IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ III
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 05 – 06
LXI
Aukštos mintys iškelia
baltas vilčių bures,
ir palaimintasis pasiekia
ramybės krantą.
LXII
Paklydėlis grįžta
į tėvo namus,
kur židinio ugnis
šildo budantįjį.
LXIII
Aistrų garbintojai
išnyksta be pėdsakų,
nes jie vaikosi vėją
iki paskutinio atodūsio.
LXIV
Mažas grūdelis
dangaus aruodui –
mokinio darbas
iš visos širdies.
LXV
Smarki gyvenimo srovė
nusineša šapus,
tik grynuolis spindi
švarioj gelmėj.
LXVI
Maloningieji renkasi
mažiau duonos
ir daugiau laisvės,
kad priimtų ugnies krikštą.
LXVII
Širdies namuose
ugninis žmogus
degina savo sielą
lyg smilkalą.
LXVIII
Saulės brolija augina
bičiulystės sodą
aukštose akimirkose,
jo spalva balta.
LXIX
Tyraširdis laimina
vienišą keleivį,
įžengusį į šviesnamį
su saulės šypsena veide.
LXX
Baltasparnis sėja
brolybės sėklas,
kad santarvės vainikas
pasipuoštų šviesos žiedais.
LXXI
Iš dangaus dovanų,
spinduliuojančių sieloje,
laisvasis meistras
stato šventovę.
LXXII
Namų tyliajam kambary
atklydę šviesos paukščiai
išsklaido sutemas –
prasideda ugnies šventė.
LXXIII
Širdyse tikras lobis –
džiaugsmo karūna,
ja pasipuošę
kuria meilės simfoniją.
LXXIV
Žinia laukiantiems –
kaip dvasios dvelkimas –
uždega iš vidaus
aukojimo aukurus.
LXXV
Kad būtų ramu
paskutinėj kelionėj,
gyvoji gėlė
kalbasi su šviesa.
LXXVI
Tamsieji gąsdina bailiuosius
iš savo juodo dugno
ir žeidžia juos,
bet varganas jų grobis.
LXXVII
Naujoj erdvėj
regiu ateinančius
su iškeltom vėliavom,
jau pakrikštytus kovose.
LXXVIII
Kada sodai žiūri
pro namų langus,
nepavargę prisėda
tyliai pabūti.
LXXIX
Gyvo žodžio
sutiktuvių šventėj
mažai kalbantieji
uždega žvakes.
LXXX
Laikantieji žvėryną
puola sveikuosius,
bet sielos sargas
nuveja šešėlius.
(Bus daugiau)