ŽVILGSNIS Į KAUTYNES PER MORALĖS
PRIZMĘ (I – VI)
„GAMTOS DALYS“ IR „VIRŠRIBIAI“ POLITIKOJE
(Mano pamąstymai) 
IV
SERGEJUS SOKOLOVAS, matematikas (Kaunas)
2019 – 10 – 13
Pirmose trijose dalyse pateikiau vadinamąją teminę metodologiją. Dabar nagrinėdamas politinių prieštarų bei kautynių klausimus pereisiu prie jos taikymo. Ir toliau disponuosiu „gamtos dalių“ bei „gamtos viršribių„ sampratomis.
Gamtą rekomenduoju suvokti kaip visuomenę, jos sluoksnius, objektyvius žmonių bei jų grupių lūkesčius (viltis), taip pat ir kaip visuomenės vystymosi dėsnių poveikio fragmentų visumą.
Mano pamąstymuose ir toliau susidursime su proceso dalyviais (atitinkamomis gamtos dalimis), kurių vystymosi raida objektyviai ir be jokio išankstinio pažangos garanto vyksta minėtos fragmentų visumos viduje.
Viršribiai šioje temoje – tai vadinamieji interesai, kurie iškeliami virš gamtos dalių lūkesčių bei amoraliai pateikiami kaip šių vilčių koncentratai. Beje, būtent toks yra vartotojiškos visuomenės partijų programų formulavimo (kūrimo) principas.
Iš tikrųjų toks visuomenės lūkesčių koncentravimo būdas tampa jų iškraipymo apraiškomis, priklausomomis nuo užsakymų tų, kurie veržiasi į viršribį.
Lūkesčiai – teigiamą pradą turinti samprata, gimininga tikėjimui. Interesai – tai prigimtinis, viršribiui būdingas cinizmas, kuris, kaip ir bet koks nupirktas žinojimas, yra nukreiptas prieš tikėjimą.
Partija, nusavindama vadinamąjį elektoratą, o pati tesugebanti pateikti save per beveidį ir bedvasį sąrašą su fasadiniu viršribiu (lyderiu) priešaky, bematant ima ne atstovauti šiam elektoratui, o juo naudotis vardan viršribio siekių. Ir per šį procesą, beje, rinkėjų „rankomis“ ( balsais, niekuo daugiau! ), atveria vartus kapitalo grupuočių interesams.
Visa tai įkūnija veiksnį– partija prieš elektoratą.
Taigi, žmonės (gamtos dalys) jau nuo pat pradžių pralaimi kautynes, nes viršribiui reikia ne žmonių, o tik jų balsų… Paskui iš viršribio išgirstame – „na, o prie ko čia tie žmonės?“…
Iš tikrųjų, kuo dėti žmonės, kai vartai atverti ir vėl užrakinti? Juk tam, kad jie būtų atsklęsti interesams, reikia ne gyventojų, o tik jų balsų skaičiaus, beveidžio sąrašo (juk skaičiuoja interesų talkininkai). Reikia … už borto sąmoningai paliekamų vilčių, kadangi politikos technologai planuoja ir sisteminių kadrų rotaciją.
Grįžtamosios spiralės vijos sukasi toliau….
Tie technologai gerai nutuokia socialinę psichologiją ir ją naudoja destruktyviems bei savanaudiškiems tikslams („žinojimas prieš tikėjimą“). Jie nutuokia, kad žmonės ne itin pasitiki į save panašiais, ir, kaip užliulioti (nenutuokiantiems apie mano minimus dalykus tai atrodo „mistika“), lemtingą akimirką paremia savo priešingybę (viršribius).
Ši „mistika“, mano nuomone, nesunkiai paaiškinama tuo, kad daugelis žmonių tiesiog kratosi jiems sąmoningai įdiegto nevisavertiškumo komplekso ir pasąmonės lygmenyje stengiasi pastarąjį perkelti tiems, kas bent kiek yra į juos panašūs. Tokiu būdu, balsuodami už „stipriuosius“ stengiasi būti „reikšmingi“ ir kartu su tais „pajėgiais viršribiais paniekina į save panašius…..
Todėl daugelis gamtos dalių neskuba priešintis gamtos viršribiams, nepasitiki tais, kurie panašūs, ir per visokius rinkimų žaidimus juos traukia priešingybės.
Beje, čia irgi tūno dialektinės priešybių vienybės apraiška, o dialektinis neigimo neigimas atskuba kur kas vėliau („na ką mes ir vėl išrinkome, va, mus apgavo, kitą kartą jų nerinksime, tra-lia-lia, tra-lia-lia….“).
Moraliosios politikos (kaip vizijos) priešinimosi pralaimėtoms kautynėms kontekste kiekvienas žmogus turi pats susimąstyti, „kuo jis čia dėtas“, ir suvokti savo socialinę atsakomybę.
Juk vis dėlto gamta yra ženkliai galingesnė už viršribį…
(Bus daugiau)
