PAMĄSTYMAI // PIRMAS ŽINGSNIS –

ŠALTINIAI 

APIE SĄMONĘ, DVASIĄ, KŪNĄ, JŲ

TARPUSAVIO SĄSAJAS

ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt

2019 – 10 – 18

Šaltinis: interneto erdvės – VIKIPEDIJA

II – III

Panorau išsamiau susipažinti su šią temą gvildenančiu šaltiniu – budizmu (II) 

Šio nevienadienių pamąstymų procese panorau išsamiau susipažinti su temą gvldenančiu bei mane imponuojančiu šaltiniu – budizmu, kuris save traktuoja kaip gyvenimo būdą. Kas be ko, tokį žingsnį paskatino padaryti ir tikėjimo egzotiškumas, anksčiau matyti vaizdai, kaip nekasdieniškai elgėsi jo išpažinėjai Vilniaus gatvėse, žinoma, ir portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ pobūdis.

Budizmas: statistika, istorija

Nūnai maždaug 7 proc. planetos gyventojų save vadina budistais. Prieš dešimtmetį jų skaičius pasaulyje siekė 488 mln. Azijoje šio tikėjimo žmonių yra 99 proc., Šiaurės Amerikoje bei Europoje – atitinkamai 3,9 mln. ir 1,3 mln. Daugiausia išpažinėjų įsikūrę Kinijoje – 50 proc., o Talande – 13 proc., Japonijoje – 9 proc., Mianmare – 8 proc., Šri Lankoje, Vietname, Kambodžoje – 3 proc., Pietų Korėjoje, Indijoje – 2 proc., Malaizijoje – 1 proc.

Tikėjimas atsiradęs Indijos šiaurėje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryie, vėliau išplitęs Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560 – 480 m. pr. m. e.), gavęs Budos vardą (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“). Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.

Dirstelėjau į budizmo istoriją, kuri labai daugialypė ir sudėtinga. Skirtingai nuo, pvz., krikščionybės, čia nebuvo vieningo centro ir centrinės institucijos, todėl kiekvienoje šalyje jis vystėsi skirtingomis kryptimis, maišydamasis su vietiniais tikėjimais ir papročiais.

Iki XIII a. budizmo tėvynė Indija buvo pagrindinis tokios filosofijos ir praktikos generatorius, savotiškas centras. Netgi pirmaisiais mūsų eros amžiais tikėjimui pradėjus plisti už tos šalies civilizacijos ribų, įvairių šalių vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje arba kviesdavosi iš ten išminčius. Tokiu būdu aname krašte besiformuojančios naujovės buvo nuolat perduodamos kitur, ir Indija turėjo milžinišką reikšmę kitų šalių budizmo istorijai.

Istorinę šio tikėjimo raidą Indijoje galima suskirstyti į keturis pagrindinius tarpsnius:

*nuo VI a. pr. m. e. vidurio iki V a. pr. m. e. vidurio buvo ankstyvojo budizmo laikotarpis, kuomet mokymą atvėrė ir aiškino patsai Buda, o laikmečio pabaigoje ir vėliau skleidė tiesioginiai tikėjimo pradininko mokiniai;

*nuo IV a. pr. m. e. iki I m. e. a. dėl nevienodos mokymo interpretacijos atsirado daug įvairių budizmo mokyklų;

*I a. – VII a. ketvirtajame budistų susirinkime Kušanų imperijos laikais ima reikštis nauja įtakinga srovė, kurią jos sekėjai pavadino mahajana („didžiąja važiuokle“).

*maždaug nuo VII a. Indijos budizme labai didžiulę reikšmę ėmė vaidinti budistiniai universitetai, kur formavosi naujos koncepcijos, buvo tobulinama filosofija.

*po XIII a. šis tikėjimas ten beveik išnyko, bet jau buvo išplitęs į kitas šalis.

Šventraščiai, šiuolaikino budizmo šakos

Tikėjimas turi tris svarbius išlikusius skirtingų kalbų šventraščius: vienintelį išlikusį ir nepakitusį senovės indų kalbos pali kanoną, iš įvairių senovės indų kalbų išverstą kinų bei daugiausiai iš sanskrito kalbos išverstą tibetiškąjį rinkinius.

Trys pagrindinės šių dienų budizmo šakos yra Vadžrajana, Theravada ir Mahajana. Ten, kur budizmas tradicinis, jis dažniausiai atstovauja kuriai nors vienai jų.

Pali kanonu besiremianti antroji pagal dydį Theravada, pavyzdžiui, paplitusi Šri Lankoje, Mianmare, Tailande, Kambodžoje, Laose, Bangladeše.

Su kinų šventraščiais susijusi bei daugiausiai pasekėjų turinti Mahajana įsitvirtinusi Kinijoje, Taivane, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname, o tarp kiniečių išeivijos Singapūre, Brunėjuje, Malaizijoje, Indonezijoje, Filipinuose.

Tibietiškais šventraščiais besiremianti mažiausia Vadžrajana įsišaknijusi Tibete, Mongolijoje, Nepale, Butane, taip pat Kinijoje (Vidinėje Mongolijoje), Indijoje (ypač kai kuriuose regionuose) ir Rusijoje (Buriatijos, Kalmukijos, Tuvos autonominėse respublikose).

Pastaruoju metu tikėjimas plinta tradiciškai nebudistiniuose kraštuose: Kanadoje, JAV, Europoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, ypač dzen, theravada, vadžrajana bei moksliniais tyrimais paremta sąmoningumo meditacijos budizmo atmaina.

Lietuvoje taip pat yra budistinių bendruomenių (dzen ir Tibeto), kurioms save priskiria 626 asmenys.

Įsigilinau į budizmo filosofiją(III) 

Internetinėje erdvėje (laisvojoje enciklopedijoje) paskelbta informacija, į kurią buvau įnykęs ir anksčiau, mane sudomino, tad ir toliau ją analizuoju. Tokiu būdu įsigilinau į budizmo filosofiją ir, žinoma, darydamas savo išvadas atitinkamas jos tezes publikuoju portale www.dirst.lt

Tikėjimo pradininko mintys, budizmo doktrinos esmė

Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad jis pats kuria savo likimą. Tikėjimo mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – Homo sapiens ar Dievo. Anot tokio protavimo, atsibusti arba nušvisti gali žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų (Samsara) sraute vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms, o galutinė nušvitimo paskirtis – nirvana. 

Buda, atsakydamas į klausimą, kaip esybės įsisuka į būties ratą ir ar yra galimybių iš jo ištrūkti, paskelbė Keturias tauriąsias tiesas, jo mokymo pagrindą ir šerdį, kurias jis įsisąmonino atbudimo metu. Gyvenimas, pasak tikėjimo pradininko įžvalgos, yra laikinas (skr. anitya), neturi savasties (skr. anātman) ir sklidinas būtyje vyraujančios kančios, nes ją lemia laikinumo žadinami troškimai ir neišmanymas. Pašalinus šituos veiksnius galima išsilaisvinti iš samsaros.

Būtybių įsisukimas į būties ratą budizme aiškinamas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine, o ištrūkimas iš šio rato prilygsta įžengimui į nirvaną (galutinį nubudimą). Juk ištrūkti galima vien asmeninėmis pastangomis žengiant Tauriuoju aštuonialypiu keliu, kuris iš tikrųjų yra ėjimas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine atgal.

Taigi budizmo kelio gairės yra: Keturios tauriosios tiesos, nesavastingumas (skr. anātman) ir Taurusis aštuonialypis kelias. Jį sudaro šyla (skr. śīla) – drausmę ir dorovę ugdančios pratybos, dhjana (skr. dhyāna) – meditacija bei pradžnia (skr. prajñā) – išmintis ir įžvalga.

Budizmo mokymo pagrindų raštai yra surinkti į Tripitaką.

Tikėjimo bendruomenę – sanghą sudaro vienuoliai (skr. bhikṣu), vienuolės (skr. bhikṣunī) ir pasauliečiai (skr.  upāsaka) bei pasaulietės (skr. upāsikā).

Sąlygotosios kilmės sąvoka

Sąlygotoji kilmė –  (skr. Pratītya – samutpāda, pali: paţicca samuppāda, tibet rten cing ‘brel bar ‘byung ba) dar vadinama priklausomu (su)kūrimu, aiškina budizmo principą apie visuotinį sąlygotumą, reliatyvumą ir tarpusavio priklausomybę. Iš tiesų tai įžvalga į pačią visatos prigimtį, kurią kaip tik ir patyrė atbusdamas Buda.

Bendroji sąlygotosios kilmės tiesos loginė sandara suprantama pagal principą: „Esant šiai sąlygai, atsiranda tai, nesant šios aplinkybės, tai nekyla“. Visą būtį ir gyvenimo tąsą, jo atsiradimą ir pasibaigimą budizme aiškina dvylikos pakopų sąlygotosios kilmės grandinė, kurioje jos viena kitą sąlygoja: neišmanymas – valingus veiksmus arba karminius darinius, valingi veiksmai – sąmoningumą, pastarasis – proto ir fizinius reiškinius, tie – šešis gebėjimus (t. y. penkis fizinius jutimo organus ir protą), pastarieji – jutiminį ir mintinį sąlytį….

Sąlygotosios kilmės esmė – natūralus dėsnis, pagal kurį visi reiškiniai kyla priklausomai nuo savųjų priežasčių, susijusių su jų individualia būkle bei padėtimi. Tai tiesa, kuri teigia, kad niekas neatsiranda be priežasties, kad niekas nėra sukurta iš nesąlygotos priežasties, kad niekas nėra sukurta nepriklausomo kūrėjo. Viskas atsiranda išimtinai tik dėka ir priklausomai nuo priežasčių ir sąlygų sutapimo. Joms nesutapus tai greičiausia nebūtų galėję rastis.

Budizmo kelio gairės

Nesavastingumas (skr. anātman, pali anatta) – pamatinė budizmo tiesa reiškia, kad tai, kas yra kaip individas, neturi jokios savasties, jokio „aš“ kaip nekintančios, amžinos, vientisos ir nepriklausomos substancijos. Taigi šiame tikėjime savastis, arba ego, yra išimtinai tik praeinanti ir kintanti (todėl linkusi kentėti) empirinė individualybė, kurią sudaro penkios sudedamosios dalys, vadinamosios skandhos.

Keturios tauriosios tiesos (skr. ārya – satya; pali ariya– sacca): pirmoji apie kančią (skr. duḥkha; pali dukkha) – „ visa būtis yra kančia“; kita apie jos atsiradimą  (skr. samudāya; pali samudaya) –  „kančia turi priežastį“; trečia apie šios įveikimą ((skr., pali nirodha) – „kančią galima įveikti“; paskutinė apie kelią, vedantį iš kančios (skr. mārga; pali magga) – „yra kelias vedantis iš kančios“ (Taurusis aštuonialypis kelias).

Taurusis aštuonialypis kelias (skr. aṣṭangika – mārga, pali atthangika– magga). Jis suskirstytas į išminties, doros bei susikaupimo dalis.

Jo esmė: tobulos pažiūros (teisingas Keturių tauriųjų tiesų ir būties nesavastingumo supratimas), pastangos (priešinimasis viskam, kas sudaro nesveiką karmą, ir puoselėjimas to, kas kuria teisingą karmą), idealą atitinkantis nusiteikimas (teisingas ketinimas, ryžtas),  kalbėjimas (susilaikymas nuo melo, šmeižto, apkalbų), elgesys (nuo su šyla besikertančios elgsenos), pragyvenimo šaltinis (susilaikymas nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms būtybėms), budrumas (nuolatinis kūno, jausmų, mąstymo ir minčių objektų akylumas), susitelkimas (sąmonės nedrumsčiantys jokie veiksniai). 

(Bus daugiau)