ŽVILGSNIS Į KAUTYNES PER MORALĖS
PRIZMĘ (I – VI)
TIKĖJIMAS PRIEŠ ŽINOJIMĄ, ŽINOJIMAS PRIEŠ
TIKĖJIMĄ. PRIEŠYBIŲ VIENYBĖ
(Mano pamąstymai)
SERGEJUS SOKOLOVAS, matematikas (Kaunas)
2019 – 10 – 03
II
Mistika? Anaiptol…. Apskritai, ar yra „mistikos absoliutas“? Manau, jog būta tik nepažintų reiškinių.
Tikėjimas prieš „žinojimą“. Ne, tai nėra joks vulgarus prieštaravimas, neva pašauktas ugnimi bei kardu sunaikinti „alternatyvą“. Tai – nuostabi simbiozė, priešybių vienybės išraiška ir nuostabių pavyzdžių begalė…
Paparčio žiedas. Tai tik paprotys? Ar tikrai papartis nežydi? Bet gal mes tiesiog dar neradome jo tokio? Gal dar nesugebėjome užtikti kelio, kuriame mokama ne tik „rasti“ (pragmatizmo nekantrumas), bet ir ieškoti (romantizmo veržlumas).
Sąsajos su Laime? Juk čia ir esmė!.
Pragmatikas – cinikas tars – „mokslas įrodė, jog to nebūna“. Bet ar ties tuo nepastebimas ribotumas ? Juk žinių sistema tėra abstrakcija, negalinti įrodyti visiškai nieko. Įrodo, ar bent jau mano tai padarę,-žmonės, įtikėję, jog „užvaldė mokslą“.
Bet sakykite, ar tikrai tiek „gero“ mums padarė „mokslas“, kad jo vardu skubame paneigti tikėjimą? Tegu ir pagonišką, bet….nepripažįstantį „mirties datos“.
Ar tikrai tą žinių sistemą (neva) užvaldę žmonės, už pinigus išrandantys mums „naujausių technologijų“, verti to, kad remdamiesi jų už šlamančiuosius pirktu autoritetu atstumtume tikėjimu grįstas vertybes?
Beje, kas yra tos „mokslo biznierių“ vis „tobulinamos“ „naujausios technologijos“? Tai tokie „objektai“, kurie kol kas mums „kepa pyragus“, tačiau ilgainiui už mus ir valgyti pradės. Tai dirbtinis intelektas, slepiantis didžiulį destrukcinį veiksnį – mes savo gerąja valia leidžiame „mokslo biznieriams“ kurti sau varžovus po „pagalbininkų“ priedanga….
Tuo tarpu nuostabaus Gamtos reiškinio – kamuolinio žaibo – paslaptis neįminta iki šiol. Mat, tai neva „niekam neįdomu“. Ir už tai nemoka pinigų….
Mokslas, pinigai, ir „pasaulio galiūnai“ – destruktyvi simbiozė. Jau išrastos pasiklausymo, sekimo, stebėjimo priemonės. Mes jų nematome, apie jas negalvojame. Tikime, jog jos „padeda tarnyboms“. Tačiau čia slypi priešingų polių „antisimbiozė“. Aišku, kad padeda. Bet kartu ir atpratina dirbti protu bei vadovautis analitine dedukcija. Negana to, šias priemones valdo ir tų tarnybų šęimininkai, t.y. tie, kieno interesams dalis spec.tarnybų pareigūnų gali neteisėtai atstovauti.
Legendinis Šerlokas Holmsas, turėjęs, be abejo, daugybę tikroviškų prototipų, taip pat ir nūdienos spec.tarnybų pirmtakės, dirbo kur kas moraliau bei…patikimiau.
Bet tai dar ne viskas. „Mokslas“, iš pradžių Paparčio Žiedą mitu išvadinęs, o vėliau padovanojęs mums naikinančių „technologijų“, nosies tiesumu eina link to, kad „protingasis elitas“ įgytų galimybių fiksuoti žmonių mintis – ir šitai darytų per atstumą!
Tai sunkiai įsivaizduojama, apie tai nenutuokiama, apie tai tylima. Tačiau tokie darbai tyrinėjant biolaukus jau vyksta! Antai, kai kurių šalių specialiosios tarnybos jau „išmėsinėjo“ daugybę vadinamųjų „ufonautų“ („ateivių“) smegenų, o tyrimai įslaptinami.
Žmonių minčių per atstumą fiksavimas….Būtent tai, o ne branduolinis karas, gali tapti Apokalipsės preliudija, kadangi pasaulio bendruomenės gyvavimas savo ankstesniąja forma taps neįmanomas, ir geriausiu atveju prilygs egzistavimui „zombių pavidalu“. Daugelis mėgina sulaikyti kvėpavimą…. Bet pamėginkite sustabdyti ilgesniam laikui mąstymo vyksmą! Ir bus ganėtinai aišku….
Be abejo, mokslas, jeigu jis valdomas ne pinigų, o moralės principu, netaps naikinimo ginklu: juk daro ne „mokslas“, o žmonės. Ir tereikia, kad jie išties žmonėmis liktų.
Teigiamoji tikėjimo ir žinojimo simbiozė įkūnyta toje erdvėje, kuri kupina istorinių žmonijos lūkesčių bei slapčiausių svajų…
Paparčio Žiedas. Žinome, kad dar niekas jo nerado. Bet tikime, jog „štai ši vidurvasario naktis kitokia bus…“. Tiesiog….yra jis ir ji. Juk ir naktis dviem vardais pavadinta….
Žinome, kad Žemė yra apvali. Štai nukrito nuo palangės gaublys, įskilo. Tai niekis, bet mes nenorime, kad tai nutiktų planetai. Tikime, jog nenutiks…
Ne, niekas neneigia žinojimo, esą Žemė yra apvali, todėl bekraštė. Tačiau…kai jis ir ji pirmą kartą suradę sau tą Paparčio Žiedą, pasižada kartu keliauti nors ir į pasaulio kraštą, tą akimirka jiedu tiki, jog pasaulio kraštas, skirtas tik jiems, yra!
Ir rašau ne apie rengimąsi tolimai kelionei, kuomet Žemė atkartotų seniai ir nuobodžiai pažįstamą gaublį, o apie pasiryžimą, jei tik reikės, šį kraštą patiems susirasti….
(B.d.)
