ŠI GRIUVĖSIŲ PASAULIO KARALYSTĖ (Mano pamąstymai)

GRIUVĖSIŲ PASAULIO KARALYSTĖ

(Mano pamąstymai) 

SERGEJUS SOKOLOVAS, matematikas (Kaunas)

2019 – 09 – 17

Gimiau Kaune, augau Petrašiūnuose. Taip vadinamas vienas kadaise pramoninis buvęs miesto rajonas.

Kadaise…Bet juk ir aš augau kadaise. Praėjo keli dešimtmečiai. Tačiau kartais atrodo, jog tai buvo vakar…

Ten veikė daugybė įmonių: plytų gamykla „Bitukas“, gelžbetoninių atramų ir daugelis kitų… Aš, tada dar mažvaikis, negalėdavau atsižiūrėti tų didingų keltuvų, kitos technikos.

Daugeliui žmonių nepatikdavo gamyklų kaimynystė. esą teršia orą, o ir nesibaigiantys vagonų sąstatai, gabendavę durpes į elektrinę, vis trikdydavo eismą.

„Bitukas smirda“…“ Ir vėl tie vagonai kelią užtvėrė…“ -vis reikšdavo nepasitenkinimą tik savo nosies galiuką regėję miesčionys.

O man, tuomet dar vaikigaliui, tai buvo beribė pažintinė erdvė.

Tarsi viskas buvo vakar! Mėgdavau geležinkelio bėgiais patekti į tuomet visu pajėgumu veikusios Kauno ketaus liejyklos teritoriją, įsmukdavau į cechą, ir negalėdavau atsistebėti galinga, tarsi saulė, liepsna, įveikdavusia kiečiausią metalą…

Grįžtu į nūdieną. Vėl ir vėl važiuoju į Petrašiūnus, išlipu, vaikštinėju. Kai šaukiuosi širdies skausmo, visada nuvažiuoju ten, kur augau, kur savaip pažindavau pasaulį…

Ar reikia širdies skausmo? Reikia! Nes nūdien tėra dvi išeitys- skaudanti širdis, ar širdis mieganti. Renkuosi pirmą variantą.

Štai aš vėl Petrašiūnuose. Nėra „Bituko“ gamyklos. Tik stulpai liko nuo tiltinių keltuvų, matyti cechų griuvėsiai, o vienas kitas išlikęs pastatas tapo „verslo centru“. Daug tokių „centrų“ dabar. Visur. Suprantu, ką gali gamykla, bet nesuvokiu tokių „centrų“ prasmės. Matyt dėl to, kad nesu pinigų plovimo specialistas. Todėl ir nesuprantu.

Kadaise garsėjusi Kauno ketaus liejykla taipogi pavirto griuvėsiais. Jos vardas išliko tik viešojo transporto stotelės pavadinime. Nesuspėjo, o gal tiesiog „pražiopsojo“ pakeisti. Ten, kur buvo liejyklos administracijos būstinė, dabar visa eilė parduotuvių.

Pasikeitė dvylikos butų namas, kuriame aš augau. Į vidų nėjau, man užteko pabūti netoliese. Prie jo – naujutėliai automobiliai. Namo sienos baltutėlės, nes jame atlikta dabar madinga tapusi renovacija. Ten gyvena žmonės, kuriems jau „nesmirdi Bitukas“, ir kurie džiaugiasi, jog vietoj ketaus liejyklos atsirado prekyvietės, kuriose taip miela apsipirkti…Miesčionių rojus – neatskiriamoji vartotojiškos visuomenės dalis.

Mintys, mintys…Apie tai, kad mūsuose jau nereikia įmonių, gamybos, nereikia kuriamojo prado – darbo. Tik „pirkti-parduoti“, tik „verstis“. Ir didžiausia vertybe patapo pinigai bei turtai, ir nuostabiausia laime, kad „Bitukas nesmirdi“.

Kiek tai tęsis? Perkame, parduodame, bet nieko negaminame…Kiek? Klausimą pagrindžiu tuo, kad niekur nebūna pastovumo, o kaitos trajektorija – garsioji dialektinė spiralė. Tai gal tikrai iš kibirkšties vėl kils liepsna, ir kiečiausiu atrodantis metalas bus įveiktas?

Sugriautų gamyklų vaizdai, kūrybos virsmas vertelgų rojumi, šaukiasi ne vien prisiminimų, o ir kur kas tolesnių bei gilesnių pamąstymų…

Related posts