KULTŪRA, TRADICIJOS: Žemaičių bibliofilas Nr.9 IV d. # 2020 – 02 – 08

KULTŪRA, TRADICIJOS 

 

 

 

Žemaičių bibliofilas Nr. 9 (IVd.)

Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys

Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė) 

2020 – 02 – 08

Petro Jakšto 120-m ečiui

DOMAS KAUNAS , Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys

Bibliotekos likimas

 

Bibliofilas asmeninėje bibliotekoje Šilutėje 1988 m. sausio mėn. Laimos Jakulienės nuotr.

 Nepriklausomos Lietuvos karininko, kariuomenės Vyriausiojo štabo majoro, spaudos darbuotojo ir bibliofilo Petro Jakšto (1899–1988) asmeninei bibliotekai tenka svarbi vieta lietuvių kultūros istorijoje. Jos išskirtinumą lėmė kūrėjo įžvalgumas, ilgos tarnystės ir išbandymų amžius (1923–2003) bei sudėtingas likimas. Karininko asmeninė biblioteka pergyveno patį kūrėją ir jo epochą. Ji buvo vieno iš sunkiausių Lietuvos istorijos tarpsnio amžininkė. P. Jakšto knygos kruopščiai telktos laikinojoje sostinėje, slapstytos nuo sovietinių okupantų, kartu su partizanais žuvo baudėjų apsuptyje, dėl įžymių autorių vardų ir rankraštinių dedikacijų antraštiniuose lapuose buvo draskomos pergąsdintų kaimiečių ir naikinamos palėpių drėgmės bei graužikų.

Tačiau biblioteka išliko. Atlėgus okupacinių represijų grėsmei ir susilpnėjus kultūrinės veiklos varžymams P. Jakštas sutelkė gimtinės kaimuose dalimis išslapstytos bibliotekos likučius ir ėmė iš naujo ją gausinti bei tobulinti. Paskutinę savo gyvenimo dieną jos savininkas iš viso turėjo 6365 knygų egzempliorius ir 72 pavadinimų periodinius leidinius 22 kalbomis. Kai kurie jų pasaulio šviesą buvo išvydę XVII–XVIII a. Vakarų Europos miestuose.

Didžiausią P. Jakšto bibliotekos vertę kūrė senieji spaudiniai, Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros, kalbotyros, knygotyros, bibliofilijos literatūros ir bibliofilinių leidinių rinkiniai. Ilgą laiką, ypač Šilutės tarpsniu, jie buvo atspara, šaltinis ir kūrybos įkvėpimo paskata gausiam būriui inteligentų. Knygomis ir periodikos komplektais rėmėsi pats savininkas ir kiti krašto istorijos tyrėjai, aukštųjų mokyklų studentai, mokytojai lituanistai ir žurnalistai. Leidiniai buvo skolinami arba kopijuojami mokslininkų pageidavimu.

Jakštas buvo įžvalgus bibliofilas, knygos kultūrinės, mokslinės ir materialinės svarbos žinovas. Jis visada rūpinosi savo bibliotekos likimu, kruopščiai pildė informatyvų katalogą ir gyvenimo pabaigoje sudarė palankias sąlygas įvairiais atžvilgiais vertingiausią jos dalį – 1043 knygas ir 42 pavadinimų periodinius leidinius – įsigyti Vilniaus universiteto bibliotekai. Dabar jie laikomi kaip vardinė kolekcija ir naudojami mokslo bei studijų reikmėms. Kita, apimtimi didesnė, bibliotekos dalis po savininko mirties buvo saugoma našlės Sofijos Jakštienės namuose Šilutėje. Šis metas sutapo su veržliu nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gyvenimu, kai nebeliko uždraustų temų, autorių ir leidinių. Dėl to sumažėjo ir bibliotekos naudotojų. Dažniausiai jos prireikdavo Šilutės Frydricho Bajoraičio viešosios bibliotekos darbuotojoms, rengusioms kultūros paveldo parodas, iškilių asmenų sukakčių minėjimus ir konferencijas.

Petras Jakštas viengungiškame bute Kaune. Po ranka –kelių autorių knyga „Vytautas Didysis, 1350–1430“ (1930), redaguota Pauliaus Šležo

Mirus S. Jakštienei (2002 m. gruodžio mėn.) įpėdiniai knygas ir periodinius leidinius išskirstė. Dalis jų teko sūnaus ir anūkų namų bibliotekėlėms, dalis – Šilutės viešaja bibliotekai.

Šių eilučių autorius buvo bibliotekos lankytojas ir naudotojas nuo 1973–1974 m. ribos iki pat bibliofilo mirties. Vėliau, renkant medžiagą knygai apie jos kūrėją ir puoselėtoją „Knygos kultūros karininkas“ (2004), įpėdiniai leido iš palikimo įsigyti pageidaujamų spaudo leidinių, iš viso 500 knygų ir periodikos vienetų, pasirodžiusių iki 1944 metų vasaros. Jie tyrėjui tarnauja kaip knygos istorijos šaltinis. Net ir turinio požiūriu nedidelės vertės smulkieji ir kitokie savo metu atgarsio nesulaukę spaudiniai gana tiksliai atspindi bet kurio laikotarpio leidybos repertuarą, autorių sudėtį, leidyklų ir spaustuvių skaičių ir išsidėstymo geografiją. Jie teikia patikimų duomenų daugelio asmenų biografijoms ir enciklopedijų straipsniams. Iš antraštiniuose lapuose ir kitos vietose paliktų antspaudų, dedikacijų ir marginalijų galima spręsti apie knygų, žurnalų ir laikraščių migraciją krašte, šalyje bei už jos ribų, naudojimo tikslus ir būdą. Dėl iškilių asmenybių prisilietimo ir palikto minties pėdsako kartais knyga įgyja ypatingos dvasinės, kultūrinės ar mokslinės svarbos.

Vertinant tokiu požiūriu, nepaisant Vilniaus universiteto bibiotekos specialistų  kruopšąiai darytos P. Jakšto knygų atrankos, šių eilučių autodiui  taip pat pasisekė : kai kas iš to, ką galėtume laikyti išliekančios vertės spaudos paveldu, nubyrėjo ir jam.

Jakšto asmens ir jo paveldo tyrimo šaltinių nėra labai daug. Tačiau dar laikas pasirūpinti jo jų papildymu. Atsižvelgiant į tai, buvo sudarytas minėtų 500 leidinių rinkinio katalogas. Jis galbūt naudotojams pasitarnaus kelioms užduotims atlikti.

Svarbiausias siekis buvo užfiksuoti šios P. Jakšto bibliotekos dalies atsiradimą, gyvavimą ir likimą: jos įsigijimo laiką, būdą, priežastis ir turinį. Katalogavimo metodu susisteminta medžiaga tampa knygos istorijos parankine priemone. Ji kaip duomenų šaltinis gali tarnauti tyrėjams, bibliotekininkams ir bibliofilams, leisti akyliau sekti XX a. Lietuvos knygos kultūros naujoves, kaitą ir kelius, patirtus pasiekimus ir nuostolius, priartėti prie kultūros kūrėjų žmogiškųjų savybių.

Katalogas padės spręsti apie bibliografiškai fiksuotų spaudos leidinių sklaidą ir galimus pėdsakus ateities kultūros lauke. Tai galima suvokti vien peržvelgus bibliografinius įrašus.

Spaudos leidinio įrašą sudaro bibliografinis aprašas ir egzemplioriaus charakteristika. Vertinant katalogo sudarymą metodikos požiūriu, bibliografinis aprašas yra kompromisinis. Jam taikomi naujausi ir bibliografijos, ir šaltiniotyros reikalavimai. Jų išskirtinis požymis yra paantraštinius ir leidimo duomenis nurodyti originalo forma. Charakteristikoje pateikiami dedikacijų ir nuosavybės ženklų nuorašai, apibūdinama egzemplioriaus fizinė būklė, kai kada – vertės ir retumo laipsnis. Visada nurodomas knygų dailininkas, antspaudų tekstas, pažymimi ne tik P.Jakšto, bet ir kitų savininkų ekslibrisai. Bibliofilo knygos ženklas, kurį 1928 m. sukūrė šiauliškis dailininkas Gerardas Bagdonavičius, daug kartų skelbtas spaudoje, todėl jo reprodukcija kataloge nededama. Katalogo informatyvumą kelia ir naudojimąsi lengvina leidinių autorių, dailininkų ir dedikacijų autorių rodyklės. Klasifikuojant bibliografinius aprašus, pirmenybė teikta knygotyros poreikiams. Dėl to jie išdėstyti pagal leidimo regionus, kalbas ir amžių, o skyrių viduje – abėcėliškai.

Katalogas nėra publikuotas. Tie, kurie juo susidomėtų, galėtų pasinaudoti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus 179 fonde laikomu kompiuteriu spausdintu egzemplioriumi. Jis vadinasi „Leidiniai iš Petro Jakšto asmeninės bibliotekos“.

Prisimename Romualdą Vytautą Rimšą

(1937 04 26–2019 01 28)

Romualdas Vytautas Rimša buvo nuoširdus Simono Daukanto bibliofilų klubo bičiulis, bendramintis ir bendradarbis. Pažinome  jį kaip mokslininką bibliografą, aktyvų kultūros organizatorių, pedagogą, kraštotyrininką, Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės narį. R. V. Rimša gimė Svėdasuose, Sausalaukės kaime prie Alaušo ežero. Aštuonerius metus mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje. Baigęs Vilniaus bibliotekinį technikumą, dirbo bibliotekininku Pagėgiuose. Po studijų Vilniaus  universiteto Istorijos-filologijos fakultete dirbo Vilniaus pedagoginio instituto ir kitose Vilniaus bibliotekose, tyrinėjo bibliotekininkystės, profesinės kalbos terminijos ir gyventojų skaitybos socialines ir psichologines problemas. Per dešimt metų dėstė Vilniaus universitete ir Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute. Parašė mokslinių ir metodinių knygų, daug jų sudarė ir parengė.  2009 m. išleido „Vilniaus apskrities A . Mickevičiau viešosio bibliotekos istoriją“ (T. 1).

Su bendraautoriais sudarė ir išleido knygas „Svėdasai: praeitis ir dabartis“ (t. 1, 2013) ir „Svėdasiškių draugija „Alaušas“: ištakos, istorija, veikla 2007–2012“ (2013). Buvo laikraščio „Svėdasų Varpas“, leidžiamo nuo 2016 m., redakcinės kolegijos pirmininkas. Paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių ir informacijų profesiniais, švietimo, pedagogikos klausimais. R. V. Rimša parašė Lietuvos bibliofilijos istorijai skirtą apžvalginį straipsnį „Lietuvių bibliofilų sambūriai ir plungiškių laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ („Voruta“ 2009 06 20).

Kadangi šis straipsnis aktualus ne vien tik Plungės bibliofilams, todėl pakartotinai jį publikuojame.

GINTAUTAS ČERNECKIS

Autografai knygose –bičiulystės ženklai

(skaitytojam pateikiame du R. V. Rimšos autografus, skirtus G. Černeckiui)

(Bus daugiau, pradžia 2019 – 12 – 18)

Related posts