KULTŪRA, TRADICIJOS // Žemaičių bibliofilas Nr. 9 III d. # 2020 – 01 – 21

KULTŪRA, TRADICIJOS

Publikuota 2020 – 01 – 21 

Žemaičių bibliofilas Nr. 9 (III d.)

Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys

Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė) 

VYTAUTAS RIMŠA 

Lietuvos bibliofilų sambūriai ir laikraštis

„Žemaičių bibliofilas“

Straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje „Voruta“ 2009 m. birželio 6 d. Autorius jį ketino papildyti, bet nespėjo. Rašinį perspausdiname, ištaisę kai kurias korektūros ir dalykines klaidas.

Bendraautoriaus, sudarytojo ir mokslinio redaktoriaus V. Rimšos autografai knygos „Svėdasai“ rėmėjams gimtinėje, 2012 m. V. Bagdono nuotr.

 Termino „bibliofilas“ samprata ir bibliofilų judėjimas

Skaitančioji visuomenės dalis, ypač bibliografai, bibliotekininkai, knygotyrininkai ir žurnalistai bei kiti knygos ar skaitymo mėgėjai šiandien jau turi daug savo mėgstamų autorių, jų knygų ar periodinių leidinių, kuriuos neretai ima į rankas, ieško juose sau dvasinio peno arba net perka tokius spaudinius knygynuose ir nešasi į namus nuoseklesnėms bei pakartotinėms studijoms, darbui ar net vien hedonistiniais sumetimais. Šie gyventojai Lietuvoje sudaro pagrindinę kelių milijonų skaitytojų auditoriją.

Tačiau tarp jų yra ir ypatinga skaitytojų bei knygos mėgėjų rūšis. Tai – bibliofilai. Jų esama nepalyginamai mažiau, bet jie turi ypatingą potraukį knygai ar kitiems spaudiniams, o svarbiausia – visiškai savitą ir kur kas aiškiau išreikštą knygos bei skaitymo reikšmės žmogaus asmenybei, jos intelektualiam ar dvasiniam vystymuisi ir tobulėjimui sampratą. Tarptautiniis terminas „bibliofilija“, kaip ir „bibliofilas“, yra kilę iš senosios graikų kalbos (biblion – knyga + knygotyros žinių poreikis, sudarant ir panaudojant asmeninę ar šeimos biblioteką).

Gimininga sąvoka „bibliofilas“ įvardijamas bibliofilija užsiimantis žmogus, knygos mėgėjas. Bibliofilija ir bibliofilai šiandien yra glaudžiai siejami su kūrybingumo saviskata, savo intelektinių gebėjimų ir asmenybės ugdymosi, kitais socialiniais bei psichologiniais skaitybos procesais ir reiškiniais.

Bibliofilija kaip socialinis reiškinys žinomas gana seniai. Terminas „knygos mylėtojas“ graikų literatūroje vartotas jau I–III a., o terminas „bibliofilas“ Vakarų Europos literatūroje pasirodė XVII a. Lietuvoje šie terminai atsirado žymia vėliau – nuo XIX a. antrosios pusės. Laikui bėgant keitėsi ir bibliofilijos sąvokos esmė, plėtėsi jos turinys. Iš pradžių bibliofilijos

sampratoje ir jos apibrėžime dominavo tik pomėgis skaityti, o vėliau atsiradus kodekso formos rankraščiams ir spausdintoms knygoms termino apibrėžime šalia pomėgio skaityti atsirado ir ėmė vyrauti knygų kolekcionavimas.

Viduramžiais bibliofilija plito aukštuomenėje – tarp karalių ir kitų valstybių vadovų, vėliau ėmė plisti ir tarp aristokratijos be miestiečių. XV–XVIII a. Lietuvoje knygų rinkiniai ir asmeninės bibliotekos buvo kaupiamos valdovų rūmuose bei dvaruose, o XIX a. ji ėmė plisti įvairiuose gyventojų sluoksniuose.

Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos bibliofilai savo skaitymo bei asmeninių

knygų rinkinių kaupimo pomėgiais rūpinosi individualiai, nes draugijų ir kitų visuomeninių darinių dar neturėjo.

Organizuotas bibliofilų judėjimas ir klubai

Geros sąlygos organizuotam bibliofilų judėjimui susidarė Lietuvos nepriklausomybės metais, kai išsiplėtė leidyklų skaičius, knygos pradėtos leisti didesniais tiražais, sukurtas spaudinių transportavimo ir prekybos tinklas. Tuo metu Kaune uždaro klubo principu buvo įsteigta XXVII knygų mylėtojų draugija, kuri sutelkė laikinosios sostinė aktyviausius bibliofilus ir sėkmingai veikė 1930–1940 m., kol okupacinio režimo cenzūros buvo uždrausta. Tarpukario Lietuvoje draugija nuveikė daug vertingų darbų, tačiau didžiausias jos nuopelnas buvo bibliofilijos – meilės knygai, skaitymui ir viso to reikšmės visuomenės švietimui bei jaunosios kartos ugdymui –  populiarinimas, sklaida gyventojams.

Dėl šių pastangų tuo metu mūsų šalyje ėmė rastis daugiau bibliofilų ir atokiau nuo didžiųjų miestų, netgi kaimuose, kurie rūpinosi savo šeimų švietimu bei vaikų ugdymu, ir šiam tikslui ėmė namuose kaupti pamėgtus ar reikalingos minėtai socialinei veiklai nacionalinės literatūros rinkinius.

Organizuotas ir individualus bibliofilinis judėjimas Lietuvoje, o kartu – ir patys bibliofilai, asmeninės jų bibliotekos, kolekcijos, sukauptos nepriklausomoje Lietuvoje itin nukentėjo Antrojo pasaulinio karo ir tarybinės valdžios metais, įvedus okupacinės valdžios cenzūrą ir uždraudus bei ėmus naikinti ir persekioti šalyje visą lietuvių nacionalinę spaudą, išleistą Lietuvoje iki 1944 metų,

tarp jų – net ir visą verstinę į lietuvių kalbą užsienio šalių literatūrą.

Bibliofilų reikalai čia šiek tiek pagerėjo tik po 30 metų, kai 1974 m. buvo įkurta Lietuvos TSR savanoriškoji knygos bičiulių draugija, nors ji dideliais darbais taip ir nepasižymėjo. Kaip ir kitos to meto visuomeninės organizacijos ši draugija turėjo daugiau deklaratyvų ir propagandinį pobūdį,  nors keletą knygų mėgėjų sambūrių vis dėlto yra surengusi.

Žymiai aktyviau šiuo atžvilgiu veikė 1970–1975 m. Vilniuje įsteigtas Martyno Mažvydo bibliofilų klubas, kuris 1972 m. turėjo 18 narių, kas mėnesį rengė po du susirinkimus bei kitus renginius. Laikinai jo veiklai nutrūkus, 1977 m. klubas atkurtas Vilniaus Martyno Mažvydo knygos bičiulių klubo pavadinimu, kaip Savanoriškos knygos bičiulių draugijos skyrius. Jis ir toliau veikė gan aktyviai.

Naujos sąlygos bibliofilinio judėjimo plėtrai Lietuvoje susidarė po Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu formaliai tarybiniais metais veikusi Savanoriškoji knygos bičiulių draugija buvo perorganizuota (1989) į Lietuvos knygų bičiulių draugiją, 1993 m. atkurta XXVII knygų mylėtojų draugija, o Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubas tais pačiais metais persitvarkė į Martyno Mažvydo bibliofilų klubą.

Laikui bėgant šalia minėtų bibliofilų draugijų ir klubų, susibūrusių išskirtinai vien didmiesčiuose, šalyje ėmė rastis organizuotos bibliofilų veiklos pionierių ir atokesnėse periferijos vietovėse.

Simono Daukanto bibliofilų klubas Plungėje

Pirmieji Simono Daukanto skaitymai Plungėje. Iš kairės: dr. I. Kubilienė, G. Černeckis, prof. V. Žukas, dr. A. Tyla ir dr. R. Batūra. 1988 m.

Jau daugiau kaip 20 metų vis daugiau ir daugiau savo darbais yra pastebimas toli nuo sostinės, Plungėje, veikiantis Simono Daukanto bibliofilų klubas. Jis buvo įregistruotas 1984 m. vietos mokytojų iniciatyva (iki 1987 m. pirmininkas Česlovas Vaupšas, po to iki šiol – Gintautas Černeckis). Klubas turi savo nuostatus, himną bei oficialiai įteisintą devizą „Švieskis ir šviesk“. Jo tikslai – ugdyti pagarbą knygai ir senajai raštijai, populiarinti skaitymo kultūrą, savišvietą ir saviraišką, skatinti knygotyrą bei visuomenėje skleisti bibliofilijos žinias.

Tenka stebėtis ir džiaugtis šio narių skaičiumi nedidelio klubo (pagal nuostatus gali turėti ne daugiau kaip 10 tikrųjų narių, o visi kiti gali būti rėmėjais) dideliais darbais. Jo nariai ir rėmėjai yra pačių įvairiausių profesijų vietiniai žmonės. Kas mėnesį vyksta jų susirinkimai, skaitomi pranešimai, kasmet rengiamos kultūros istorijos viktorinos, knygos istorijai, ženklams ir bibliofilijai skirtos parodos, literatūrinės vakaronės, susitikimai su žymiais bibliofilais, pažintinės ekskursijos į bibliotekas, muziejus, spaustuves, žygiai Lietuvos raštijos istorinėmis vietomis. Rengiamos netgi mokslinės konferencijos, paskelbta daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių ir informacijų savo klubo, rajoninėje bei respublikinėje spaudoje, tarp jų leidiniuose „Bibliotekų darbas“, „Knygnešys“, „Naujos knygos“, „Lietuva ir Čekija“ ir kt. Nuo pat įsikūrimo dienos kaupiama ir klubo biblioteka bei archyvas.

Laikraštis „Žemaičių bibliofilas“

2000 m. kovo 16 d. pasirodė pirmasis S. Daukanto bibliofilų klubo leidžiamo laikraščio „Žemaičių bibliofilas (red. Kęstutis Vaitkus) numeris. 2009 m. vasario 12 d. knygs mėgėjus ir kitus skaitytojus pasiekė jau penktasis (nuo 2000 m. Nr. 2, red. G. Černeckis) numeris.

Leidinio tematika gan įvairi, nors leidėjai ir autoriai nuosekliai laikosi bibliofilijos objekto, suvokiamo plačiausia prasme, rėmų.

Tiems skaitytojams, kurie bent kiek domisi mūsų krašto gyventojų skaityba, knygų leidyba, tematika ir istoriniais bei naujausiais rinkiniais ar jų išsaugojimu asmeninėse ir kitose bibliotekose, būtų čia ką pasiskaityti.

Laikraštyje taip pat rašoma apie šalies ir užsienio bibliofilų individualią ir organizuotą veiklą, apie jų sukauptų spaudos rinkinių ir atskirų leidinių likimus, knygnešių veiklą bei daug kitų panašių dalykų. Nepamiršta ir Žemaitijos kultūros, spaudos, skaitybos, bibliofilijos, bibliotekininkystės, knygotyros istorija, praeities ir dabarties literatūros veikėjų bei mokslininkų gyvenimas, jų kūrybinis palikimas. Tai itin vertinga medžiaga krašto istorijai.

Bendra vieno numerio straipsnių ir kitos informacijos apimtis yra du spaudos lankai. Laikraštis pradėtas leisti 500 egz. tiražu, o penktasis jo numeris 2009 m. jau pasiekė 1000 egzempliorių. Jis sulaukė populiarumo ne vien tarp vietos gyventojų. Šį leidinį šiandien galima surasti visose didesnėse šalies bibliotekose, jis platinamas kai kuriuose Vilniaus miesto knygynuose.

Simono Daukanto ir Martyno Mažvydo bibliofilų klubo nariai bei rėmėjai prie S. Daukanto paminklo Papilėje. 1988 m.

Bendra (1–5 numeriuose) publikuotos medžiagos apimtis siekia 10 spaudos lankų, kurie jau sudarytų gana nemažos apimties knygą.

Pirmajame jo numeryje daugiausia vietos skirta Plungės bibliofilų klubo organizaciniams klausimams ir jo veiklai 1984–2000 m. Čia spausdinamos Žemaičių bibliofilijos sąjūdžio tezės ir bibliofilinės kultūros ugdymo tikslai (G. Černeckis), Vilniaus M. Mažvydo bibliofilų klubo pirmininko, Plungės bibliofilų klubo garbės nario Domo Kauno įvadinis straipsnis laikraščiui „Žemaičių bibliofilų žingsnis ir žodis“, gydytojo Kęstučio Vaitkaus istorinis apžvalginis straipsnis „Bibliofilinė periodika Plungėje“ (apie savaitraštyje „Žemaičių saulutė“ nuo 1995 m. bibliofilų klubo rengiamus ir kas mėnesį spausdinamus teminius puslapius „Bibliofilo lentynėlė“ tematika), pristatoma Vilniaus bibliofilų veikla (Alma Braziūnienė) ir jų renginių ciklas „Penki apsnigti vakarai su reta knyga“ (Irena Kubilienė), supažindinama su Plungės klubo renginiais: nuo 1998 m. kasmet skelbiamu konkursu „Prakalbinta knyga“ ir jo rezultatais  (Violet Bražinskienė), bibliofilų konferencijomis ir joms skirtais pranešimais apie žemaičių asmeninių bibliotekų likimus: „Jono Krizostomo Gintilos Biblioteka Alsėdžiuose“ (Otilija Juozapaitienė), „Profesoriaus Genučio Procutos dovanotų leidinių su dedikacijomis kolekcija Plungės viešojoje bibliotekoje“ (Violeta Skierienė), „Vaižgantas – lietuviškos knygos riteris“ (Nijolė Lietuvninkaitė). Be to, čia pristatomos skaitytojams šešios aktualios bibliofilų stalo knygos bei Č. Vaupšo pamąstymai, kokias knygas pirmiausia reikėtų pasirinkti skaityti.

Yra ir informacijos apie klubo veiklos 15-os metų sukaktį, artimiausius renginius, pasisakoma kitais klausimais.

Antrajame numeryje daug vietos skirta šalies ir užsienio bibliofilijai. Šiai temai tenka vedamasis „Pagarba knygai“ (G. Černeckis), interviu su prof. D. Kaunu „XX amžius per knygos pasaulio langus“, pasakojimas „Bibliofilai“, publikuotas 1930 m. „Gaisai“ ir perspausdintas iš Marijos Urbšienės-Mašiotaitės prisiminimų knygos (1966) , o užsienio bibliofilijos istorija ir samprata aiškinama pagal Karlo Klauso Waltherio 1987 m. Leipcige išleistame „Knygos meno žodyne“ („Lexikon der Buchkunst und Bibliophilie“) paskelbtą dr. Felicito Marwinskio straipsnį „Bibliofilija“, taip pat K. Vaitkaus išverstame Edmondo de Amičio straipsnyje „Knygos pamėgimas“.

Knygotyros klausimai aptariami publikacijose „Kretingos 1918–1940 metų spauda“ (Sigitas

Drobenka), „Žemaičių bajoriškosios praeities atšvaitai: Juozo Mickevičiaus rankraštyje…“ (Edmundas Mickūnas), asmeninių rinkinių likimai – straipsniuose „Asmeniniai knygų rinkiniai Žemaitijoje XVII a. pirmoje pusėje“ (Arvydas Pacevičius), „Kunigo J. K. Gintilos asmeninės bibliotekos knygos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje“ (Vilma Mačiulaitytė).

Su S. Daukanto bibliofilų veikla, rengiant tradicinį klubo rašinių konkursą, supažindinama straipsniuose „Prakalbinus knygą“ (Violeta Bražinskienė), pristatant visuomenei įdomiausias bibliofilų rinkinių knygas „Simono Daukanto bibliofilų knygų parodos“ (Otilija Juozapaitienė). Yra informacijos apie klubo bibliofilijos įvykius, tarp jų – apie „Plungės“ laikraštyje pasirodžiusį 56-ąjį „Bibliofilų puslapį“, skelbiamą knygai skirto eilėraščio konkursą ir pan.

Trečiajame „Žemaičių bibliofilo“ numeryje šiuolaikinės bibliofilijos sampratos koncepcija gvildenama Lidijos Tilvikaitės iš rusų kalbos verstame Vilio (Velimiro) Petrickio straipsnyje „Bibliofilija kultūros sistemoje“, taip pat interviu su parengėju prof. D. Kaunu apie jo sudarytą naują leidinį „Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“ (2001) ir profesoriaus straipsnyje „Bibliofilija senosios ir šiuolaikinės kultūros sankirtoje“, greta paskelbta bendros M. Mažvydo ir S. Daukanto bibliofilų klubų Viniuje ir Plungėje rengiamos tarptautinės konferencijos darbotvarkė ir pranešimų temos. Ne vien spaudos istorikų dėmesio verti ir straipsniai „Knygotyrininkė Marija Magdalen Nagevičienė – Kretingos lietuviškos knygos knygyno vedėja“ (Genovaitė Raguotienė) ir „Dailiosios knygos meistras“ (Edmundas Mickūnas) apie žinomo knygų grafiko Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus kūrybinę veiklą ir darbus. Straipsnis „Knygos savininko ženklas“, skelbtas 1933 m. leidinyje „Šiaurės Lietuva“, primena ne vien lietuviško ekslibriso istoriją, bet ir vieno iš jo kūrėjų – Gerardo Bagdonavičiaus – gimimo 100-ąsias metines, o straipsnyje „Leidinys apie garsųjį 1930 m. gimimo lituanistų kursą“ (Vytautas Martinėnas) pristatoma VU knyga „Lituanistai“. (1999). Čia pat rasime ir interviu su lakonikų rinkinio „Knygos pakeleivio užrašai“ autoriumi G. Černeckiu. Yra nemažai žinių apie bibliofilų veiklą. Pirmą kartą čia spausdinama kronika iš Simono Daukanto, Martyno Mažvydo ir XXVII knygos mėgėjų gyvenimo nuo 2001 m. sausio iki birželio mėnesio (parengė G. Černeckis, A. Braziūnienė ir B. Butkevičienė). Kitur supažindinama su Plungės bibliofilų literatūrinias vakarais (V. Bražinskienė), tradicinėmis knygų šventėmis (K. Vaitkus), konkursais.

Ketvirtajame laikraščio numeryje pirmiausia spausdinamos užsienio mąstytojų mintys apie bibliofiliją ir skaitymą. Straipsnyje „Bibliofilija Didžiosios Britanijos encilopedijoje“ pristatoma bibliofilijos samprata nuoAristotelio iki šių dienų, supažindinama su dabartiniais užsienio politiniais veikėjais, paskyrusiais savo bibliotekas universitetams ir atidariusiais jas visuomenei savo vardais. Čia pat ir Hermanno Hessės knyga „Skaitymai minutėmis“ su keletu gana vertingų patarimų ne vien bibliofilams, bet ir kitiems skaitytojams. Ad ir toks pastebėjimas: “Skaityti nemąstant ir išsiblaškius – tai tas pats, kaip užrištomis akimis eiti pasivaikščioti ten, kur gražus kraštovaizdis“. Greta aptariama Richardo de Bury knyga „Philobiblon“, kurioje aiškinami painūs meilės knygai socialiniai bei psichologiniai klausimai ir plungiškių bibliofilų klubo narių pasisakymai apie ją „Kodėl „Philobiblonas“ skaitomas 600 metų“, surinkti G. Černeckio. Daug vietos skirta klubų veiklai. Tai – apžvalginiai istoriniai straipsniai „Simono Daukanto bibliofilų klubas – regioninis knygos kultūros centras (G. Černeckis), „Martyno Mažvydo bibliofilų klubo veikla atkūrus Lietuvos nepriklausomybę“ (Aušra Navickienė) ir „Atkurtoji XXVII knygos mylėtojų draugija: darbai ir siekiai“ (B. Butkevičienė). Prie šios temos dera ir Genovaitės Astrauskienės informacija „Bibliofilų klubas – Panevėžyje“, kurioje skaitytojams pristatomas ką tik įsikūręs klubas, taryba ir jos veiklos vizija. Reikia tik pasidiaugti, kad po Vilniaus ir Kauno organizuotas bibliofilų judėjimas ima reikštis ir kituose mūsų šalies miestuose.

Knygų rinkiniams skirti straipsniai „Biblioteka – šventovė“ (A. Braziūnienė apie azio Varnelio asmenines knygas), „Miniatiūrinės knygos“ (Gintautas Trumpis), „Kur veda bibliofilo Jono Chrizostomo Gintilos knygų pėdsakai?“ (A. Pacevičius). Numeryje yra skaitytojų, knygos mėgėjų laiškų iš Rokiškio viešosios bibliotekos, Kuršėnų ir pluoštelis įspūdžių aplankius senosios knygos parodą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Taip pat yra informacijos apie numatomus vietinio klubo renginius.

Naujausiame (5– jame) laikraščio numeryje skelbiama medžiaga iš Plungėje surengtos bibliofilų konferencijos „Žemaičių knyga – 4“. Tai straipsniai „Svarstymai apie Žemaitijos knygos gaires“ (T. Petreikis), „Nasrėnų knygius Juozapas Stropus“ (D. Kaunas), „Profesoriaus Zenono Ivinskio asmeninės bibliotekos, saugomos Žemaičių dailės muziejuje, knygų ženklai ir marginalijos“ (Virginija Leilionaitė), „Dailininkės Gražinos Didelytės iliustruotų knygų rinkinys asmeninėje bibliotekoje“ (G. Černeckis) ir „Knygų kolekcija „Kuršių Nerija“ (G. Trumpis).

Kiti straipsniai skirti knygos ir spaudos istorijai, naujiems ar seniems leidiniams pristatyti. Tai

„Du nauji bibliofiliniai knygų katalogai Lietuvoje“ (T. Petreikis), „Leidinys apie bibliofiliją ir biblioteką: Kazio Varnelio biblioteka“ (D. Narbutienė), „Naujas leidinys apie kultūros istoriją ir jos kūrėjus“ (A. Navickienė), „Žemaičių prietelius“– žemaičių balsas nepriklausomoje Lietuvoje“ (slap. Ignotas Juodeikis) bei A . Pacevičiaus anotacija „Kas yra, buvo ar gali būti žemėje ir dangaus aukštybėse“, supažindinanti su prancūzų mokslininko Gabrielio Naudės knyga „Patarimai kuriančiam biblioteką“ (2007).

Numeryje yra Aistės Černeckytės parengtos faktografinės informacijos apie Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo 1984–2009 m. veiklą, jos kryptis ir formas. O ji gan plati ir įvairi. Buvo surengtos septynios konferencijos, iš kurių dvi skirtos Simono Daukanto jubiliejams, keturios pavadintos „Žemaičių knyga“, – šio regiono knygai, spaudos istorijai ir bibliofilijai bei viena tarptautinė – bibliofilijai; išleisti 5 aptariamo laikraščio numeriai; 1995 m. laikraštyje „Žemaičių saulutė“ parengti ir paskelbti 6, o laikraštyje „Plungė“ 1996–2007 m. – 122 teminiai „Bibliofilo puslapiai“; 1998–2004 m. surengti 5 konkursai „Prakalbinta knyga“ ir 3 – kitomis temomis: „Knygius šypsosi“, eilėraščių knygai „O knyga švies ir švies“ ir „Žemaitijos knygiai“; pravestos 3 viktorinos: 1986 m. – literatūrinė, 1987 m. „Pirmajai lietuviškai knygai – 440“, 1993m. – Simonui Daukantui – 200“; suorganizuoti 2 žygiai: 1986 m. pėsčiomis Simono Daukanto keliu „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“ ir 1989 m. – dviračiais „Vyskupo Motiejaus Valančiaus keliais“; kartu su Plungės rajono savivaldybės viešąja biblioteka surengti 6 literatūriniai vakarai, skirti rašytojo Gedimino Ilgūno, dailininko, ekslibrisų meistro Alfonso Čepausko, poeto Maironio, Mažosios Lietuvos poetų kūrybai, taip pat aušrininko Andriaus Vištelio-Višteliausko ir spaustuvininko, kultūros veikėjo Martyno Jankaus gimimo metinėms paminėti; kartu su Plungės viešąja biblioteka parengta daugiau kaip 10 parodų bibliofilijos, skaitybos, knygotyros ir spaudos istorijos temomis. Šią informaciją gražiai papildo laikraščio numeryje skelbiama 8 knygų viršelių faksimilių paroda, pavadinta „Šie leidiniai spausdina informaciją apie Simono Daukanto bibliofilų klubą“.

Be viso to, nuo antrojo laikraščio numerio pradėtos skelbti ir toliau nuolat spausdinamos G. Černeckio lakonikos, o nuo trečiojo atsiranda rubrika „Knygius šypsosi“, kurioje talpinami komiški nutikimai iš bibliofilų ir bibliofilijos pasaulio. Šią rubriką manome išlaikyti ir ateityje.

Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai sodina atminimo ąžuoliuką Žemaičių Kalvarijoje 1993 m. spalio mėn., kur buvo surengta konferencija „Simonui Daukantui 200“. Iš kairės: Č. Vaupšas, G. Černeckis, S. Augūnas ir P. Grigola.

Vietoje išvadų

Šiandien kalbant apie visos Lietuvos ir atskirų jos provincijų dvasinį bei kultūrinį gyvenimą, man rodos, laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ yra gana įdomus ne vien Plungės bibliofilijos, knygotyros ar kraštotyros, bet apskritai  fenomenalus mūsų šalies kultūros reiškinys. Vertingas šiuo požiūriu skaitytojams taip pat yra Plungės rajoninėje spaudoje jau keturioliktus metus reguliariai pasirodantis „Bibliofilų puslapis“.

Pastaruoju metu šalyje itin sparčiai plintant vienadienei bulvarinei spaudai, įsismarkaujant ir brukant visuomenei joje pseudokultūrą, šaltą materialų išskaičiavimą, iracionalizmą, voliuntarizmą ir pačią globalizaciją, mums primygtinai peršamos abejotinos užgaidos ar mados, ypač unifikuojančios bei menkinančios mūsų nacionalinę kultūrą ir jos tradicijas panašaus laikraščio pasirodymas mūsų tautinės savasties, identiteto ir tradicinės, nuo amžių iš kartos į kartą puoselėtos etnokultūros tolesnio išsaugojimo požiūriu yra labai sveikintina ir džiugu reiškinys.

Laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ šiandien yra tarsi gyvas vilties spindulėlis, netikėtai nuslydęs ant gerokai apgriuvusio ir toliau gan sparčiai ir plačiai naujųjų madų ardomo mūsų senosios kultūros ir tautinio palikimo paveldo aukuro. Savo esybe jis teikia nemažai vilties per amžius puoselėtos mūsų tautinės kultūros išsaugojimui ir išlikimui, naujam jos dvasiniam atgimimui. Telydi šį laikraštį ir ateityje tas senas kaip ir pati žmonija pačių laikraščio leidėjų pasirinktas ir, manau, kol žmonija gyvuos, niekada nepasensiantis šūkis „Švieskis ir šviesk!“.

Akimirkos iš Simono Daukanto bibliofilų klubo renginių

Galaunienė (kairėje) pasakoja S. Daukanto bibliofilų klubo nariams apie P. Galaunės biblioteką ir bibliofilinę veiklą. 2000 m. 

Panevėžio ir Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai po susitikimo prie bibliofilų ąžuoliuko Plungės viešojoje bibliotekoje. 2003 06 19. Astos Gerdauskaitės nuotr.

Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo paroda „Simono Daukanto bibliofilų klubas 1984–2009 m.“ Plungės viešoji biblioteka. 2014 11 08.

Senamiesčio mokyklos 5c klasės mokiniai apžiūri parodą „Simono Daukanto bibliofilų klubas 1984–2009 m.“ Žemaičių dailės muziejus. 2009 12 19. Gintauto Černeckio nuotr.

Konferencijos „Žemaičių knyga-2“ dalyviai prie Platelių ežero. 2000 m.

(Bus daugiau, pradžia 2019 – 12 – 18)

Related posts