SENJORŲ DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA

KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO

IŠTAKŲ IKI DABARTIES

„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES,  IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“

(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28)

2020 – 06 – 04

Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.

Tiltai ir viadukai, pastatyti Lietuvoje 1945-1990 m.

Po karo buvo ypač skubama atstatyti tiltus. Trūkstant statybinių medžiagų, daugiausia buvo statomi laikino tipo medinių konstrukcijų tiltai – sijiniai, rėmsijų spyriniai ir pan. Didesnius laikinus tiltus dažniausiai atstatydavo specializuoti kariuomenės daliniai, o kitus – kelių tvarkymo organizacijos, šiems darbams pasitelkdamos gyventojus ir kinkomąjį transportą. Nors tiltams remontuoti labai trūko mechanizmų, tačiau darbininkai buvo darbštūs, drausmingi, dirbo sąžiningai, tad ir nelengvomis sąlygomis buvo atlikti dideli tiltų statybos darbai. Daugelis to meto darbininkų vėliau tapo profesionaliais tiltų statytojais, gerais savo srities specialistais.

1948 m. valstiečiai atstatė 60 m ilgio tiltą per Virvytės upę Varnių-Tverių vieškelyje. Buvo atstatyti tiltai per Dubysą ties Ariogala, per Nevėžį ties Babtais, medinis arkinis Vilijampolės tiltas per Nerį Kaune, Aleksoto tiltas per Nemuną Kaune, tiltas per Nemuną ties Prienais. Pastatyti tiltai per Danę Klaipėdoje ir per Nerį Vilniuje.

1948 m. atstatytas Vytauto Didžiojo tiltas į Aleksotą Kaune. Iš buvusio dailaus arkinio tilto liko tik tiesios sijos ant atramų.

Dabar jau mažai kas prisimena, jog Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto 500 metų sukakčiai paminėti šiam tiltui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Panašus likimas ištiko ir inžinieriaus Petro Vileišio tiltą per Nerį Kaune: išliko tik susprogdinto tilto atramos, ir ant jų kariuomenė pastatė medinį arkinį tiltą, o vėliau – plieninį. Naujasis tiltas neteko senojo vardo ir buvo pavadintas tiesiog Vilijampolės tiltu.

Vienas iš didesnių tiltų, pastatytų keliuose 1946-1950 m. laikotarpiu, buvo metalinis tiltas per Nemuną ties Sovetsku (Tilže). Kadangi dauguma atstatytų tiltų buvo laikinos konstrukcijos, mediniai, vėliau reikėjo juos perstatyti.

1956 m. Lietuvoje buvo dar daug medinių tiltų, kuriuos reikėjo pakeisti gelžbetoniniais ir metaliniais. Nauji gražūs tiltai per Nerį, Dubysą, Nevėžį, Miniją ir kitas upes jau buvo statomi naudojant naujoviškas konstrukcijas.

1957 m. atstatyta nugriauta tilto dalis per Strėvą Rumšiškių-Kruonio kelyje, tiltai per Nevėžį ties Babtais, per Miniją ties Gargždais ir kiti. Mediniai tiltai per Miniją ties Liepgiriais (57 m ilgio) ir ties Kartena (80 m ilgio) perstatyti į gelžbetoninius.

Vėliau tiltų statyba keliuose buvo industrializuojama, pradėta naudoti surenkamas perdangų konstrukcijas. Paspartėjo darbų tempai, nes nebereikėjo įrengti pastolių ir klojinių, pailgėjo statybos darbų periodas – buvo galima dirbti visus metus. Pagrindiniuose gelžbetonio poligonuose (Aukštuosiuose Paneriuose Vilniuje (TSV-1), Palemone Kaune (TSV-2), Telšiuose (KSV-3) pradėti gaminti masinio naudojimo tiltų elementai: poliai, perdangų plokštės ir sijos bei dėžinio tipo blokai, šalitilčių elementai.

Gelžbetonis pradėtas naudoti ne tik tiltų atramoms, bet ir perdangoms. Pirmasis tiltas Lietuvos keliuose, kurio perdangoms panaudoti surenkamojo gelžbetonio elementai su iš anksto įtempta armatūra, pastatytas 1962 m. per Virvytės upę, rekonstruojant Kuršėnų-Kretingos kelią. Vėliau tokio tipo gelžbetoniniai tiltai pastatyti per Šventąją Ukmergės–Utenos kelyje, per Ančią Rygos–Tilžės (Sovetsko) kelyje, per Ventos upę Mažeikių-Sedos kelyje ir kitur.

Tiltų statytojai, sukaupę nemažos patirties, pradėjo statyti ypač aukšto techninio lygio gelžbetoninius tiltus. Jų perdangos buvo kranais montuojamos iš dėžinio tipo gelžbetoninių blokų, pakabinimo būdu sujungiamų didelio atsparumo vielopluoščiais.

Toks metodas leido įrengti perdangas visai be klojinių. Šiuo metodu 1964 m. pirmą kartą Lietuvoje Kauno tiltų statybos valdyba (darbų vadovas inž. A. Meškinis) pastatė 5 angų 347 m ilgio tiltą per Nerį šiauriniame Kauno aplinkkelyje. Nuo tol iš anksto įtempto gelžbetonio perdangos, sumontuotos iš dėžinio tipo blokų, tiltų statyboje imtos naudoti plačiai. Per 15 metų šiuo metodu Lietuvos keliuose pastatyti 25 tiltai ir viadukai (su 36-100 m ilgio angomis). Bendras jų ilgis sudarė 3498 m.

Tiltų statytojai šį pažangų metodą tobulino, pritaikė jį nekarpytųjų rėminių sistemų tiltams bei viadukams. Tokio tipo tiltas 1974 m. pastatytas per Nerį ties Nemenčine, tokios konstrukcijos yra visi viadukai Kauno-Klaipėdos, Vilniaus-Ukmergės automagistralėse ir dauguma Vilniaus-Kauno automagistralės viadukų.

Kauno-Klaipėdos automagistralėje buvo įrengta 31 skirtingų lygių sankryža, 13 skirtingų lygių pervažų skersai magistralę, viena žiedinė sankryža, pastatyti du viadukai per geležinkelius, dideli tiltai per Nerį, Nevėžį, Dubysą, Miniją ir daug trumpesnių tiltų. Tuo metu buvo statomi ir kitų konstrukcijų tiltai. Tikra Vilniaus-Kauno automagistralės puošmena tapo arkinis tiltas per Kauno marių įlanką netoli Palemono.

Po gelžbetonio konstrukcijų monopolijos vėl atgijo plienbetonio tiltų statyba. Tiesa, naujieji statiniai, lyginant su ankstesniais, buvo visiškai kitokios konstrukcijos ir kitaip surenkami. Pradėtas naudotimažai legiruotas plienas, montažiniai elementai buvo jungiami blokų, tiltų statyboje. Per 15 metų šiuo metodu Lietuvos keliuose pastatyti 25 tiltai ir viadukai (su 36-100 m ilgio angomis). Bendras jų ilgis sudarė 3498 metrų.

Tiltų statytojai šį pažangų metodą tobulino, pritaikė jį nekarpytųjų rėminių sistemų tiltams bei viadukams. Tokio tipo tiltas 1974 m. pastatytas per Nerį ties Nemenčine, tokios konstrukcijos yra visi viadukai Kauno-Klaipėdos, Vilniaus-Ukmergės automagistralėse ir dauguma Vilniaus-Kauno automagistralės viadukų.

Kauno-Klaipėdos automagistralėje buvo įrengta 31 skirtingų lygių sankryža, 13 skirtingų lygių pervažų skersai magistralę, viena žiedinė sankryža, pastatyti du viadukai per geležinkelius, dideli tiltai per Nerį, Nevėžį, Dubysą, Miniją ir daug trumpesnių tiltų.

Tuo metu buvo statomi ir kitų konstrukcijų tiltai. Tikra Vilniaus-Kauno automagistralės puošmena tapo arkinis tiltas per Kauno marių įlanką netoli Palemono.

Po gelžbetonio konstrukcijų monopolijos vėl atgijo plienbetonio tiltų statyba. Tiesa, naujieji statiniai, lyginant su ankstesniais, buvo visiškai kitokios konstrukcijos ir kitaip surenkami. Pradėtas naudotimažai legiruotas plienas, montažiniai elementai buvo jungiami stipriaisiais varžtais. Visa tokios konstrukcijos tilto perdanga surenkama ant kelio sankasos, vėliau gervėmis ar kėlikliais užtraukiama į vietą.

Pirmasis toks statinys – 200 m ilgio tiltas, 1973 m. pastatytas per Nemuną Druskininkuose. Jis sujungė abipus upės esančias miesto dalis.

Tilto perdengimo konstrukcijas gamino Kauno eksperimentinė autokelių įrenginių gamykla, o statė Alytaus 8-oji kelių statybos valdyba. Analogiško tipo perdangos buvo panaudotos tiltui per Nerį Verkšionyse, Vievio-Maišiagalos kelyje. Jį statė Vilniaus tiltų statybos valdyba.

1974 m. buvo pastatytas tiltas per Nemuną, kuris sujungė Rusnę su rajono centru Šilute. Tilto ilgis 332 m, važiuojamosios dalies plotis 8 m, su 1 m pločio šalitilčiais. Statinys aštuonių angų; angų ilgis nuo 32,95 m iki 54,0 m; perdanga yra 10 m aukštyje virš vandens.

1975-1980 m. Lietuvos tiltų statytojai pastatė du tiltus per Nemuną (Alytuje ir Jurbarke), tris tiltus per Nerį (Vilniuje, Kaune ir Verkšionyse), po vieną tiltą per Šventosios, Širvintos ir Minijos upes. Jurbarko tiltas per Nemuną ties Jurbarku statytas 1975-1978 m. Tai buvo modernus gelžbetoninis sijinis tiltas su lankstais, ant originalių atramų. 494 m ilgio, vienuolikos tarpatramių.

Projektą parengė Kijevo projektavimo institutas „Sojuzdorprojekt“, rangovas – Rygos tiltų statybos trestas. Šis tiltas sujungė ne tik abu didžiausios Lietuvos upės krantus, bet ir du regionus: Žemaitiją ir Suvalkiją. Kai šiam tiltui buvo ieškoma vietos, projektuotojai pasiūlė net tris variantus. Jau tada tikėtasi didelių transporto srautų. Artimiausi tiltai buvo tik Sovetske ir Kaune, tad visi nekantraudami stebėjo statybininkų pastangas ir laukė naujo tilto statybos pabaigos. Tiltas buvo atidarytas eismui 1978 m. lapkričio 3 d., jam suteikta 100 metų garantija. Tiltas jungia dabartines Marijampolės ir Tauragės apskritis.

Modernių konstrukcijų tiltai ir viadukai buvo pastatyti pagrindiniuose keliuose; be jų, tiltininkai pastatė daug tiltų ir stambiausiuose Lietuvos miestuose. 1965 m. buvo pastatytas originalios formos (vad.„šokantis elnias“) tiltas per Nerį Žirmūnuose. 1969 m. atiduotas eksploatuoti Lazdynų, 1972 m. – Valakampių tiltas, 1979 m. pastatytas plačiausias Vilniuje tiltas ties Lietuvos edukologijos universitetu (buv. Vilniaus pedagoginis institutas). 1986 m. baigtas apie 500 m ilgio tunelinis pravažiavimas po Gedimino prospektu tarp dabartinio Seimo ir Martyno Mažvydo bibliotekos. Jį statant Vilniaus TSV-2 pirmą kartą Lietuvoje panaudojo ir įsisavino technologiją „siena grunte“ su prancūzų firmos „Poclain“ įranga.

Kaune 1983 m. pastatytas ir atiduotas eksploatuoti tiltas per Nerį iš Žaliakalnio į Vilijampolę. Tiltas-viadukas į Nemuno salą Daukanto gatvės tąsoje – tai vantinis statinys su gelžbetonine standumo sija, skirtas pėstiesiems.

1987 m. pastatytas kabamųjų konstrukcijų pėsčiųjų tiltas per Nerį į Vingio parką. Vilniuje pastatyti trys tiltai per Nerį: 1995 m. – Baltasis pėsčiųjų tiltas miesto centre; 1999 m. – Šilo tiltas Antakalnyje; 2003 m. – plieninis arkinis Karaliaus Mindaugo tiltas. Kaune 2002 m. pastatytas M. K. Čiurlionio tiltas per Nemuną.

Lietuvoje beveik visus tiltus statė tiltų statybos organizacijos, daugelį jų projektavo „Lietkelprojekto“ institutas Kaune.

Per keturiasdešimt penkerius metus (1945–1990 m.) Lietuvos tiltų statytojai pasiekė ženklių rezultatų – Lietuvos keliuose buvo pastatytas net 1451 tiltas.

 Kelių priežiūra ir plėtra atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę

 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atkurta ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Jos pirmuoju ministru tapo Jonas Biržiškis. Tęsiant ikikarinę tradiciją į ministerijossistemą perėjo ir kelių ūkis. Vienas pirmųjų Susisiekimo ministerijos uždavinių buvo pagerinti kelių statybos bei remonto įmonių darbą – tuo tikslu buvo pradėta kelių ūkio reforma.

Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos darbus iš pradžių perėmė gamybinis susivienijimas „Keliai“, kuris vėliau buvo perorganizuotas į Kelių departamentą, o jo pirmuoju direktoriumi tapo Tadas Kanažauskas. Lygiagrečiai buvo įkurta bendrovė „Lietuvos keliai“, kuri koordinavo kelių organizacijų veiklą. Šios bendrovės vadovu buvo paskirtas Jonas Puluikis.

Dvivaldystė įnešė sumaišties į Lietuvos kelių ūkio valdymą, todėl 1991 m. kovo 1 d. dvi minėtosios organizacijos buvo panaikintos ir sudarytas vienas kelių valdymo centras – Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD). Jos generaliniu direktoriumi tapo Gintaras Striaukas, o pavaduotoju techniniais klausimais Rimvydas Gradauskas. Vėliau pavaduotojais paskirti Jonas Puluikis ir Vidmantas Valdas Kazakevičius.

Direkcijai buvo pavesta tvarkyti valstybinės reikšmės automobilių kelių tinklą, transporto statinius, įgyvendinti bendrą kelių plėtojimo, tiesimo, taisymo ir priežiūros, eismo saugumo ir infrastruktūros darbų politiką.

1991 m. Lietuvos bendro naudojimo automobilių kelių tinklo ilgis buvo 20 898 km, iš kurių valstybinių kelių – 2 302 km, respublikinių – 6 812 km, vietinių – 11 784 km. Kelių su patobulinta danga (cementbetonine, asfaltbetonine, juodąja) buvo 10 210 km (48,9 proc.). Kelių tinklo tankumas – 320 km/1000 km². 1000 gyventojų teko 5,50 km bendro naudojimo kelių ir 2,69 km patobulintų kelių.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvos kelių finansavimo situacija buvo apgailėtina – jų priežiūrai ir remontui buvo skiriama labai mažai pinigų. Iš sovietinių laikų buvo paveldėtas įvaizdis, jog Lietuvos keliai geriausi iš visų buvusių sovietinių respublikų, tačiau specialistai kelininkai matė, kad keliai vis prastėja… 1994 m. kovą Graikijoje vykusioje Visos Europos transporto konferencijoje buvo pasiekta, kad tarp devynių aprobuotų prioritetiškai plėtojamų transporto koridorių Rytų ir Centrinėje Europoje būtų ir Lietuvos transporto infrastruktūros multimodaliniai koridoriai, pažymėti I ir IX numeriais.

Bendram automobilių skaičiui Lietuvoje pasiekus milijoną, plėtojantis tranzitiniams kelių eismo koridoriams, buvo formuojama nacionalinė kelių eismo saugumo sistema. Atsižvelgiant į tarptautinių konvencijų reikalavimus, regioniniu principu buvo sukurta visiškai nauja automobilių techninių apžiūrų sistema visoje šalies teritorijoje, tobulinamos eismo įvykių prevencinės priemonės, vairuotojų rengimo struktūros.

Skubiai buvo sprendžiamos kelių tiesimo ir taisymo darbų finansavimo problemos, plėtojamas kelių tinklas. Lietuvos keliai tuo metu buvo geriausi regione. Lietuvos vežėjai sėkmingai įsitvirtino tarptautinėje rinkoje. Gabenimų automobiliais verslas tapo nacionaliniu pasididžiavimu.

Deja, kontrastingas Lietuvos klimatas kelius sparčiai ardė. Automobilių kasmet daugėjo, eismas intensyvėjo, o keliai be pastovaus finansavimo ir planingo remonto iro. Keliai buvo nuolatinis pirmojo Nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministro J. Biržiškio rūpestis. Jis dėjo daug pastangų, kad Lietuvos keliai atitiktų augančius ūkio poreikius, kad atsirastų lėšų jiems modernizuoti, įgyvendinti greitkelių ir žvyrkelių asfaltavimo programoms. Pasak J. Biržiškio, „Valstybė paveldėjo milžinišką turtą – kelius, ir negalima leisti jų sunaikinti.“

1992 m. spalio 9 d. Vyriausybė patvirtino Susisiekimo ministerijos parengtus nuostatus, reglamentuojančius automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisinius pagrindus. Šie nuostatai tapo būsimo Kelių įstatymo užuomazga. Sovietiniais metais, kaip jau buvo minėta, Lietuvos kelių tinklas buvo skirstomas į valstybinės reikšmės, respublikinės reikšmės ir vietinės reikšmės bendro naudojimo kelius.

1992 m. Lietuvos Vyriausybė patvirtino naują kelių klasifikaciją: valstybinės reikšmės magistraliniai, krašto ir rajoniniai keliai. Iki tol buvę valstybinės reikšmės keliai tapo magistraliniais, respublikinės reikšmės keliai pavadinti krašto keliais, o vietinės reikšmės bendro naudojimo keliai tapo valstybinės reikšmės rajoniniais keliais. Tokia Lietuvos kelių klasifikacija buvo patvirtinta ir 1995 m. Kelių įstatyme.

1995 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Kelių fondo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1 d. Kelių fondas išgelbėjo Lietuvos kelius nuo suirimo. Deja, stabilus kelių finansavimas, įsigaliojus Kelių fondui, truko neilgai. Po kelerių metų kilus ekonominei krizei Kelių fondas buvo panaikintas.

Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki šiol Lietuvos keliai yra finansuojami Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis. Kelių plėtros projektai 2007–2013 m. yra finansuojami ir Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis.

Šiandien Lietuvos automobilių kelių direkcija rūpinasi ekonomiškai pagrįsta ir  kokybiška valstybinės reikšmės kelių priežiūra, plėtra, koordinuoja vietinės reikšmės kelių finansavimą. Prioritetas teikiamas transporto koridorių, transeuropinio tinklo kelių plėtrai, saugaus eismo ir aplinkosaugos priemonių įgyvendinimui, žvyrkelių asfaltavimo programai, vadovaujantis nacionaline darnaus vystymosi strategija.

LAKD yra Pasaulinės kelininkų asociacijos (PIARC), Europos kelių direktorių konferencijos (CEDR), Baltijos šalių kelininkų asociacijos (BRA) narė. Valstybinės reikšmės keliams taisyti ir prižiūrėti apskričių centruose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje Utenoje, Tauragėje, Telšiuose, Alytuje ir Marijampolėje – veikia kelių valstybinės įmonės, turinčios gamybinius padalinius kiekviename rajone, o Valstybės įmonė „Automagistralė“ linijiniu principu prižiūri magistrales A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir A2 Vilnius–Panevėžys.

Eismo intensyvumas Lietuvos valstybinės reikšmės keliuose per pastaruosius 20 metų padidėjo 2 kartus, pervežamų krovinių apyvarta išaugo apie 3,6 karto. Lietuvos kelių vertė pasiekė 6,16 mlrd. litų. Kelių tinklo tankumas 2016 m. pradžioje 1000-iui gyventojų buvo 6,39 km, o 1000-iui km2 – 326 km. Lietuvos valstybinės reikšmės automobilių kelių ilgis yra 21 407 km, iš jų: magistraliniai keliai – 1740 km, krašto keliai – 4923 km, rajoniniai keliai – 14 572 km. Lietuvoje yra 562,49 km valstybinės reikšmės kelių su keturiomis eismo juostomis, iš jų 309,159 km automagistralių. Valstybinės reikšmės automobilių keliuose įrengti 1502 tiltai. Šiais keliais ir tiltais važinėja apie 1,174 mln. Lietuvoje registruotų įvairių rūšių transporto priemonių, tūkstančiai automobilių iš užsienio.

Pagrindinė regioninių kelių priežiūros įmonių veikla – valstybinės reikšmės kelių priežiūra ir kelių valdytojo funkcijos kelių rekonstravimo ir remonto darbams savo regione. Regioninės įmonės turi šiuolaikinę materialinę ir techninę bazę ir aukštos kvalifikacijos kelininkus, kurie įdiegė pažangiausias keliųtaisymo ir priežiūros technologijas, naudoja šiuolaikines kelių priežiūros mašinas bei mechanizmus, naujausias kelių medžiagas. Įmonių kelių tarnybose įrengtos šiuolaikinės remonto dirbtuvės ir buitinės patalpos darbuotojams.

Magistraliniais ir krašto keliais, kurių ilgis tesudaro ketvirtadalį viso kelių tinklo, pervežama daugiau kaip 70 procentų krovinių. Eismo intensyvumas didžiausias magistraliniuose keliuose. Svarbiausias kelių priežiūros tikslas yra visiems eismo dalyviams sudaryti saugias važiavimo sąlygas. Įgyvendinant eismo saugumo priemones kasmet pavojingose vietose įrengiami metaliniai atitvarai, rekonstruojamos sankryžos. Nors eismo intensyvumas keliuose sparčiai didėja, šios priemonės neleidžia augti avaringumui ir sumažina eismo įvykių pasekmes.

Lietuva jau turi tankų ir sumaniai išplėtotą kelių tinklą. Dabar svarbiausia jį tausoti, gerai prižiūrėti, kad kuo geriau būtų patenkinti šalies ūkio ir gyventojų poreikiai. Lietuvos kelininkų prioritetinė veiklos kryptis yra saugus eismas. Lietuvos ekonomika dėl žuvusių ir sužeistų per eismo įvykius žmonių kasmet praranda daugiau kaip 300 mln. eurų. Siekiant gerinti eismo saugumą keliuose rekonstruojamos sankryžos, teikiant pirmenybę žiedinėms ir skirtingų lygių sankryžoms, tiesiami pėsčiųjų ir dviračių takai, įrengiami atitvarai, kelių ruožų apšvietimas, saugumo salelės, inžinerinės greičio mažinimo priemonės gyvenvietėse.

Aktyviai vykdoma saugaus eismo švietėjiška veikla. Sparčiai didėjant transporto priemonių skaičiui šalyje ir eismo intensyvumui keliuose, pastaraisiais metais pavyko pagerinti eismo saugumą. Žuvusiųjų per eismo įvykius skaičius nuosekliai mažėja: 2008 m. – 499, 2009 m. – 370, 2010 m. – 300, 2011 m. – 297 2012 m. – 301, 2013 m. – 258, 2014 m. – 267, 2015 m. – 241 žmogusю

2016 metais valstybinės reikšmės keliuose veikia 139 stacionarūs greičio matavimo prietaisai, kuriais fiksuojami greičio pažeidimai. Kiekvienais metais, atsižvelgiant į avaringumo situaciją, keičiama iki 10 proc. visų matuoklių vietų.

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (LAKD) įdiegė naują integruotą intelektinę transporto sistemą, kurios tikslas – teikti informaciją apie eismo sąlygas valstybinės reikšmės keliuose. Nuo 2011 m. eismo dalyviai gali naudotis eismoinfo.lt tinklalapiu, kuriame pateikiama informacija iš pirmosios Baltijos šalyse sukurtos valstybinės reikšmės kelių eismo informacinės sistemos. Tinklalapyje pateikiama visa informacija apie eismo, oro sąlygas šalies keliuose, remontuojamus kelių ruožus, apylankas, kelių dangos būklę ir vidutinį transporto priemonių greitį atskiruose ruožuose.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, rajonuose veikiančios kelių eksploatavimo organizacijos buvo pavadintos Valstybinėmis kelių valdybomis prie Susisiekimo ministerijos (VKV). Vieninteliu kelių šeimininku respublikoje tapo LAKD, o rajonuose – VKV.

1991 m. kelius remontavo ir prižiūrėjo 44 Valstybinės kelių valdybos (VKV), 11 Valstybinių kelių tiesimo įmonių (VKTĮ), Vilniaus ir Kauno valstybinės tiltų statybos įmonės (VTSĮ).

Didžiausios kelių priežiūros problemos buvo susijusios su pasikeitusiomis finansavimo sąlygomis. Esami keliai pagal savo parametrus – dangos plotį, lygumą, konstrukcijos stiprumą – nebuvo pritaikyti sparčiai didėjančioms transporto apkrovoms, padidėjusiems sunkiasvorių, daugiaašių krovininių automobilių srautams.

1995 m., siekiant sumažinti valdymo išlaidas ir efektyviau panaudoti lėšas, skirtas automobilių kelių priežiūrai ir taisymui, buvo pereita tik prie kelių priežiūros darbų vykdymo apskrityse. Valstybės kelių įmonės buvo reorganizuotos etapais. Visose apskrityse buvo įkurtos regioninės kelių priežiūros įmonės, kurios visuose rajonuose turi kelių priežiūros tarnybas.

Šiandien regioninės valstybės kelių priežiūros įmonės ištisus metus sėkmingai prižiūri valstybinės reikšmės automobilių kelius, tiltus, viadukus, autobusų stoteles, atlieka jų taisymo ir rekonstravimo darbus, rūpinasi eismo saugumu.

Valstybės įmonė (dabar AB „Kelių priežiūra“ padalinys)„Automagistralė“

Siekiant užtikrinti gerą priežiūros lygį, saugias eismo sąlygas bei patogų važiavimą pagrindinėmis Lietuvos magistralėmis: A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir A2 Vilnius–Panevėžys, 1993 m. spalio 19 d. buvo įsteigta VĮ „Automagistralė“.  (Šiuo metu tai – AB „Kelių priežiūra“ padalinys).

Pirmaisiais metais VĮ „Automagistralė“ prižiūrėjo magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda 54 km ilgio ruožą nuo Vilniaus miesto ribos iki Kaišiadorių sankryžos (10–64,2 km), 1994 m. – nuo Vilniaus iki 102 km, 1995 m. – nuo Vilniaus iki Plungės rajono ribos (248,9 km) ir magistralę Vilnius–Panevėžys (nuo 7,6 iki 99,7 km).

Per pirmuosius metus įmonės kelininkai savo darbu įrodė aukštus profesinius sugebėjimus. Tuo būdu dviejų Lietuvos automagistralių priežiūrą pradėjo vykdyti viena įmonė, ir 1998 m. abi Lietuvos automagistralės – Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir Vilnius–Panevėžys – perėjo VĮ „Automagistralė“ žinion.  „Automagistralėje“ dirba trys kelių tarnybos: Vievio, Raseinių ir Širvintų, ir septynios meistrijos – Vievio, Kauno, Ariogalos, Pagrybės, Endriejavo, Širvintų ir Ukmergės. Šiuo metu prižiūrimų automagistralių Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir Vilnius–Panevėžys ilgis sudaro 415,404 km, sankryžų su nuovažomis ilgis – 100 km.

VĮ „Automagistralė“ prižiūrimuose magistraliniuose keliuose buvo įrengta 17 automatinių eismo intensyvumo matavimo stotelių. Jų surinkti duomenys padeda nustatyti, kurie magistralinių kelių ruožai yra apkrauti labiausiai ir kokios transporto rūšys jais važiuoja. Eismo saugumui didinti įrengta 13 greičio matuoklių.

Kelių oro sąlygų informacinės sistemos (KOSIS) 22 stotelių informacija leidžia tikslingiau paskirstyti automobilius bei kitą kelių priežiūros techniką. Žiemą ir vasarą įmonė kelius prižiūri su šiuolaikinėmis transporto priemonėmis ir specialiais įrengimais. Vasarą keliai remontuojami, rekonstruojama važiuojamoji kelio dalis, atstatomi kelio elementai, sutvarkomi bei remontuojami inžineriniai kelio statiniai, šienaujamos pakelės.

Nuo pat įkūrimo  „Automagistralėje“ nuolat diegiamos šiuolaikinės technologijos ir pažangūs darbo metodai, naudojamos naujos medžiagos bei mechanizmai. Įmonės taikoma kelio dangos plyšių užtaisymo technologija leidžia sumažinti dangos irimą bei pailginti jos tarnavimo laiką. Tiltų, viadukų priežiūros darbams naudojami skiediniai, apsaugantys konstrukcijas nuo ardomojo atmosferos poveikio.

Žiemą kelio danga barstoma barstytuvais pagal „šlapios druskos“ barstymo technologiją.  Ypač gerą atliekamų darbų kokybę garantuoja darbštus įmonės kolektyvas. Naujos technologijos, medžiagos, mechanizmai reikalauja aukštos darbuotojų kvalifikacijos.

„Automagistralės“ kelininkų priežiūros darbų atsakomybę didina dar ir tai, kad prižiūrimi keliai yra Lietuvą kertančių transeuropinių transporto koridorių atkarpos. 2019 metais VĮ „Automagistralė“ tapo AB „Kelių priežiūra“ padaliniu.

Lietuvos keliai – tarptautiniai transporto koridoriai

  Lietuvos Nepriklausomybę, pagrindinius šalies magistralinius kelius pradėta integruoti į Europos kelių tinklą. 1994 m. Kretoje patvirtinti devyni transeuropiniai transporto koridoriai Rytų Europos valstybių integracijai į Vakarų Europos kelių tinklą. Lietuvos teritoriją kerta du koridoriai: Šiaurės-Pietų krypties I koridorius, arba Via Baltica (Helsinkis-Talinas-Ryga-Kaunas-Varšuva), ir lygiagreti IA atšaka, arba Via Hanseatica (Ryga-Šiauliai-Kaliningradas-Berlynas); Vakarų-Rytų krypties IXB koridorius (Kijevas-Minskas-Vilnius-Kaunas-Klaipėda).

IXB transporto koridorius šiuo metu yra ir pagrindinė Lietuvos transporto arterija, turinti jungtis su Via Baltica ir Via Hanseatica. Transeuropiniai transporto koridoriaiEuropos Sąjungos iniciatyva buvo parengta Transporto infrastruktūros poreikių vertinimo (TINA) programa. Šios programos tikslas – išryškinti transporto infrastruktūros vystymo poreikius Centrinės ir Rytų Europos šalyse.

Lietuvoje TINA tinklas sutampa su svarbiausiais Trečiojoje transeuropinio transporto konferencijoje (Helsinkis, 1997 m.) patvirtintais tarptautiniais daugiašakiais transporto koridoriais, kertančiais Lietuvos teritoriją Šiaurės-Pietų kryptimi (Via Baltica) ir Rytų–Vakarų kryptimi (magistrale Vilnius–Klaipėda). TINA tinklas apima 18 683 km automobilių kelių. Lietuvos TINA tinklą, kuris, bendradarbiaujant su Europos Komisija ir TINA procese dalyvaujančiomis šalimis, modernizuojamas ir plėtojamas, dabar sudaro 1617 km automobilių kelių.

Išsiplėtus Europos Sąjungai, Baltijos ir Vidurio Europos šalys laipsniškai prisiima dvigubą vaidmenį: jos funkcionuoja kaip sudėtinės išsiplėtusios ES dalys ir kaip šalys, jungiančios ES senbuves su Nepriklausomų valstybių sandraugos bei Viduržemio ir Juodosios jūros šalimis. Vidurio Europos ir Baltijos šalių transporto infrastruktūros tinklai yra gyvybiškai svarbūs pačios ES konkurencijai ir ekonomikos augimui. Neatsitiktinai 1996 m. trys Lietuvos keliai gavo atitinkamus ženklus ir tapo įteisintomis europinės reikšmės magistralėmis. Tai – E67 Via Baltica (Talinas-Ryga-Kaunas-Varšuva), E271 (Klaipėda-Kaunas-Vilnius-Minskas-Gomelis), E272 (Vilnius-Ukmergė-Panevėžys).

1998 m. sausį tarptautiniu susitarimu nuspręsta kelią E85(Aleksandropolis-Bukareštas-Černovcai) pratęsti ruožu Lyda-Vilnius-Kaunas-Klaipėda, o E272 (Vilnius-Panevėžys) per Šiaulius-Telšius-Kretingą-Klaipėdą pratęsti iki Palangos.

Dvi magistralės (E28, E77) pratęstos ir į jas įjungti Lietuvos keliai. Prie E28 (Berlynas-Gdanskas) prijungtas kelias Kaliningradas-Marijampolė-Kaunas-Zarasai-Daugpilis-Ostrovas. E77 jungia Budapeštą-Elbliongą-Kaliningradą-Tauragę-Šiaulius-Rygą-Ostrovą.

Magistralė Marijampolė-Prienai-Vilnius gavo E273 ženklą. Lietuva – nedidelė valstybė, tačiau jau turi nemažai įteisintų europinės reikšmės magistralių. Kelio tapsmas europine magistrale – tai ne tik ilgalaikės, sudėtingos tarptautinės derybos. Tai tarsi antrasis kelio gimimas: važiuojamosios dalies rekonstrukcija, dešimtys naujų viadukų, tiltų, sankryžų, tūkstančiai kelio ženklų, eismo saugumą užtikrinančių įrengimų. Kartu – ir daug inžinerinių, techninių, technologinių, finansinių problemų, kurias nuolat tenka spręsti Lietuvos kelininkams.

Šiandien magistraliniai keliai yra svarbiausios Lietuvos transporto arterijos, kuriomis juda didžiausi transporto srautai, todėl nenuostabu, kad didžiausias kelininkų dėmesys skiriamas jiems prižiūrėti ir modernizuoti. Dabar modernizuojami ir atnaujinami Lietuvos magistraliniai keliai tampa visos Europos transporto koridoriais. Magistraliniuose keliuose padidėjus eismui ir ašies apkrovai stiprinama važiuojamoji kelio dalis, užtikrinamas pakankamas kelių pralaidumas, tiesiami nauji aplinkkeliai ir trūkstamos transeuropinio tinklo kelių grandys, diegiamos eismo saugos ir aplinkosaugos priemonės, transporto infrastruktūra. Plėtojant automagistralių tinklą įrengiamos skirtingų lygių sankryžos, saugios perėjos pėstiesiems ir dviratininkams, automagistralių skiriamojoje juostoje įrengiami ištisiniai atitvarai.

Jau trečią dešimtmetį turime modernią ir šiuolaikišką automagistralę Vilnius-Kaunas-Klaipėda, kurios ilgis 296 km. Kasmet didėjanti kelio svarba verčia toliau jį tobulinti ir gerinti jo parametrus. Šiandien pagrindine šalies automagistrale ties Kaunu per parą vidutiniškai pravažiuoja 48 000 automobilių, ir eismas vis intensyvėja. Kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda yra transeuropinio IXB transporto koridoriaus dalis, todėl jam skiriamas didžiausias dėmesys. Dar 2001 m. pradėti dideli šios automagistralės modernizavimo darbai, kad ji atitiktų Europos Sąjungos reikalavimus. Vykdant kelio A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda rekonstrukciją, platinama ir stiprinama kelio danga. Kiekviena eismo kryptimi kelias paplatintas iki 11,5 m ir sustiprintas 11,5 t ašies apkrovai. Įrengtos saugaus eismo ir aplinkosauginės priemonės, pastatytos skirtingų lygių sankryžos, šalia kelio sutvarkyti vietinės reikšmės keliai ir įrengti nauji jungiamieji keliai.

Kelio A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda ruožas per Grigiškes buvo rekonstruotas pagal greito eismo gatvės reikalavimus. Įrengtos dvi skirtingų lygių sankryžos, sutvarkytos esamos ir įrengtos naujos skirtingų lygių pėsčiųjų perėjos. Įgyvendinus planuojamas priemones kelias Vilnius-Kaunas atitiks automagistralės techninės kategorijos reikalavimus, bus pritaikytas automobiliams važiuoti iki 130 km per valandą greičiu, sankryžos bus tik skirtingų lygių.

2012 m. A1 magistralėje užbaigtas moderniausias Vakarų Lietuvoje transporto infrastruktūros statybos projektas – Klaipėdos Jakų žiedinės sankryžos rekonstrukcija. Net šešis kelius jungianti sankryža perstatyta į trijų lygių modernų transporto mazgą. Kauno–Klaipėdos kryptimi pastatyta ilgiausia Lietuvoje 610 m estakada. Antrajame sankryžos lygyje pastatyta 317 m ilgio estakada Kauno–Palangos kryptimi, trečiajame lygyje iškilo 552 m ilgio estakada iš Palangos į Kauną. Iš viso rekonstruotoje Jakų sankryžoje pastatytos trys estakados, kurių bendras ilgis siekia 1,5 km, jos išsidėsčiusios trimis aukštais.

Vykdant IXB koridoriaus modernizavimą, 2016 m. planuojama baigti tiesti Vilniaus pietinis aplinkkelį, kuris sujungs kelią A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda, kelią A15 Vilnius–Lyda ir kelią A3 Vilnius-Minskas, aplenkdamas Vilniaus miestą. Aplinkkelis pagerins susisiekimą Minsko ir Klaipėdos kryptimis, nukreips tranzitinio transporto srautus nuo Vilniaus miesto.

Svarbiausias Lietuvos kelias į Europą yraVia Baltica magistralė. Šiandien tai pagrindinis kelių tinklo modernizavimo prioritetas Lietuvoje. Via Baltica yra tarptautinis automobilių kelias E67, besidriekiantis nuo Talino iki Varšuvos. Šis europinės reikšmės kelias pagerino tarptautinius ryšius ir susisiekimą tarp Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir kitų Rytų bei Vakarų Europos šalių. Bendras Via Baltica ilgis per tris Baltijos šalis – Estiją, Latviją ir Lietuvą – siekia 649 km. Per Lietuvą einanti 274 km ilgio Via Baltica kelio trasa nuo Latvijos sienos eina Pasvalio link, aplenkia jį, prieš Panevėžį pasuka įvakarinį jo aplinkkelį ir esamu keliu pasiekia Aristavą, o prieš pat Kėdainius, aplenkdama miestą, nauja trasa pasiekia Nociūnų kaimą. Toliau Via Baltica įsilieja į rekonstruotą Kauno-Vandžiogalos- Nociūnų kelią. Nuo Vandžiogalos, aplenkdama šią gyvenvietę iš vakarų, trasa eina naujomis vietomis ir per pastatytą Sitkūnų skirtingų lygių sankryžą įsilieja į keturių eismo juostų Vilniaus-Kauno-Klaipėdos automagistralę. Iš jos tranzitinis eismas nukreipiamas vakariniu Kauno aplinkkeliu, o nuo Garliavos – į rekonstruotą ir iš dalies naujai nutiestą Kauno-Marijampolės kelią.

Vakariniais aplinkkeliais  aplenkdama Marijampolę ir Kalvariją Via Baltica eina naujomis vietomis, o nuo Kalvarijos iki Lenkijos sienos vėl sutampa su esamu keliu. Trasa Lietuvoje parinkta panaudojant esamus magistralinius kelius, kurie yra rekonstruoti, nutiesti miestus ir gyvenvietes aplenkiantys aplinkkeliai, įrengtos dviejų lygių sankryžos. Lietuvos teritorijoje prie kelio Via Baltica įrengta visa reikalinga transporto infrastruktūra.

1996 m. buvo parengtas projektas, rasti finansavimo šaltiniai ir pradėtas įgyvendinti Via Baltica projekto pirmasis etapas (1997-2000 m.). Buvo nutiesta 71 km naujų kelių, rekonstruota 47 km kelio dangos, sustiprinta 56 km kelio dangos, pastatyti 5 nauji tiltai ir 7 viadukai. Saugiam eismui užtikrinti buvo nutiesti pėsčiųjų ir dviratininkų takai, sumontuoti apsauginiai atitvarai, rekonstruotos sankryžos. Darbai buvo atliekami siauresnėse trasos vietose – tiesiami ruožai Garliava-Puskelniai, Kėdainiai-Kaunas, Panevėžio šiaurinis aplinkkelis, rekonstruotas ruožas Pasvalys-Lietuvos ir Latvijos siena.

Atliekant antrojo etapo darbus 2001-2005 m. buvo nutiestas Marijampolės ir Kalvarijos miestų 22,48 km ilgio aplinkkelis. Jis buvo tiesiamas esamais keliais, todėl reikėjo išplatinti kelių dangą iki 9 m, pastatyti tiltą per Šešupę ir viaduką prie Kalvarijos. Marijampolės-Kalvarijos aplinkkelyje pastatytos skirtingo lygio sankryžos su esamais keliais: pirmoji Marijampolės sankryža su keliu Kaunas-Marijampolė, antroji Marijampolės sankryža su keliu Marijampolė-Kybartai bei trečioji Nausodės (Panevėžio aplinkkelio sankirtoje su keliu Panevėžys-Šiauliai) skirtingų lygių sankryža. Užbaigta Kauno vakarinio aplinkkelio 9,65 km ilgio ruožo dešiniosios pusės statyba kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai; įrengta skirtingo lygio Garliavos sankryža. Užbaigtas kelio dangos stiprinimas visu Via Baltica maršrutu, įrengtos saugaus eismo ir aplinkosauginės priemonės. Tačiau eismo intensyvumui nepaliaujamai augant nuo 2015 m. vykdoma tolesnė Via Baltica plėtra nuo Kauno iki Kalvarijos pasienio posto.

Panaudojant Europos Sąjungos Sanglaudos fono lėšas, Lietuvoje buvo rekonstruojami ir kiti europinės reikšmės magistraliniai keliai. Kelyje A9/E272 Panevėžys–Šiauliai nutiestas 7,3 km ilgio Kairiųaplinkkelis. Kelio ruožas Radviliškis–Šiauliai iš 2 eismo juostų rekonstruotas į 4 eismo juostas. Šiame kelio ruože dvylika vieno lygio trišalių ir keturšalių sankryžų virto penkiomis moderniomis žiedinėmis, skirtingų lygių ir greitosiomis (turbo) sankryžomis.Sparčiai atliekama europinio kelio E262/A6 Kaunas-Zarasai-Daugpilis plėtra, vykdoma atskirų ruožų rekonstrukcija ir dangos stiprinimas. Kelio ruože Kaunas–Ukmergė užtikrintos geros susisiekimo sąlygos tranzitiniam transportui ir pagerintas eismo saugumas vietos gyventojams.

Rekonstruojami ir kiti magistraliniai keliai: A15 Vilnius-Lyda, A2 Vilnius-Panevėžys, A11 Šiauliai-Palanga, A13 Klaipėda-Liepoja, A14 Vilnius-Utena. Su 2014-2020 m. Europos Sąjungos parama toliau bus gerinama šalies kelių būklė ir vykdoma jų plėtra, rekonstruojami ne tik magistraliniai, bet ir krašto keliai, pritaikyti juos padidėjusioms apkrovoms, gerinamas eismo saugumas, tiesiami miestų aplinkkeliai,asfaltuojami žvyrkeliai.

Svarbiausias Lietuvos kelininkų tikslas–TEN-T kelių transporto infrastruktūros modernizavimas ir plėtra, kelių transporto eismo saugos ir aplinkosaugos gerinimas.

Mūsų šalies kelių tiesime ir remonte dalyvauja ne tik valstybinės įmonės, bet ir privačios, susivienijusios į asociaciją „Lietuvos keliai“.

 (Bus daugiau)