KULTŪRA, TRADICIJOS
Žemaičių bibliofilas Nr. 9 (V d.)
Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys
Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė)
2020 – 02 – 25
Žilvinas JANUŠKA, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys
Periodinės spaudos kolekcionavimo pasaulis
„Laikraštėli, laikraštėli, pasakyk, kuris esi gražiausias, kuris esi įdomiausias“
Dažnas knygų mėgėjas ar bibliofilas savo namų bibliotekoje turi didesnį ar mažesnį periodinių leidinių rinkinį, bet ar periodinių leidinių rinkinį turintis asmuo jau gali būti vadinamas periodinės spaudos kolekcininku? Tikriausiai ne. Tai kas yra periodikos kolekcionavimas?
Pradėkim nuo to, kas yra periodinės spaudos kolekcija. Teoriškai kolekcija apibrėžiama kaip kryptingai ir sąmoningai surinktas istoriškai ir kultūriškai vertingų objektų rinkinys. Periodinių leidinių kolekcija – tai tam tikru pasirinktu principu – geografiniu, chronologiniu, tipologiniu ar kitokiu – renkamų laikraščių, žurnalų ir kitų periodiškai leistų leidinių rinkinys, sudarytas privataus asmens, šeimos ar oficialios atminties institucijos. Tokį rinkinį sudaro atskirų pavadinimų pavieniai egzemplioriai ar metiniai komplektai. Asmenį, kuris sąmoningai renka periodinius leidinius, neišskirdama leidinių nei pagal populiarumą, nei pagal paskirtį, ir taip formuoja kolekciją pagal tam tikrus kriterijus, galima vadinti periodinės spaudos kolekcininku. Nors daugelis kolekcionavimo krypčių turi savo specialius pavadinimus (pvz., numizmatika), periodinių leidinių kolekcininkai neišskiriami atskirai iš bibliofilų tarpo, nors užsienio spaudoje ir sutinkamas toks terminas kaip „presofilija“.
Periodinė spauda visada buvo ir yra šalia knygų pasaulio. Tai tokia pat spausdinta produkcija, tik gyvenanti šiek tiek kitą ir dažniausiai daug trumpesnį gyvenimą, nei knyga. Jei išleista knyga beveik visuomet nugula asmeninių ir institucinių bibliotekų lentynose, tai periodiniai leidiniai gyvuoja nepalyginamai trumpiau: žurnalas dar turi tikimybę išlikti metus kitus tam tikroje saugojimo vietoje, o laikraščio lemtis dažniausiai yra kaip vienadienio drugelio – gyvuoja vieną dvi dienas ir keliauja į užmarštį. Gerai, jei keliasdešimt egzempliorių iš tūkstantinio tiražo patenka ne į makulatūrą ir šiukšlių krūvą, bet į bibliotekų komplektus, ir taip išlieka ateities kartoms. Valstybinės bibliotekos visada rūpinosi spauda, bet požiūris keičiasi. Šiuo metu tik Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo ir Kauno apskrities bibliotekos komplektuoja visus Lietuvoje išleidžiamus periodinius leidinius. Tačiau ne visiems leidiniams pavyko anksčiau ar ir šiais laikais pavyksta atsidurti bibliografo rankose. Ir jeigu dėl istorinių aplinkybių bibliotekos negavo, nekaupė, nesukomplektavo tam tikrų periodini leidinių, jų išlikimo tikimybė sumažėja iki minimumo.
Dėl šių aplinkybių periodinės spaudos kolekcininkai yra tie gelbėtojai, kurių dėka išsaugoma daug retų laikraščių ar žurnalų. Visais laikais buvo kolekcininkų, kurie rinko einamu metu išleidžiamus ledinius, kad ir kokie jie bebūtų –daugiatiražiai oficialūs spausdinti leidiniai ar smulkūs vietiniai operatyviosiomis dauginimo priemonėmis dauginti laikraštėliai. Ir jeigu visus didelio tiražo laikraščius ir žurnalus išsaugo valstybinės bibliotekos ar kai kurie privatūs asmenys (nebūtinai bibliofilai, tai smulkūs leidinukai, vietiniai, moksleivių, atskirų marginalinių grupių leisti leidiniai būna įdomūs tik juos išleidusių asmenų aplinkai ir tik keliems kolekcininkams, kurie ypač tokių retų leidinių ir ieško. Ir jei jie patenka į kolekciją – galima manyti, kad leidinukui yra suteikiamas šansas išlikti istorijos vingiuose. Dėka prieškaryje garsių periodinių leidinių kolekcininkų Jono Kirlio ir Povilo Gasiūno mes dabar galime matyti daug retų, vienetinių išlikusių leidinių, kuriuos leido moksleiviai, studentai, naudodami šapirografus, hektografus ar kitus dauginimo būdus. Šiuo metu dauguma minėtų kolekcininkų surinktų ir išsaugotų leidinių yra randami Nacionalinės bibliotekos ar muziejų fonduose. Savo laiku bibliotekos negalėjo ar neturėjo galimybių jų surinkti: bibliografai ir bibotekininkai jų ilgai nelaikė nacionalinio dokumentinio fondo dalimi. Tik kolekcininkai išsaugojo į jų rankas patekusias retenybes. Taip buvo ir prieškario laiku, tas pats vyksta ir dabar. Lietuvoje ir šiuo laiku kiekvienais metais išeina šūsnis neoficialių, neregistruotų periodinių leidinių, kurių bibliografai nefiksuoja, bibliotekos nekomplektuoja. Bet jie gyvena savo trumpą gyvenimą ir jeigu patenka į bibliofilų ir kolekcininkų
rankas, tikėtinai išliks visiems laikams. Kitu atveju galėsime fiksuoti tik patį faktą, kad toks leidinukas buvo leistas.
Periodinių leidinių rinkėjas presofilas turi daugiau iššūkių, nei knygų rinkėjas bibliofilas. Kaip nėra vienodų bibliofilų, taip nėra vienodų ir periodinės spaudos kolekcininkų. Pirmiausiai, tikrų periodinių leidinių kolekcininkų yra žymiai mažiau nei bibliofilų. Kadangi knygų paplitimas ir išsaugojimas privačiose bibliotekose yra daug kartų didesnis nei priodinių leidinių, tai ir kolekcijos formavimo galimybės knygų rinkėjams yra nepalyginamai palankesnės, nei periodinių leidinių kolekcininkams. Antra, nėra paprasta surinkti šiuo metu išleidžiamus leidinius dėl jų geografinio paplitimo ir lokališkumo, o jei kalba eina apie istorinių leidinių rinkimą – tai jau daug didesnis iššūkis ir visai kitos problemos, n renkant knygas.
Dažniausiai laikraščių rinkimu susidomima jaunystėje, o tai yra dar vienas skirtumas nuo knygų rinkėjų. Jei bibliofilu tampama dažniausiai subrendus ir dvasiškai, ir finansiškai, kai jau yra nueitas ilgas knygų mėgėjo, skaitytojo, asmeninės bibliotekos formuotojo kelias, tai periodikos kolekcininku gali tapti jaunuolis, visai neturintis bibliofilinės patirties. Jeigu paskaitysime žymiausių periodikos kolekcininkų atsiminimus, jų įžvalgas, kaip ir kada jie pradėjo rinkti periodinę spaudą, tai dauguma atvejų bus nuo jaunų dienų atsiradęs pomėgis. Skirtingai nei dabartiniai vaikai, kurie auga interneto ir kompiuterinių žaidimų aplinkoje, ankstesnių kartų vaikai dažnai rinkdavo kažkokias vaikiškas kolekcijas. Pašto ženklai ar monetos buvo ypač mėgstamos – šios kolekcionavimo kryptys visada buvo populiariausios. Vis dėlto buvo ir tokių jaunuolių, kurie pagaudavo kolekcionavimo virusą, susidūrę su plačiu laikraščių pasauliu. Kaip rašo vienas didžiausių Ukrainos periodinės spaudos kolekcininkų Vahtangas Kipiani, jam mintis rinkti laikraščius kilo 1986 metais. Mama paprašė jo, tada paauglio, išnešti sukrautus laikraščius į makulatūrą. Tarp jam įprastų visada matomų Kijeve leidžiamų laikraščių papuolė keli nematyti „Sovetskaja Litva“ numeriai. Jaunatviškas smalsumas privertė juos ne tik išsaugoti, bet ir domėtis, kas kur leidžia kitus laikraščius. Jis nuėjo į biblioteką, paėmė į rankas TSRS spaudos metraštį ir sužinojo, kiek yra leidžiama laikraščių visoje Sovietų Sąjungoje. Pamatęs, kad jų yra daugiau kaip 5000 pavadinimų (laikraščių), užsidegė aistra visus juos surinkti. Taip prasidėjo jaunojo Vahtango kolekcininko kelias. Šiuo met jis turi daugiau kaip 35 tūkst. pavadinimų laikraščių kolekciją, savo profesinį gyvenimą taip pat paskyrė spaudai – yra žurnalų redaktorius, Istorinio periodinės spaudos archyvo steigėjas.
„Aušra“ (1883–1886) – pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba skirtas Didžiajai Lietuvai. Autoriaus kolekcija
Jaunųjų moksleivių žurnalas „Ateities spinduliai“ (1930–1940) įrištas į savadarbius išraižytus medžio viršelius. Autoriaus kolekcija
„Kurjer Litewski“ – pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje, leistas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje nuo 1760 iki 1763 metų. Autoriaus kolekcija.
Lietuvos žymieji periodikos kolekcininkai spaudą rinkti pradėjo taip pat jauno amžiaus: J. Kirlys – būdamas moksleivis, P. Gasiūnas – jaunystėje, būdamas apie 25 metų, Juozas Toliušis – moksleivis. Visi jie pradėjo rinkti tuo metu leidžiamus laikraščius bei žurnalus, o su laiku subrendo kaip kolekcininkai ir surinko įspūdingas senosios spaudos kolekcijas. Šių eilučių autorius spaudą pradėjo rinkti būdamas studentu 1989 m., ir tik po beveik dešimtmečio,nuo kokių 1997 m., pradėta rinkti ir senoji periodika.
Periodikos kolekcionavimas turi ir daugiau specifiškumo. Periodinės spaudos apimtys ir kiekiai yra daug didesni nei knygų. Kiekvienas leidinys turi tęstinius numerius, kai kurių leidinių tiražai yra labai dideli, o kai kurių atvirkščiai – labai maži. Ir pačių leidinių išleidžiama labai daug. Todėl periodikos kolekcininkas su laiku turi apmąstyti ir spręsti kelis kertinius klausimus, kurių atsakymai apibrėžia kolekcijos formavimo apimtis: 1) rinkimo kryptis, apimtis, tikslas; 2) rinkinio formavimo šaltiniai ir metodai; 3) rinkinio laikymas ir išsaugojimas; 4) rinkinio dydis, kada pabaigti ir koks likimas bus.
Pirmas klausimas – ką rinkti? Ar tik laikraščius? Ar visus periodinius leidinius? Kaip apibrėžti laikotarpius, geografinę, kalbinę leidinių įvairovę? Negali būti be tikslio rinkimo visko iš eilės. Bet kokios kolekcijos formavimas turi būti tikslingas. Taigi vieni pasirenka rinkti tik laikraščius, išleistus tam tikroje teritorijoje, kiti renka tik žurnalus. Jeigu pasirenkamas tikslas apibrėžtas geografiniais kriterijais – renkami tam tikroje teritorijoje išleistų leidinių pavyzdžiai (dažniausiai stengiantis rinkti pirmuosius numerius). Jeigu teritorija labai didelė, atsiranda apribojmų, pavyzdžiui, yra pasaulyje rinkėjų, kurie stengiasi surinkti visų pasaulyje leidžiamų dienraščių pavyzdinius numerius. Jei teritorija nedidelė – tada svarbesnis tampa istorinis chronolginis akcentas – stengiamasi surinkti kuo pilnesnę leidinių kolekciją nuo seniausiai išleisto iki dabartinių. Lietuvoje, kaip ir kitose mažose šalyse, susiklostė tradicija rinkti istoriniu chronologiniu pagrindu formuojamas kolekcijas. Kiek buvo ir yra rinkėjų, visi savo kolekcijas formavo kaip visų periodinių leidinių, leistų Lietuvoje bei lietuvių kalba užsienyje, rinkinius.
„Bibliofilo lentyna“ – šioje lentynoje sudėti apie 600 pavadinimų žurnalai ir laikraščiai, leisti Lietuvos respublikos laikais 1920–1940 m.
.O kokio dydžio gali būti periodinių leidinių kolekcija? Ar svarbu turėti kuo daugiau leidinių skirtingais pavadinimais, kad ir po vieną leidinį kiekvieno pavadinimo, o gal svarbu surinkti kiekvieno pavadinimo visus leistus numerius? Taigi, kiek vienodo pavadinimo leidinių reikia turėti rinkinyje, jei leidinys ėjo daug metų ir turi kelis šimtus ar tūkstančius numerių? Buvo kolekcininkų, kurie bandė surinkti kiekvieno leidinio visus įmanomus numerius, sukomplektuoti pilnus komplektus. Bet buvo bei yra ir tokių kolekcininkų, kurie siekia kiekvieno skirtingo leidinio turėti tik po vieną bet kokį numerį savo kolekcijoje. Ir vienas, ir kitas kraštutinumas, mano nuomone, turi daug trūkumų galutiniam kolekcijos komplektavimui. Asmeniškai aš laikausi tokio požiūrio: spaudos kolekcija neturi dubliuoti Nacionalinės bibliotekos fondų, kolekcininkai turi ieškoti kitokios formos, be tuo pačiu kolekcininkai negali apsistoti tik prie vieno ar dviejų leidinio egzempliorių, jei jis retas, leistas istorinių pokyčių metu ar paprasčiausiai senesnis nei 100 metų. Todėl aš formuoju savo kolekciją tokiais principais – visi leidiniai turi būti reprezentuoti po kelis egzempliorius, kurie atspindėtų antraščių, formato ar apimties pasikeitimus, o jeigu leidinys buvo trumpalaikis, išleistas prieš 1918 metus ar buvo leistas emigracijoje – juos komplektuoti visais numeriais, kiek tik pavyksta gauti.
Jeigu leidinys yra svarbus Lietuvos kultūrai, paliko savo pėdsaką spaudos istorijoje, negalima apsiriboti tik pavieniais numeriais, jeigu yra galimybė surinkti pilnus metinius komplektus. Dar vienas svarbus klausimas – kolekcijos formavimo šaltiniai ir metodai. Savaime suprantama, kad viena užduotis, kaip gauti šiuo metu išėjusį naują laikraštį, visai kitas iššūkis, kaip būtų galima gauti ar išvis galima gauti, pavyzdžiui, XX a. pradžioje Amerikoje išleistą lietuvių katalikų parapijos Čikagoje leistą laikraštį. Jeigu einamu metu leidžiamus leidinius galima rinkti aktyviai ieškant, važiuojant į leidimo vietas ar bendraujant su redakcijomis, tai istorinę spaudą renkant nelabai gali pasirinkti išteklių ir gavimo šaltinių. Tai sąlygoja laikraščio laikinumas: po trumpo laiko išlieka tik atsitiktiniai egzemplioriai. Štai čia ir atsiranda iššūkis, kur gauti tų seniai mirusių leidinių egzempliorių? Dabar, po daugiau kaip 20 metų rinkimo, galiu pasakyti tik viena: jei Fortūna šypsosi, į rankas gali papulti labai retų ir egzotiškų leidinių. Tiktai ištekliai privačiose rankose yra labai maži, gal tik pavieniai seni kolekcininkai yra surinkę kai kuriuos leidinius. Periodika pas paprastus, spauda nesidominčius žmones dažniausiai neišlieka. Seniau buvo galimybė senų leidinių rasti kaimuose, bet XX a. antrosios pusės kaimų naikinimas, kaimų gyventojų demografiniai pokyčiai išsekino šį šaltinį. Dar lieka antikvariatai, sendaikčių turgūs, kur dažnai patenka senųjų bibliofilų kolekcijų likučiai. Todėl reikia aktyviai ieškoti, bendrauti, ir gali nusišypsoti laimė, kad kažkas turės išlaikęs retą leidinį. Dar vienas klausimas – kaip ir kur laikyti surinktą kolekciją. Senųjų laikraščių popierius itin trapus, be to, laikraščiams ir žurnalams reikia nestandartinių laikymo sąlygų. Tam reikia turėti specialius aplankalus ar dėžutes. Laikraščiams saugoti tinkamo formato dėžučių niekas negamina. Reikia arba pačiam sugalvoti saugojimo formatą, arba užsakyti pagaminti specialių matmenų dėžutes. Kada jau ne vienerius metus renki, kada kolekcija jau užima nemažą gyvenamo ploto erdvę, kai ta pradeda jausti ir šeima, iškyla klausimas – kas toliau. Esu matęs spaudos rinkinių, kurie dėl vietos trūkumo keliavo iš vietos į vietą, galiausiai nugulė nešildomose drėgnose patalpose ir po metų kelių jau buvo sugadinti – drėgmė ir pelėsis greitai naikina popierių. Dešimtmečių vargas renkant didelę kolekciją gali būti greitai nubrauktas kelių netinkamų sprendimų, kur ją saugoti. Kartais pati kolekcija, jei ji buvo renkama ypač plačiai užsimojus, gali tapti per didelė, kad galėtų pakeisti saugojimo vietą. Ir čia visada kyla klausimas, kada reikia sustoti ir ką toliau daryti su surinkta kolekcija. Atvirai pasakius, nėra vienintelio teisingo atsakymo. Su knygomis paprasčiau – antikvarinės knygos visada gali pasklisti pas naujuosius bibliofilus. Periodiniai leidiniai tik iš dalies gali būti paklausūs: reti ir istorinę reikšmę turintieji tikrai surastų naujus namus, bet kolekcijos vertė ir yra visuma, o visumoje yra daug pilkų, nežymių, tik statistinį faktą žyminčių leidinių. Todėl kiekvienos periodinių leidinių kolekcijos likimas yra unikalus – kai kurie rinkiniai patenka į muziejus ir bibliotekas, kai kurie pasklinda po antikvarinę rinką, o kai kurie rinkiniai, deja, pražūna. Paskaitę senųjų periodikos rinkėjų atsiminimus matysime, kad kiekvienas laikmetis turėjo savo kolekcionavimo specifiką: prieš antrąjį pasaulinį karą pagrindinis iššūkis buvo surinkti dideliu srautu einančius įvairiausius laikraštėlius, sovietiniu laikotarpiu prieškarinių periodinių leidinių rinkimas buvo pavojingas užsiėmimas, ypač turint galvoje visuotinį tarpukario leidinių draudimą. Dabartiniais laikais matome, kad kiekvienais metais vis mažiau ir mažiau antikvarinėje rinkoje yra senųjų periodinių leidinių. Ir naujų leidinių mažėja kasmet. Pastarųjų metų žiniasklaidos leidybos tendencijos, periodinės spaudos transformacija pasaulyje į elektroninį pavidalą perša mintį, kad ateinanti karta į laikraščius žiūrės kaip į arklio traukiamo vežimo įdomų artefaktą iš praeities, kuris praktiškai jau nenaudojamas, nebent kaip istorinė dekoracija. Todėl mes tikriausiai esame paskutiniai mohikanai, kurie kolekcionuoja periodinę spaudą.
(Bus daugiau, pradžia 2019 – 12 – 18)
“.
