IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ V
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 06 – 04
LAKONIKOS
CI
Gera žinia
ateina iš toli,
kai žmogus gina
dvasios tvirtovę.
CII
Keleivis grįžta
į namus,
jei saulės žiedas
dega languose.
CIII
Budinčioji siela
prijaukina ugnį,
kurią žibintininkas
laimina naktyj.
CIV
Einantieji sargybą
sulaiko nešvarius padarus
prie aušros vartų
ir veda juos į skaistyklą.
CV
Baimės šmėkla
surakina išsigandusį
ir neleidžia jam išeiti
iš savo pragaro.
CVI
Tamsios sielos
bastosi kaip benamės,
skleisdamos nuodus,
kol visai suyra.
CVII
Nemokšos bėga
iš tėvo namų,
nes neskiria
žmogaus nuo gyvulio.
CVIII
Raguotas elgesys –
tėvažudystės pėdsakas –
nedyla sieloj,
kurioje nėra ugnies.
CIX
Daugiaveidis tolsta
nuo brolybės kalno,
išdavystė suka lizdą
jo namuose.
CX
Nutolusieji eina
kryžiaus kelią,
kol pranyksta
gyvulio pėdsakai.
.CXI
Kaip žvaigždynas
nakties danguje
brolija užsidega
bendram labui.
CXII
Mokytojas gėrisi
be žodžių
pakilusiu šviesybės laiptais
iš nežinios.
CXIII
Himnas grožiui
gimsta iš džiaugsmo
regint šviesos paukščio
skrydį aukštyn.
CXIV
Raguotieji peržengia ribą,
ugnis prigęsta šventovėje,
netrukus įsiliepsnojusi
ji sunaikina šešėlius.
CXV
Gyvenimo giesmės
alsuoja kaip gyvos
nepagražintos gėlės
nušvitusiame lauke.
CXVI
Išbuvęs vienuolystėje
sugrįžta į gyvenimo procesiją,
kad rastų grūdą
kelio dulkėse.
CXVII
Tylėjimo valandomis
vidinis balsas ragina
prisijaukinti ugnį
tėvo namuose.
CXVIII
Padangė baltuoja –
jau skraido laisvieji,
prisirišę prie žemės
negirdi jų šauksmo.
CXIX
Žvaigždės supa
sielos kibirkštį
lyg sparnuotą kūdikį
ugniniame lopšyje.
CXX
Linksmoj draugijoj,
tik išlaikytas vynas
kaip gražuolės akys
malšina troškulį.
(Bus daugiau)
