėms paminėti, pavadinta literatūriniais skaitymais „Literatūrinis Vievis“ todėl, kad kiekvienoje aplankytoje įdomesnėje miesto vietoje mokiniai skaitė bibliotekos Suaugusiųjų skyriaus vyresniosios bibliotekininkės Rasos Rapkevičienės parengtus tekstus apie ten gyvenusių žymių žmonių gyvenimą.