IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ VI
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 06 – 18
LAKONIKOS
CXXI
Ne visi praeina
sielos labirintu,
bet apšviestasis
randa išėjimą.
CXXII
Nupuolęs savinasi
svetimą gėlių vainiką,
ir jo aukojimas netikras,
lyg be pradžios.
CXXIII
Iš vidinės gelmės
lyg nuo tyro vandens
šviesos paukščiai pakyla
gaivindami sielą.
CXXIV
Paskutinėj kryžkelėj
artimojo pėdos –
girdžiu jį kalbant
praeivio lūpomis.
CXXV
Derva susikaupia
nuo palaido gyvenimo
neskaidrioje sieloje
ir varva ant širdies.
CXXVI
Brolija duoda ženklą
namų statytojui
kaip sutikti ramiai
didžiąją permainą.
CXXXVII
Dvasios riteriai,
išsivadavę paskutiniame
vidaus mūšyje,
gauna tėvo palaiminimą.
CXXVIII
Giltinė sugauna
paklydusias sielas,
nes jų veidrodžiai
iškreipia vaizdą.
CXXIX
Laisvieji žmonės
statosi namus
iš begalinio džiaugsmo,
kuris yra paveldimas.
CXXX
Šviesuolis nebūna
su alkana dvasia,
kuri skuba
į plėšriųjų puotą.
CXXXI
Pirmasis, žengęs
link žmogaus,
kaip paukštis purpteli
palikdamas narvelį.
CXXXII
Nuolat ieškantieji
šviesos karoliukų
žėrinčiam vėriniui
gyvena prieglobstyje.
CXXXIII
Troškimų vėjai
užpučia žiburius viduje,
ir nemokantieji elgtis
grimsta į dugną.
CXXXIV
Nuo pradžios
skaitydamas gyvenimo knygą
tikintysis atrakina
slaptąjį užraktą.
CXXXV
Skubiai aplenkiu
tamsoje paskendusius
piktavalių namus –
gėlės nežydi belangėse.
CXXXVI
Esantis kaip tėkmė
neša gyvenimo rato
suplaktas putas
į pakraščius.
CXXXVII
Šviesiausias atriša
nuodėmės mazgelį,
ir išsivadavusi siela
veržiasi dangun.
CXXXVIII
Kas kvėpuoja grožiu,
regi visą save
artimojo akių žydrumoj
lyg ežero veidrodyje.
CXXXIX
Tas vaikelis
pasipuošęs motinos šypsena
lyg angelo plunksna,
sveikina gyvenimą.
CXL
Vieną kartą
šviesa užgęsta viduje –
tai kvailio pergalė
ir juodos mišios.
(Bus daugiau)
