ŽVILGSNIS Į KAUTYNES PER MORALĖS
PRIZMĘ (I – VI)
GAMTOS DALYS IR „VIRŠRIBIAI“
(Mano pamąstymai)
2019 – 10 – 01
SERGEJUS SOKOLOVAS, matematikas (Kaunas) 
I
Itin dažnai tai, ką randame, skubame įamžinti, o ką atmetame, vengdami grįžtamosios spiralės didžiuodamiesi stengiamės kuo greičiau sutrypti. Ir negalvojame, jog šie du dalykai turėtų nesusipriešinti, nesusikirsti niekuomet nelaimėsiančiose lažybose, o vienas kitą papildyti, kad kaskart gimtų atitinkama energinga „plius- minus“ simbiozė. Juk nėra nieko veržlesnio už priešybių vienybę.
Ir čia mes randame panašumų su Gamta, t.y. su mus supančia tiek fizine, socialine, tiek dvasine tikrove, su jos pažinimu, su tuo, kas galiausiai ir sudaro žmogaus vidinį pasaulį.Su pasaulėjauta – dvasinio pasaulio gyvasties forma.
Vulgarūs materialistai (nepainiokime su materialistine metodologija) bei buldozeriniai ateistai skuba (po tariamo „žinojimo“ priedanga) neigti ar priskirti kaipmat paniekinamiems „mitams“ viską, ko jie negali paaiškinti. Ir vadinamasis netikėjimas tebesąs išvirkščia tikėjimo apraiška, kuri visada apibūdina jo skleidėjo ribotumą, jo nenorą suvokti pažinimo vyksmo nepabaigiamumą. Ir….galiausiai parodo jo ketinimą tapti ne Gamtos dalele, kas išties užtikrintų visavertiškumą bei laimę, o kažkokiu „viršribiu“, t.y. Gamtos „valdovu- apsišaukėliu“.
Kas gi yra laimė? Manau, jog ši kategorija išreiškia bei įkūnija buvimą tame kelyje, kuriame pagrįstai, veržliai bei nepaliaujamai ieškoma atsakymo į „vilties bei susirūpinimo“ simbiozės diktuojamą klausimą – ką daryti? Tai yra „žinojimo“ (su ateities vizija) ir tikėjimo (neturėsiančio mirties datos) simbiozės pradas, nejaučiantis bei nepripažįstantis konkretaus laiko ar „dislokavimosi vietos“. Tad šis kelias anaiptol neužtikrina, jog galiausiai atsakymas bus surastas „čia ir dabar“.
„Netikėjimas“ bei jo sąlygojamas ribotumas stabdo kokius bebūtų tyrimus bei tyrinėjimus, galinčius vykti su pažangos kelrode, ir tampa kliūtimi visavertėms analizėms. Mat vulgarusis individas visada išpažįsta „vienintelę versiją“, kaipmat tapdamas tokio modelio įkaitu. Vengdamas kokios bebūtų vidinės kovos jis skubės įsisavinti tą „vienintelę versiją“, kuri bus (ir būtinai bus!) jam įpiršta. Tiek teisėsaugoje, tiek politikoje…..
„Netikėjimas“ suteikia žmogui netikros, tad ribotos bei apgaulingos „drąsos“. Tačiau….“Gamtos viršribiu“ netaps niekas. Galiausiai pavirstama, liekama tik „Gamtos dalimis“… Tik vienoms iš jų lemta vystytis toliau ir sveikinti dialektiškai besikeičiančias formas, o kitoms reikės ištirpti savo pačių netikėtame išgąstyje, kuomet tarytum „iš nosies“ išsprūsta: “ o galvojau, kad viską žinau….“
Nėra nieko kvailesnio už „vulgaraus ateizmo“ šūkį – „žmogus gali valdyti Gamtą!“. Juk čia tūno vis tas pats siekis prasibrauti į „Gamtos viršribį“, patiems tapti „dievais“, atsidurti vienam (neva „geresniam“) virš „visų“. Ir, pavyzdžiui, palinkėti tiems „visiems“ vienytis. Pasąmonėje ar tylomis priduriant – „nes jie yra prastesni“. Ir galiausiai gauname ne „vienijimą“, o skaldymą…
Kaskart, kai tenka patirti Gamtos iššūkių (šių eilučių autorius Gamtai priskiria ne tik fizinę išraišką, bet ir visuomenės raidą, t.y. „sociumą“), kai Gamtos stichija žiauriai, bet teisingai“ įrodo viršribio siekiantiems išsišokėliams, jog jie klysta, grįžta Gamtos dalių viršenybės suvokimas. Beje, tokiu būdu yra suvokiama ir istorijai žinomų lūžių neišvengiamybė, išreiškianti „socialinių gamtos dalių“ (engiamųjų) objektyvią (socialiai pagrįstą) viršenybę prieš tos pačios „socialinės gamtos“ „viršribiu“ apsiskelbusios išnaudotojų saujelę.
Esmė ta, jog „viršribio“ padėties siekimas dvelkia objektyviai nerealiu bei subjektyviai neregėtu cinizmu, todėl iš prigimties šaukiasi itin nuožmių pasekmių bei pamokų….. Ir kautynių. Plačiąja to žodžio prasme.
(Bus daugiau)
