SENJORŲ DIENOS/KELININKAI/KŪRYBA
KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO
IŠTAKŲ IKI DABARTIES
„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES, IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“
(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28) 
2020 – 02 – 08
Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.
Kelias ir žmogus erdvėje bei laike
Žmogaus pradžios paslaptį iki šiol gaubia nežinia. Žmonijos atsiradimo religinis ir mokslinis aiškinimas driekiasi nuo dieviškojo prisilietimo iki kosminio postūmio ir genetikos evoliucijos. Atsakymas į tai gali būti paslėptas kitoje paslaptyje – mūsų ateities paslaptyje. Tačiau visi išminčiai ir visos teorijos sutinka su tuo, kad JUDĖJIMAS yra tikra gyvenimo savybė, neatskiriama vystymosi sąlyga. Žmogus gyvena erdvėje ir laike, jo gyvenimas eina nuolatinėje kovoje su erdve ir laiku. Ir šioje ilgoje kovoje žmogus žingsnis po žingsnio įveikia erdvę, apgyvendina ją, nutiesia ryšių linijas ir įrengia stotelių vietas. Žmogiškosios esybės pagrindiniai bruožai yra gebėjimas mokytis ir įsisavinti erdvę. Ir tai tęsiasi daugelį tūkstantmečių.
Ir gyvūnas, ir tolimas žmogaus protėvis ieško maisto keliaudamas. Tai pirmasis gyvenimo evoliucijos kelias. Žvėrių bandos gali išminti pastovius takus, pavyzdžiui, prie gėryklų. Protėvis gali palydėti žvėris ir naudotis tais pačiais takais. Būtent ant to tako, galbūt, senovės žmogus ir užmušė pirmą kartą žvėrį. Taip įvyko didysis perėjimas nuo maisto rinkimo į medžioklę, ir žvejybą.
Ir tai buvo sekantis žingsnis įsisavinant erdvę. Žmogus stebi ir jo judesiai tampa sąmoningesni, pastovūs. Geriausias medžioklės ir žvejybos vietas reikia įsiminti, ir reikia surasti naujus kelius prie jų. Amatas, kuriuos užsiėmė žmogus, pareikalavo o įrankių, instrumentų. Buvo reikalingas akmuo ir medis, ir, visų pirma, aštrus titnagas – užmušti žvėrį, darytis kelią per mišką. Taip plėtėsi žmogaus sąmonė, ir su ja kartu – jo kultūra.
Didysis rusų XX a. filosofas Pavelas Florenskis rašė, kad „visa kultūra gali būti paaiškinta kaip erdvės organizavimo veikla“. Mokslininko protas ir jausmai suvokė, kad negalima erdvės įsisavinti veiklai neatsižvelgiant į kultūrą, į tai, kaip sakė Antuanas Sent – Egziuperi, „kas atveria žmogui jo beribį vidų“. Kelias tarnauja abiems tikslams – jis yra fizinio erdvės įsisavinimo būdas, kartu ir kultūros dalis, ir pasaulio pažinimo forma. Tai ir nulemia šiuolaikinį požiūrį į kelius: iš vienos pusės, kaip į utilitarinį transporto statinį, o iš kitos pusės – kaip į „vidinę komunikaciją žmogaus su žmogumi, ir žmogaus su gamta“.
Viena iš svarbiausių žmogaus savybių yra ta, kad jis yra komunikabilus su aplinkiniu pasauliu. Tai ir psichologinė jo ypatybė, ir reali, materiali jo gyvavimo forma. Šiuolaikiniams kelių kūrėjams tenka spręsti keletą svarbių uždavinių. Visų pirma, surasti balansą, harmoniją su supančia aplinka. Šitos harmonijos sąlyga –projektavimas ir statyba, atsižvelgiant į aplinką ir ekologinius reikalavimus. Landšaftinės architektūros principų išsaugojimą. Antra, praktika negalima nežinant zonos kultūros paveldo. Ir, pagaliau, kelią reikia suvokti kaip informacinį kanalą, žmogaus minčių, jausmų, įspūdžių šaltinį, kurių pagalba žmogus pažįsta supantį jį pasaulį ir vystosi.
Visi šie principai yra humanizavimo procese, kuris yra būtinas vystantis civilizacijai, kurios įtaką aštriai pajutome XX amžiuje. Inžinerinė mintis ir darbas turi būtinai atsižvelgti į etinius principus, padedančius gyvenimą padaryti gražesniu.
Sausumos kelių pobūdis XXI amžiuje gali pasikeisti. Tikėtina, kad bus rastos naujos transporto priemonės, bus pakeisti ir kelių konstrukciniai sprendimai, eismo organizavimo formos. Tačiau visada išliks dvasinė erdvinės komunikacijos esmė – sujungti žmones. Laikus ir kultūrą.
Kelias – visko pradžia
Kas yra kelias? Tai – vieta judėti. Kelias atsirado dėl būtinybės judėti. Viskas mūsų pasaulyje juda. Ir šis judėjimas sukūrė kelią, nes tik juo buvo judama greičiausiai ir saugiausiai. Kol nebuvo žmogaus, judėjo gyvūnija -ieškodama maisto ir vandens telkinių, išmindama takus džiunglėse ir dykumose, stepėse. Atsiradus žmogui, jis ėmė judėti žvėrių pramintais takais, taip pat ieškodamas sau maisto. Taip judėjimas privertė žmogų ieškoti kelių.
Kelio atsiradime ir jo tobulėjime didelis lūžis įvyko prieš 6000 metų, kai buvo išrastas ratas. Jo panaudojimas sukūrė vežimą, kuriuo judėti ir vežti krovinius tapo patogiau.
Vežimų naudojimas pakeitė ir kelio išorę – jis tapo tiesesnis, lygesnis, nes tempiantys vežimus gyvuliai negali gerai įveikti staigių posūkių, pakilimų, didelių nuokalnių. Tad staigūs pakilimai buvo nulyginami, duobės užkasamos, keliai išlyginami. Ir tai – jau kelių statymo, tiesimo pradžia. Taip prasidėjo kelių statyba.
Apie kelius dar galima kalbėti, kaip apie priemonę, sujungiančią ne tik žmones, bet ir kultūrą. Ir jie turi būti geri. Nes geri keliai sąlygoja didesnį valstybės kultūrinį ir ekonominį augimą, jais plinta bendradarbiavimo ryšiai su kitomis pasaulio šalimis. Taigi, keliais keliauja civilizacija, progresas. Seniai jau įrodyta, kad kuo geresni valstybės keliai, tuo ji labiau išsivysčiusi, turtingesnė, kultūringesnė. Taigi, šalies ir joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė labai priklauso nuo šalies kelių kokybės.
Reikia taip pat žinoti, kad keliai yra įvairūs. Yra sausumos keliai automobiliams, autobusams, dviračiams, motociklams. Yra geležinkeliai traukiniams, tramvajams, metro. yra keliai vandeniu – laivams upėmis, ežerais, jūromis. Dar yra kelias oru – lėktuvams, raketoms, kosminiams laivams. Be to, yra ir nematomi keliai : telefoninio, elektroninio ryšio, žmogaus gyvenimo, šalies vystymosi kelias. Ir t.t.
Kelias yra visko pradžia – juo ateinama ir išeinama. Kai tautos pradėjo tiesti kelius tarp savęs, pas juos atėjo civilizacija. Ir kuo geresni tautos keliai – tuo aukštesnė jos civilizacija. Nes geri keliai sąlygoja didesnį valstybės kultūrinį ir ekonominį augimą, jais plinta bendradarbiavimo ryšiai su kitomis pasaulio šalimis.
Kol nebuvo žmogaus, judėjo gyvūnija. Po to atsirado žmogus, kuriam reikėjo ieškotis maisto – laimikio. O jo paieška, vėliau maisto produktų gamyba vertė žmogų judėti. Judėti į priekį ir įsisavinti erdvę ieškant kelių.
Primityvūs senoviniai keliai – tai takai,kuriais buvo keliaujama pėsčiomis. Smulkios kliūtys (šakos, akmenys ir t.t.) buvo nurenkamos, o stambios – apeinamos. Todėl vietovėje atsirasdavo vingiuota, kilpuotas linija, o jeigu gruntas buvo minkštas, linijos paviršius savaime susitrambuodavo. Vėliau, kai žmonės prisijaukino gyvulius ir privertė juoas tarnauti žmogui, takas tapo tiesesnis, nes gyvulys, eidamas keturiomis kojomis, nebuvo toks vikrus ir judrus, kaip žmogus.
Didelis lūžis judėjime įvyko prieš 6000 metų, kai buvo išrastas ratas. Jo panaudojimas dviračiuose ar ketrračiuose vežimuose pakeitė ir kelio išorę. Atsiranda dvi provėžos natūraliu būdu, o pas senovės graikus ir dirbtiniu – jos iškalamos akmenyje. Ir todėl kelias tampa vis tiesesnis, nes tempiantys vežimus gyvuliai negali įveikti staigių posūkių, pakilimų ir nusileidimų. Tad staigūs pakilimai nulyginami, o duobės užkasamos. Tai jau kelių statymo pradžia.
Todėl jau šitoje seniausioje žmonijos vystymosi stadijoje judėjimo keliams priskiriamas svarbus vaidmuo – jie turėjo tapti mainų, prekybos keliais. Ir gamyba, produktų auginimas pagreitina šitą procesą, leidžia mainyti produktų perteklių į kitus produktus. Šitokie prekybiniai mainai peržengia lokalines ribas ir jų pervežimas, perdavimas nusidriekia šimtus ir tūkstančius kilometrų.
Taigi, judėjimas yra tikra žmogaus gyvenimo savybė, neatskiriama vystymosi sąlyga. Žmogus gyvena erdvėje ir laike, ir jo gyvenimas eina pastovioje kovoje su erdve ir laiku. Ir šioje ilgoje kovoje žmogus žingsnis po žingsnio įveikia erdvę. Apgyvendina ją. Nutiesia ryšių linijas, kelius ir įrengia stotelių vietas.Taip atsiranda pirmieji senoviniai tarpkontinentiniai prekybiniai maršrutai. Kartais tai – vandens keliai, kartais – sausumos,o dažniaisiai tai būna mišrūs keliai, kai prekė yra vežama ir vandeniu, ir sausuma, ir daug kartų perkraunama.
Pervežami daiktai buvo ne tik vartojimo objektas, bet jie turėjo savyje slypinčią gamybos paslaptį, tam tikrą suvokimą ir žinias, kaip jį pagaminti. Taip kelias tampa informacijos, žinių perdavimo, naujovės pažinimo šaltiuniu. Ir tai tęsiasi jau daugelį tūkstantmečių. Patys pirmieji senovės tarptautiniai keliai turėjo ir savo vardus, įgytus nuo vežamų jais prekių pavadinimo: “Gintaro”, “Aliuminio”, “Kvepalų”, “Prieskonių”, “Didysis šilko kelias”.
I–III a. Gintaro kelias ir baltų bei romėnų prekės
Daugiau nei prieš dešimt tūkstančių metų Europoje kaip medžiaga papuošalams pradedamas naudoti gintaras. Išgaunamas Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse šitas nuostabus akmuo imtas gabenti per Europą į Viduržemio jūros šalis. Taip atsiranda seniausias kelias, einantis per lietuvių žemes, kuris buvo vadinamas Gintaro keliu. Tai vienas iš kelių, suvaidinusių svarbiausią vaidmenį Europos istorijoje. Apie jį yra daug mokslinės literatūros, pagrįstos archeologiniais kasinėjimais. Nors prekyba gintaru vyko ne vienu tuo keliu. Vienareikšmiškai negalima pasakyti, kaip driekėsi Gintaro kelio trasa. Tikrai žinoma, kad kelias prasidėjo nuo Moravijos Vartų, po to suko į šiaurę ir per Slionską ir Kujavus, per Vyslą ties Otločinu vedė Baltijos jūros link. Tų trasų variantai yra rekonstruojami remiantis senovės raštininkų paliktais užrašais, bet svarbiausi yra archeologiniai tyrinėjimai. Trasą ženklina gausybė romėniškų radinių. Žinoma, kad viena iš senesnių trasos šakų ėjo šalia Labos, kita – šalia Odros, bet svarbiausia buvo šaka, vedanti į Vyslos deltą – ten buvo išgaunama daugiausia gintaro.
Gintaro kelias
Kur keliaudavo gintaro pirkliai? Dauguma istorikų mano, kad Gintaro kelias prasidėjo prie Adrijos jūros esančiame Akvilėjos mieste, kuriame, be kita ko, buvo gausybė iš gintaro įvairius daiktus gaminančių dirbtuvėlių. Toliau trasa ėjo plūktu keliu iki Liublianos (anksčiau vadinta Emona), per Celėją iki Savarijos. Ten kelias šakojosi: vienas kelias ėjo tiesiai į Vieną, kitas – taip pat į Vieną, bet per Badeną. Buvo dar ir trečias į Carnuntumo miestelį vedantis kelias, bet visi plūkti keliai čia baigėsi – toliau prasidėjo karavanų trasa. Ji ėjo per Moravijos Vartus, toliau per Slionską, rytinę Didžiosios Lenkijos dalį, per Kujavus ir baigėsi prie Baltijos jūros.
Manoma, kad ankstyvąjį (I–III a.) Gintaro kelią sudarė dvi trasos: viena – per Klodzką, Vroclavą ir Kališą, kita – per Opolę ir Kališą. Daroma prielaida, kad svarbūs Gintaro kelio punktai lenkų žemėse buvo Torunė ir Elblongo apylinkės. Tai rodo ir kasinėjimų rezultatai: Dziežgonės upės slėnyje buvo aptiktas kelių šimtų metrų ilgio medinis paklotas, kuris priklauso I–III mūsų eros amžiams-– tais laikais romėnai labiausiai domėjosi gintaru.
„Gintaro kelias prasidėjo Karnunto mieste Panonijos provincijoje. Tai viena iš Padunojaus provincijų, kuri atliko labai svarbų vaidmenį Romos imperijos ekonomikoje.
Karnuntas buvo pasienio miestas, jame buvo daug amatininkų, pirklių, nes tai buvo vienas iš prekybos centrų“, – pasakoja archeologas Mykolas Michelbertas.
Pasak archeologo, į Karnuntą vedė prekybos keliai, einantys iš vakarinių Romos imperijos provincijų iki pat Juodosios jūros. Prekybos keliai vedė ir kita kryptimi – iš Karnunto į aisčių ir baltų žemes.Kelias į Karnuntą buvo itin reikšmingas aisčių, sūduvių, galindų ir kitoms baltų gentims. Ne tik dėl to, kad juo buvo galima išgabenti Baltijos „auksą“, bet ir dėl to, kad juo į mūsų teritoriją buvo atgabenami pirmieji romėniški daiktai, tapę akivaizdžiais istorijos liudytojais.
„Tai didžiulės sparninės segės, kurių aukštis maždaug 17–18 cm. Taip pat I a. antrosios pusės romėniškos monetos, emalio ir stiklo karoliai. Reikia pasakyti, kad, jau prasidėjus nuolatiniams prekybiniams ryšiams su Romos imperija, į aisčių ir baltų žemes buvo vežama ir spalvotųjų metalų žaliava, iš kurios vietos amatininkai gamino įvairius papuošalus ir kitus buitinius daiktus“, – apie Gintaro keliu gabentus daiktus pasakoja M. Michelbertas.
Didelės reikšmės turėjo ir tiekimas priešinga kryptimi – gintaro žaliavos ir gaminių eksportas į Romos imperiją. Gintaro panaudojimas buvo kuo įvairiausias.
Šilko kelias
Šilko kelio schema
Šilko kelias tai kelių iš Kinijos į Europą visuma, kuriais viduramžiais buvo gabenamas šilkas ir vyko kitų krovinių pervežimas keliais. Šilko kelias, kurio sąvoka 1877 m. nuskambėjo vokiečių geografo ir keliautojo Ferdinando fon Richthogfeno lūpomis, buvo laikomas pagrindiniu keliu, kadaise sujungusiu priešingus Eurazijos pakraščius. Paprastai ši sąvoka apima tris kelių sistemas: sausumos šilko kelią, jūrinį šilko kelią ir pietinį šilko kelią, kitaip dar vadinamą arbatos keliu.
Šilko kelio pradžia yra laikomas II a. pr. m. e. Būtent tuo metu kinai labai tyrinėjo teritorijas už Nefrito vartų. Zhang Čiano kelionės padėjo pagrindus Kinijos prekybai su Vakarais. Sausumos šilko kelio sistema ėmė formuotis Zhang Čiano kelionių metu, kurios paskatino Kinijos prekybą su vakarais.
Šilko kelias buvo dalinimas į atskiras atkarpas. Įvairių krovinių pervežimas keliais vyko šiais maršrutais: Čanganas-Dunghuangas, Dunghuangas-Kašgaras, Kašgaras-Jezdas, Kašgaras-Indija ir Jezdas-Viduržemio jūra.
Čanganas-Dunghuangas kelias tęsėsi nuo Čangano link Landžou. Būtent Landžou ir buvo laikomas svarbiausiu Šilko kelio eksportacijos tašku Kinijoje. š karto už Nefrito vartų perėjos buvo vienas didžiausių miestų – Dunghuangas, kuriame kelias išsikerojo į tris atkarpas, skiriamas dykumos bei kalnų.Į Persiją kelias vedė iš Kašgaro per Vidurio Azijos stepes ir dykumas vakarų link. Svarbiausias kelio miestas Persijoje buvo Jezdas. Iš Kašgaro į Indiją buvo keliaujama kalnais per Heratą, Bamianą ir Kabulą. Galutinis kelio taškas būdavo perėjus ilgą ir pavojingą Chaidaro perėją, Pešavoro mieste. Būtent nuo šio miesto prasidėdavo didžiausias Indijoje kelias, kuris kirto Indijos subkontinentą iki Bangladešo.
Šiais pagrindiniais Šilko kelio sausumos taškais ir vyko krovinių pervežimas keliais. Planuojama atkurti Šilko kelią. Projekto tikslas būtų skatinti šiuolaikinį turizmą, praplečiant senąjį Šilko kelią nuo Adrijos jūros iki Ramiojo vandenyno, bei sukurti meilės, taikos ir brolybės kelią.
(Bus daugiau)
