IŠMINTIS/KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ I
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 04 – 13
XXI
Laimingieji pagauna
vasarą glėbyje
ir negali pamiršti
jos artumo.
XXII
Kada gražiausioji nueina
geriu ir blaivėju
iš ilgesio
ir skaidrėjančio linksmumo.
XXIII
Patiklios avys
seka paskui piemenį,
bet jo liežuvis dvišakis
visas nubaido.
XXIV
Šventnamyje aukoju
vienintelį savo turtą –
širdies žibintą,
nes nieko daugiau neturiu.
XXV
Blizgučių turguje
apsvaigę nuo kvailybės
praranda laisvę
ir prasilenkia su tiesa.
XXVI
Kai žmogus sielojasi,
jis tartum kalbasi
su saulės gėle
negyvoje dykvietėje.
XXVII
Kartais gyvenimas
kaip padavėjas atneša taurę
su mirtinais nuodais,
kurių neužsakai.
XXVIII
Sutemų viešnia
išsiveda nemylinčiuosius
į nakties kalną
ir atriša jiems akis.
XXIX
Jeigu pakeleivis gurkšnoja
tauriausią gėrimą
ir niekur neskuba –
nereikia jo raginti.
XXX
Nespėjęs pamilti
sunyksta piktybės usnyse
ir išsižada savęs
paskutinę dieną.
XXXI
Kai saulės gėlė
nubunda sieloje,
žydi visas gėlynas,
paslėptas nuo svetimų akių.
XXXII
Liūdesys aplankęs
Užpučia žibintą širdyje –
Ne savas svečiuose,
Bet ir ne svetimas.
XXXIII
Nėra galo kvailiojimui,
kai skursta siela,
kamuojama nuobodulio,
šaukiasi linksmybių.
XXXIV
Pavargėlis suklumpa
savo namuose,
bet kančios vainikas
nubaido žvėrį.
XXXV
Kartais saviškis
pameta namų raktus,
nes jo gyvenimo tiesa
nešildo šeimos židinio.
XXXVI
Gyvoji siela
neklauso mechanikos
kaip skudurinės lėlės,
nes šviesa nedingsta.
XXXVII
Širdyje užklysta
bičiulystės spinduliai,
ir išbarsto saulės gėlės
juodąsias sielvarto sėklas.
XXXVIII
Minioje taurios širdys –
lyg žibintai,
nukrypę ant žemės,
prigęsta nejaukiai.
XXXIX
Amžini piligrimai
Palieka stoteles be žodžių,
Nes keleiviai jose
Neatpažįsta duodančiųjų.
XL
Matau kaip pabučiuotasis
svaido akmenis
į savo artimuosius,
bet mylintieji kantrūs.
(Bus daugiau)
