KULTŪRA, TRADICIJOS: Žemaičių bibliofilas Nr. 9. (VI d.) # 2020 – 03 – 17

KULTŪRA, TRADICIJOS 

Žemaičių bibliofilas Nr. 9. (VI d.)

Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys

Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė) 

2020 – 03 – 17

Parengė Aistė Talijūnienė, Simono Daukanto bibliofilų klubo narė

Nubraukus knygos dulkes: Juozapas Albinas Herbačiauskas

(Iš G. Černeckio skaityto pranešimo „Juozapas Albinas Herbačiauskas – sau žmogus“ Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkime 2019 m. rugsėjo 10 d.)

Norint giliau suvokti XX a. pradžios Lietuvos kultūros atmosferą, ne pro šalį perskatyti J. A. Herbačiausko – vieno žymiausių šio laikotarpio literatūros ideologo įžvalgas iš jo raštų rinktinės „Erškėčių vainikas“ (1992). Kadangi autorius itin originalus, todėl jo įžvalgos pateikiamos be komentarų.

Pranašavimas lietuviams

„Gulės diedas ir boba vienoj lovoj, ir užgrius

bobą ir diedą jų viena lova: ir visoj Lietuvoj

bus didelis triukšmas ir sumišimas“

„Lietuviai mėgsta pirkti už baisiai didelius pinigus labia pigius „raktus nuo dangaus vartų“, labai plačius „kelius į dangų“ ir labai puikias „sinekūras danguje“. Bet man senelis pasakė, kad nei vienas iš tų pirklių neįveis į dangaus karalystę, jei nenusipirks sau už labai brangius sielos troškimus tik vieno rakto: apšvietimo rakto“.

„Mūsų būdui būdingas dvisieliškumas. Tikiu, bet. Myliu, bet. Tačiau taip nieko negalima sutverti. Reikia skursti ir dejuoti. Tai tragikomedija. Mūsų lietuviškas tautiškas stilius privalo būti kategoriškas, galingas tikėjimu ir meile žaibuojantis. Laikas išsižadėti to fatališko žodelio bet. Mūsų jaunuomenė baisiai subobėjo. Pasikalbėti yra vyrukai, bet darbui – nėra. Mūsų jaunuomenė – nėra jos tautiškame gyvenime, nėra jos ir tautiškame sapne. Šviesuoliai savo aš išsižadėję rašo knygas liaudies labui ir badu stimpa, o liaudis tų knygų neskaito ir tik, šnapselį išgėrę, varo šviesuolius kiaulių ganyti“.

„Tėvynės meilė – tai doriausių ir prakilniausių darbų (ne tuščių žodžių) auka – daugybė aukų, kurios tveria tikrai tautiško sutvarkyto gyvenimo pavyzdį. Tautybė nėra sociologiška kriaučių misterija, tai gyvulių kaimenės supratimas. Taip susipratusi tauta moka tik puikių puikiausiai bliauti „kerdžiui – misteriui“ paliepus. Ne vien duona maitinasi tauta. Ji kaip ir žmogus kenčia amžiną dvasišką badą“.

„Viskas, kas tik išsiperėjo smegenyse, o ne širdyje būtinai turi stipti nuo šalčio. Laisvės garbintojas be širdies – tai vien tik špukas, pabalda, viesulas. Pirmiau negu laisvę apturėti, reikia savyje laisvės dvasią sutverti, auklėti ir amžinybės duona penėti. Pirmu, negu šviesą regėti, reikia savo širdyje Dieviškosios Meilės ugnį užgobti ir prakeiktos neapykantos šaltą tamsybę apgalėti“.

„Mūsų jaunoji literatūra, o labiausiai poezija, kažkokio nepamatuoto, siauro apriboto tartum žargoniško klasicizmo beždžionybė. Mūsų poezijai trūksta narsumo, gaivališkumo, kosmiškos gaidos skambėjimo. Mūsų poezija – tai be galo monotoniškai sentimentališkas dejavimas vienu ir tuo pačiu balsu – be įvairios moduliacijos. Poezija – tai begalinis troškimas išreikšti prakilniausius jausmus. Mes pasigeriam patriotizmu ir tada, tu mano, taip visus bučiuojam, o taip jau visus garbinam, kad mažne dešimtas Lietuvos vyrukas tampa didvyriu. Mūsų vadinami kritikai taip jau apjako, kad nemoka suprasti, kad kritika – tai mokslas, labia sunkus mokslas (anaiptol ne sportas), nes kritikas privalo būti kur kas labiau išlavintu negu menininkas. Kas tik tau nepatinka, drožk vyruti, kiek tik gali! Tai geriausia kritika“.

„Be proto aristokratijos nė viena tauta negali būti kultūringa. Juk didžiausias meno uždavinys sukurti gyvą kūrinį – tobulą žmogų! Menininkas – begaliniai išsiilgęs žmogus. Meno kūrinys gyvesnis už gyvenimą. Jis gyvenimo sąmonė, idėja“.

„Kurdamas kūrinį menininkas pats save kuria. Prakilnumas, grožis, ištikimybė, idealizmas, religiškumas, morališkumas, ko tik trokšta išalkusi žmonija, dabar bibliotekose, muziejuose, antikvariatuose ir kitur. O gyvenime – kas? Niekšybių niekšybės! Idealai – bibliotekose, muziejuose. Niekšybė – gyvenime. Ar nebūtų jau laikas sumaišyti ir įvykdyti pasikeitimą: gyvenimui grąžinti idealą, o bibliotekoms ir muziejams sukrauti visas niekšybes, visas bjaurybes!“

„Sielos muzikalumas – didžiausia gyvenimo paslaptis. Savo siela muzikalus žmogus – tai burtininkas, raganius, jis žavi gyvenimą. Literatūros mėšlyne žmogaus jau reikia tragiškai ieškoti. Gyvenime jau triumfuoja galvijas. Norint gražiai kurti, reikia mokėti gražiai gyventi. Didesnio už save patį veikalo nesukursi. Kas tu pats, toks tavo veikalas“.

„Knygos – tai dvasios. Kas jas šiandien kalbina. Bibliotekos – dvasių kapinynai. Neskaitoma knyga – mirusi“.

„Dabar mes laisvi, bet be dvasios, tušti žmonės, nuilsę pesimistai, ištvirkę spekuliantai. Mes savimeilės  isterikai. Kada buvom vergai, kada mus­smaugė, buvom idealistai. Lietuvos laisvę pradėjom su entuziazmu statyti, bet kaip greit nuilsom, į šiltus lizdus kaip driežai, kaip žalčiai sulindom, pasislėpėm – kiekvienas tik sau, tik sau vienam, ropę skutam!“

Tomas Petreikis, Simono Daukanto ir Martyno Mažvydo bibliofilų klubų narys

Trečiasis Gintauto Trumpio asmeninės bibliotekos katalogas

Šių metų vasarą Lietuvos bibliofilijos pasaulį pasiekė žinomo Vilniaus bibliofilo, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo nario Gintauto Trumpio asmeninės bibliotekos katalogo trečioji knyga. Anksčiau išleisti katalogai temomis ­ „Knygos apie knygas“ (2014) ir „Mažoji Lietuva“ (2017). Trečioji knyga pašvęsta Vilniaus temai. Šios knygos sodriai gelsvas viršelis primena visiems, kad, autoriaus manymu, tai šviesos miestas. Su šia intencija, siekiant pažinti turtingą Lietuvos sostinės spaudos gyvenimą, G. Trumpio asmeninėje bibliotekoje ir atsirado Vilniaus tema. Išlaikant jau tradicinę chronologiniu principu pagrįstą katalogo struktūrą iš viso jame užregistruoti 1885 leidiniai. Didžiąją katalogo dalį sudaro leidiniai, išleisti iki 1940 metų.

Pasak autoriaus, beveik dviejų tūkstančių apimties leidinių kolekcija suformuota organiškai. Nors ji ilgą laiką ir nesudarė pagrindinės domėjimosi temos, nuo jos dažnai buvo nutolstama, bet ir vėl savaimingai priartėjama. Gyvenant sostinėje neįmanoma nesusidurti su senąja Vilniaus spauda. Ji žavi savo prieinamumu, bet kartu ir baugina savo apimtimi. Tai kiek reikia surinkti Vilniaus spaudos, kad jau galėtume laikyti kolekcija? G. Trumpis turėjo pats sau atsakyti į šį klausimą. Manytina, kad šiam stabtelėjimui turėjo įtakos senkantys spaudos ištekliai ir gana nemaža jau turimos kolekcijos apimtis. Kolekcininkai geriausiai jaučia, ar dar galima reikšmingai papildyti kolekciją, ar jau laikas sustoti ir atversti kitą domėjimosi puslapį. Autoriui tai tarpinė domėjimosi stotelė, o rinkėjams ­ naujas atspirties taškas ieškant jiems nežinotų leidinių. Kad pagalba rinkėjams būtų greitesnė, katalogo rengėjas sudarė antraščių ir asmenvardžių rodykles bei išskyrė kai kurias kolekcijoje esamas temas (vadovai, serialiniai leidiniai Vilnius išleistuose kataloguose).

Savo turiniu ir idėja tai tarptautinis leidinys. Leidinio pratarmės pateiktos lietuvių, lenkų, rusų ir anglų kalbomis. Kataloge užfiksuotų kalbų įvairovė savaimingai atspindi tiek sostinės daugiakultūriškumo profilį, tiek paties bibliofilo erudiciją, neužsisklendžiant lituanistikos ar polonistikos rėmuose. Knygoje skaitytojas ras leidinių apie Vilnių, jame išleistų ar išspausdintų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, lotynų, ukrainiečių, baltarusių, gruzinų, prancūzų ir anglų kalbomis.

Bibliografų ir mokslininkų akys akyliau nukryps į senesnius leidinius. Jie įdomūs savo retumu ir proveniencijomis, t. y. anksčiau buvusių savininkų ženklais. Pastarieji liudija, iš kokių bibliotekų ir privačių asmenų rinkinių atkeliavo šios knygos. Kartais tik įrašas ranka ar antspaudas knygoje gali pasakyti apie visos bibliotekos egzistenciją. Katalogo rengėjas daugelį knygos ženklų iššifravo ir pateikė skaitytojams susipažinti.

Puiki leidinio poligrafinė kokybė ir meniniai sprendimai leido ir toliau išlaikyti elitinio leidinio formatą. Daugelio leidinių aprašą lydi ir iliustracijos. Taip pat kataloge yra atskirai pateiktos išskirtinio dizaino viršelių išdidintos iliustracijos. Todėl net ir tiksliai nežinant aprašytų leidinių tematikos ar tiesiog negebant perskaityti bibliografinio aprašo, bet kuris smalsuolis galės susipažinti nors su knygų dizaino raida. Iliustratyvumas yra ženklus šio katalogo privalumas.

Katalogas turi ir priedą „Katalogo „Knygos apie knygas“ (Knyga 1) papildymas“, kuriame užregistruota 314 leidinių. Per penkerius metus nuo pirmojo katalogo pasirodymo bibliofilas, geriau apsižvalgęs savo bibliotekoje, rado neužregistruotų leidinių, be to, dar būta ir įsigijimų. G. Trumpis, trečiojoje knygoje paskelbęs ir pirmosios knygos papildymus, paskatino ieškoti ir pirmojo bei antrojo katalogų. Bibliofilams paieškos yra jų duona, todėl reikėtų tik pasidžiaugti, kad G. Trumpis ėmėsi leisti pavyzdinius savo asmeninės bibliotekos katalogus, kurie duoda peno giliau pasinerti į bibliofilijos pasaulį.

2019 m. lapkričio 23 d.  /  ŠEŠTADIENIS, Nr. 9 / ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS8

 

Bus daugiau, pradžia 2019 – 12 – 18)

Related posts