BŪTIS: SENJORŲ DIENOS

ALEKSAS GORBANOVAS –  APIE

TRAGIŠKUS SAUSIO ĮVYKIUS IR

DRAUGYSTĘ SU UKRAINIEČIAIS

(Interviu)

2020 – 01 – 14

Vakar Vievyje susitikau ir pasikalbėjau su portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės bičiuliu Aleksu Gorbanovu, kuris kartu su žmona dažnai dalyvauja įvairiuose laikraščio aktyvo renginiuose. Jis papasakojo apie savo būties sąsajas su 1991 metų įsiminusiais sausio įvykiais, apie paramą ukrainiečiams tuo neramiu laikotarpiu.

Kaip 1991 m. tragiškomis sausio dienomis pabuvojo tuometinėje Aukščiausioje Taryboje

 – Apsakyk, kaip 1991 m. sausio tragiškomis dienomis pabuvojai tuometinėje Aukščiausioje Taryboje (AT).

– Dirbau Lietuvos elektrinėje. Sužinojau, jog tuo laiku Vievio geležinkelio stotyje buvo sulaikytas traukinys. Man parūpo padėti keleiviams, t.y. juos pamaitinti.

Ką sumaniau, tą ir padariau. Sausio 11 d. nuėjau pas įmonės valgyklų vedėją Birutę Ivanovą, kuri man paruošė tris maisto puodus su troškintais kopūstais, virtomis dešrelėmis bei duona. Po to reikėjo kažkaip nuvažiuoti į Vievį. Tačiau prie garažų vykti norinčio vairuotojo rasti nepavyko, kadangi vyravo sunkmetis. Tada kreipiausi į elektrinės civilinės gynybos vadovą Vytautą Suslavičių. Susitarėme: gautą maistą sukrovėme į jo „Žiguliuką“ ir iškeliavome. Begabendami valgį sužinojome, kad traukinį jau praleido.

Ką daryti? Abudu nusprendėme važiuoti į Vilnių, bet buvo sunku įsigyti kuro. Padėjo Povilas Davidavičius (mes jį vadinome Poviliuku), informavęs, kur galima pastarojo gauti. Šitaip pasiekėme sostinę. Ten dulksnojo. Apsistojome netoli Seimo rūmų. Kai atidarėme mašinos bagažinę, prisistatė keli vyrukai, kurie paprašė su tais maisto pilnais dideliais puodais eiti kartu. Pasirodo, susitikome su parlamento gynėjais. Tad mums patekti į tuometinės Aukčiausiosios Tarybos patalpas problemų nebuvo. Atidavęs valgį, paklausiau, kaip galėčiau tuos puodus atsiimti. Man įdavė leidimą su Mizgaičio parašu.

Sausio 12 d. prasidėjo mano pamainą elektrinės valdymo pulte. Kartu dirbo jaunasis konservatorius Donaldas Ivanauskas. Susitarę vidurnaktį savavališkai pasišalinome iš darbo. Vėliau įmonės administracija gąsdino, kad man už pravaikštą paskirs finansinę nuobaudą. Atsakiau: „Žmonės, jeigu kreipsiuosi, po centą suneš daugiau…“. Viskas baigėsi geruoju.

Taigi, su Donaldo „Volga“ pasiekėme Vilnių. Pasukome į tuščią Konarskio gatvę, tik toli stovėjo tankas, o prieš jį trispalve mosavo keturi jaunuolių ir keikė kariškius. Tankas visus apakino ryškia šviesa.

Jau sausio 13 – sios naktį nuvažiavome prie AT, kur pamatėme tūkstančius žmonių. Kadangi turėjome leidimą, į pastatą patekome nesunkiai. Ir dabar prisimenu pamatytus išvargusius parlamento gynėjus. Kai po komandos jie išsirikiavo, gavo žinią jog prie televizijos bokšto (TV) yra žuvusių ir sužeistų žmonių…

Atsiėmę dvejus puodus, aplankėme D. Ivanausko tėvus. Ten išgėrėme arbatos, pailsėjome. Tada pasukome link TV. Prie kalvos sustojome ir pamatėme daug uždegtų žvakučių. Šlaitu pakilau aukštyn, padariau kelis žingsnius ir …pamačiau tanketę, kurios bokštelis greitai sukosi. Netrukus patrankos vamzdžio skylė žvelgė tiesiai į mane. Supratau, kad toliau eiti negalima.

Grįžę pridavėme paimtus elektrinės valgyklos puodus.

Solidarumas su ukrainiečiais

 – Kaip padėjote Ukrainos steikuojantiems šachtininkams?

– Tai susiję su Lietuvos darbininkų sąjungos (vėliau profsąjunga „Solidarumas“), kuriai vadovavo Aldona Balsienė, 1991 m. kove organizuota akcija. Pastarosios metu 350 t greitai negendančio maisto (kruopų, miltų, lašinių, konservų, lietuviškos padinės juodos duonos ir kt.) nusiuntėme į Donbasą, 123 t – į Kuzbasą, vieną lėktuvą produktų – į Vorkutą. Tai buvo Lietuvos blokados sunkmetis.

Darbininkų sąjungą įkūrėme ir elektrinėje. Joje dirbau įvairiose atsakingose pareigose.

Elektrėnuose akcijoje dalyvavę žmonės maistą nešė į dabartinės VšĮ Elektrėnų profesinio mokymo centro sporto salę. Tada surinkome 120 – 150 t produktų. Beje, šią veiklą kryptingai organizavome per įvairias įmones bei įstaigas.

Iš Lietuvos išvyko daugiau nei 50 vilkikų vilkstinė. Pasiskirstėme po 5 – 6 mašinas. Mūsų grupės priešakyje išdidžiai plevėsavo trispalvė.

Elektrėnų krašte gabenti krovinį į Ukrainą sutiko Algis Jagelavičius iš Mijaugonių. Pakeliui apsirūpinti kuru padėjo sutikti  žmonės, nors apskrities valdžia uždraudė lietuviams jo duoti. Pasislėpę vežėmės laikraščių, kurie informavo apie tragišus sausio įvykius Lietuvoje, bet tikrinusieji jų nerado. Spaudą išdalinome ukrainiečiams.

Vietiniai nurodė iškrovimo vietą. Tai buvo kažkoks kazematas su raugo kvapu. Mat ten radome statinaites su žaliais raugintais pomidorais. Kelios jų buvo atidarytos. Atvykę ukrainiečių streikuotojai atvežtą maistą paleido per rankas. Patalpa pakvipo skania lietuviška duona…

Naktį, kai jau ilsėjomės, kažkas pasibeldė. Kai atidarėme, pamatėme 3 vyrus ir moterį, kurie atnešė mums vaišių“ keptą žąsį, kitų skanumynų. Žodžiu, akcija pavyko.

Apie atminčiai mielą ukrainietišką ženkliuką

 – Anksčiau buvai užsiminęs apie širdžiai mielą ukrainietišką ženkliuką. Gal gali jį parodyti ir išsamiau papasakoti, kaip jį gavai?

– Prašau pažiūrėti. 1992 m. gegužę man reikėjo patekti į Ukrainos gyvenvietę Odaiv, kur buvo įsikūrusi Lietuvos skraidyklių pilotų stovykla. Bet nežinojau, kaip į tą miestelį nuvykti. Pamatęs skverelyje besišnekučiuojančius solidaus amžiaus vyrus, rusų kalba paklausiau, tačiau jie atsakė, jog nežiną. Buvau benueinąs, bet supratę, jog aš nevietinis, ukrainiečiai paklausė, iš kur esu atvykęs. Sužinoję, jog iš Lietuvos, žmonės man viską išsamiai išaiškino. Vienas jų man padovanojo ženkliuką su užrašu „Nepriklausoma Ukraina“. Kai nuvykau į Odaivo gyvenvietę, kur geros sąlygos sportuoti skraidyklių piotams, iškėlėme savo trispalvę.

Kalbėjosi ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt