KULTŪRA, TRADICIJOS
Žemaičių bibliofilas Nr. 9. (X d.)
Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys
Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė)
2020 – 07 – 08
BRIGITA ZORKIENĖ
Vilniaus universiteto biblioteka
Vieno pasaulio negana
Prieš 450 m. į Lietuvą atvyko pirmieji jėzuitai, pakviesti Vilniaus vyskupo, aktyvaus kontrreformacijos veikėjo V. Protasevičiaus, kurie savo veiklą pradėjo nuo kolegijos Vilniuje, ilgainiui jų misija pasklido po visą regioną.
Minėto jubiliejaus proga Vilniaus universiteto bibliotekoje parengtas parodos katalogas „Unus non sufficit orbis: Vieno pasaulio negana“, skirtas jėzuitų misijoms pasaulyje ir Lietuvoje. Kataloge pristatomi 88 bibliotekos fonduose saugomo XVI – XIX a. spaudiniai, žemėlapiai ir rankraščiai, susiję su jėzuitų misijomis.
Daugelis knygų puoštos jėzuitų simbolika, Jėzaus monograma, varijuoja jų dydžiai (nuo kišeninių kankinių biografijų rinktinių iki didžiulių atlasų), knygos išmargintos proveniencijomis, žyminčiomis jų kelią iš vienos jėzuitų misijos vietos ar kolegijos į kitą. Tikra retenybė, pristatoma kataloge, – tai knygos su jėzuitų kolegijos Pekine įrašais ir kinišku antspaudu. Kataloge pristatomas ir pirmasis garsiausios visų laikų knygos apie taktiką ir strategiją – Sun Dzi „Karo menas“ – vertimas į vieną iš Vakarų Europos kalbų. 1772 m. į prancūzų kalbą šį ir kitus kinų karinius traktatus išvertė jėzuitas, visą gyvenimą misionieriavęs Kinijoje, Ž. Ž. M. Amijo (J. J. M. Amiot). Kitas pilnas „Karo meno“ vertimas pasirodė tik po 138 m., kai jį į anglų k. išvertė britų sinologas L. Gilsas (L. Giles).
Parodos kataloge pateikta medžiaga atskleidžia įspūdingą jėzuitų veiklos geografiją ir pasiekimus: mūsų dienas pasiekė daug misionierių paliktų įvairiausių tolimų kraštų ir egzotiškų kultūrų, papročių, gamtos, istorijos tyrinėjimų, kurie spaudiniuose papildomi meistriškomis iliustracijomis, kuriomis katalogas yra gausiai iliustruotas.
Taip pat pristatomos dvi Vilniaus vyskupui V. Protasevičiui priklausiusios knygos: viena jų puošta vyskupo superekslibrisu, antroji – su vyskupo nuosavybės įrašu. Pristatoma ir pirmojo lietuvio misionieriaus A. Rudaminos į lenkų kalbą išversta belgų teisininko, istoriko Ž. De Šokjė (J. De Chokier) knyga „Politikos aforizmų rinkinys“ ir vieno iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų M. K. Sarbievijaus poezijos rinktinė, kurioje yra odė, skirta buvusiam mokslo draugui A. Rudaminai.
Katalogas papildytas trimis įklijomis, dviejose iš jų pateikiami originalaus formato žymaus jėzuito, kartografo, geografo H. Šererio (H. Scherer) sudaryti žemėlapiai, vaizduojantys jėzuitų misijas pasaulyje ir Šv. Pranciškaus Ksavero keliones.
Parodos katalogas „Unus non sufficit orbis: Vieno pasaulio negana“ kartu su paroda Vilniaus universiteto bibliotekoje – tai viena iš jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejaus minėjimo programos dalių, todėl tikimasi, jog katalogo medžiaga padės susisteminti ir suaktualinti seniausioje Lietuvos akademinėje bibliotekoje saugomą jėzuitišką paveldą.
TOMAS PETREIKIS
Simono Daukanto ir Martyno Mažvydo bibliofilų klubų narys
Tylieji knygų vandalai: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekos pėdsakais
Knyga – trapus kultūros turtas, nukenčiantis dėl įvairių priežasčių: karų, potvynių, gaisrų, vagysčių, netinkamų laikymo sąlygų, nekultūringų skaitytojų ir pan. Greta šių priežasčių, kurios didžiąja dalimi priklauso nuo atskirų asmenų iniciatyvų, egzistuoja ir atviri vandalizmo aktai. Siekiant atkreipti pasaulio dėmesį, rengiamos net viešos knygų deginimo akcijos. Amerikoje prieš dešimtmetį buvo nuskambėjęs pastorius Teris Džounsas, bandęs surengti viešą Korano deginimo akciją ir pavadinęs ją “Tarptautine Korano deginimo diena”. Akciją nutraukė policija, o iniciatorius buvo nubaustas už neteisėtą benzino gabenimą: įstatymai nedraudžia knygų naikinimo, jei jos nėra pripažintos kultūros vertybėmis.
Bibliofilams savo jautrumą dažnai tenka išbandyti stebint negrabiai perrištus senuosius spausdinius. Neišmanėliai, norėdami parduoti vertingus leidinius, dažnai juos tiesiog sugadina: neprityrę “knygrišiai”, kuriems būtų galima patikėti tik buhalterines knygas, taip “surestauruoja” knygas, kad net peilio pjūvis matosi knygos bloko kraštuose. Tokie egzemplioriai turi ne vien nugremžtas lapo paraštes, bet ir naujus kolenkoro ar lederino viršelius. Štai kiti knygų snobai mėgsta sukomplektuotus skirtingo įrišimo egzempliorius vizualiai sulyginti juos atiduodami knygrišiui, kuris pagal vieną stilių juos visus ir įriša. Prabangiau įrištomis knygomis užsipildžiusios knygų spintos tarsi suspindi, vienodos nugarėlės paryškina namų interjerą.
Nepaisant skirtingų intencijų, knygos kultūrinis kapitalas, susikaupęs jai funkcionuojant socialinėje aplinkoje, naujai perrišant spaudinį iš dalies yra sunaikinamas. Prarandama svarbi mokslinė informacija, kartais ženkliai sumenkinamos ir knygos istorinė bei finansinė vertės. Ilgai niekas ir negalvojo apie šios veikos mastą ir apimtis. Tarpukariu ir sovietmečiu, atsižvelgiant į masinį skaitytojų patogumą, bibliotekiniuose fonduose stokojant sveikų egzempliorių, nesilaikant restauravimo standartų, buvo masiškai perrišami senieji leidiniai. Dabar tokius įrišimus regėdami galime tik spėlioti, ką esame praradę. Taip elgėsi daugelis šalies bibliotekų, todėl negalime smerkti pavienių knygos mėgėjų, kurie nėra tiek apsišvietę, jog suprastų veiklos nuostolį.
Po šių tyliojo vandalizmo atvejų kartais lieka senieji knygų viršeliai, kurie taip pat dar turi istorinės ir finansinės vertės. Pastarosios paieškos nuveda į antikvarinę rinką. Į Vilniaus kolekcininkų klube besilankančio bukinisto Arūno Samsono akiratį pateko pluoštas (apie 10) senųjų knygų viršelių.
Pasak bukinisto, jis šiuos viršelius 2018 m. rudenį įsigijo Kalvarijų turguje Vilniuje. Iš matymo pažįstamas prekeivis A. Samsonui trumpai papasakojo ir jų atsiradimo istoriją. Esą šiuos viršelius prekeivis radęs pas pažįstamą sukrautus prie šiukšlių konteinerio. Ten jie esą buvo atsidūrę dėl savininko įžeisto orumo: perpardavinėtojai nepasiūlė tinkamos kainos, todėl savininkas ėmė ir knygas sudraskė. Minėtasis prekeivis minėjęs, kad prie konteinerio buvo paliktas ir maišas su knygų blokais. Prekeivis susirinko viršelius su ekslibrisais ir įvairiais savininkų nuosavybės ženklais, juos atnešė į Kalvarijų turgų parduoti. Suvokta, kad šiuos likučius buvo galima siūlyti ekslibrisų ir autografų rinkėjams. Viršeliai yra autentiški, juos taip pat galima panaudoti ir restauruojant senuosius leidinius. Pastarąją praktiką taikė knygrišys Leonas Panavas, “medžiojęs” ne knygas, o jų viršelius.
Mįslingai nuskambėjo A. Samsono pateikta istorija apie įžeistą orumą, bet ir pačiam kartą yra tekę susidurti su panašiu atveju. Vienas prekeivis kurį laiką bandė parduoti Vytauto Didžiojo 500 – osims mirties metinėms skirtą fotografinį albumą, kuriuos pagal užsakymą gamino Kuršėnų fotografas Mečys Barkauskas. Deja, pirkėjai domėjosi tik atskiromis nuotraukomis. Prekeivis, neradęs pirkėjo, albumą išplėšė atskiromis nuotraukomis. Išvydus šį vaizdą su apmaudu teko viską įsigyti ir padėti pirkinį į restauravimo eilėje laukiančių knygų lentyną. Žemėlapių kolekcionavime taip pat esama atvejų, kai keli kolekcininkai perka vieną atlasą ir jį išpjaustę pasidalina atskirais žemėlapiais. Kažkuriam iš atlaso bendrasavininkių lieka ir viršelis. Nepriteklių metais trūkstant įrišimo, kartais buvo lupami knygų viršeliai, juos panaudojant tiek kitoms knygoms įrišti, tiek ūkinėms reikmėms.
Kaip ten bebūtų, pasak minėto bukinisto, sudraskius knygų blokus, liko tik viršeliai. Iš viso jų pluošto A. Samsonas ir galėjo pasirinkti. Bukinistas minėjo, kad ten buvę nemažai viršelių su ekslibrisais, tarp jų ryškiau matėsi Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos ekslibrisas. Nežinia, kaip pas privatų asmenį atsidūrė šie leidiniai, bet senosios Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos knygos yra dažnai aptinkamos antikvarinėje rinkoje. Sovietiniais metais uždarius universitetą, bibliotekos fondai buvo išdalinti tarp Vilniaus universiteto, dabartinio Kauno technologijos universiteto, Kauno apskrities viešosios bibliotekos, dabartinio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir kt. bibliotekų. Kiekvienas didesnis bibliotekinių fondų dalinimas sukuria sąlygas leidinius nurašyti, kartais nusavinti ar kraustantis pamesti. VDU bibliotekos žymės jau laikomos istorinėmis, kolekcininkų neįpareigojančiomis ieškoti buvusių knygų savininkų.
Tarp A. Samsono įsigytų viršelių buvo ir vienas įdomesnis. Į jį atkreipė dėmesį bičiulis D. K., kuris šį viršelį nupirko ir padovanojo šių eilučių autoriui. Viršelio išorinėje pusėje užklijuotas lapelis su įrašu ranka “Pb / 107”. Vidinėje viršelio pusėje matyti dar du įrašai. Viršutinėje dalyje matėsi bibliotekinis šifras “8. D. 6.”, apatinėje – įrašas ranka lenkų kalba “Z xiąg / X[iędza] Ambrożego Pabreża / Tom czwarty z oprawą / Kosztuje zlł[otów] pol[skich] 8.g [roszy] 6.” (Iš kunigo / Ambraziejaus Pabrėžos knygų / Ketvirtasis tomas su įrišimu, kainuoja 8 lenkiškus auksinus 6 grašius” – iššifravo ir vertė prof. dr. Arvydas Pacevičius). Vienuolynų bibliotekų žinovų žinovas A. Pacevičius, apžiūrėjęs viršelius ir patikrinęs šaltinius, maloniai nurodė, kad šifru “8. D. 6” buvo paženklinta Kretingos bernardinų vienuolyno bibliotekos knyga: 4 – asis Ignaco Krasickio “Dzieła prozą” (Prozos kūriniai”, Varšuva,1803) tomas. I. Krasickis (1735 – 1801) – populiarus lenkų rašytojas ir kunigas. Tuo metu jo prozos kūriniai sudarė 10 tomų. Šis ketvirtasis tomas buvo laikomas aštuntojoje spintoje, greta kitų septynių I. Krasickio prozos (6, 7, 8, 9, 10 tomai) ir poezijos (1, 2 tomai) darbų bei kitų J. A. Pabrėžos rinkinio pasaulietinių kūrinių. Šie leidiniai šiuo metu saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje.
Antrasis rankraštinis įrašas patikslina, kad šią knygą Kretingos bernardinų vienuolynas paveldėjo iš žymiojo vienuolio, žemaičių kultūros veikėjo ir bibliofilo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771 – 1849) palikimo. Tai neeilinė asmenybė XIX a. pirmosios pusės Žemaitijos padangėje. Kilęs iš Večių (dab. Skuodo r.), studijavo Vilniaus universitete, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, vėliau studijas tęsė Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijoje. Kunigavo Šiluvoje, Tveruose, Kretingoje, Kartenoje ir Plungėje. Daug keliavo, rinko istorinę ir botaninę medžiagą apie Žemaitiją ir jos augaliją. J. A. Pabrėža 1816 m. įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną, atsidėjo mokslinei veiklai, kūrė žemaičių bendrinę kalbą. Vienuolis pamoksluose skatino liaudį skaityti knygas ir negailėti pinigų joms įsigyti. Kaip yra nustatęs A. Pacevičius, J. A. Pabrėža turėjo sukaupęs didesnę kaip 400 tomų asmeninę biblioteką, kurioje vyravo botanikos, medicinos, teologijos veikalai. Vienuolis taip pat turėjo grožinės literatūros kūrinių. Bibliofilas savo nuosavybę ženklino rankraštiniais įrašais lotynų ir lenkų kalbomis, įprastai nurodydamas knygos kainą ir įsigijimo šaltinį. Šiuo atveju ketvirtajame I. Krasickio prozos kūrinių tome buvo nurodyta tik įrišto egzempioriaus kaina – 8 lenkiški auksinai 6 grašiai. Tarpusavyje lyginant kitus šio tomo egzempliorius matyti, kad buvo du leidinio variantai: vienas geresniame popieriuje, kitas – prastesniame. Taip pat skyrėsi šių egzempliorių antraštinių lapų vinjetės, skirtis turėjo ir kainą. Išanalizavus kitus išlikusius I. Krasickio “Prozos kūrinius”, nustatyta, kad jų visų kaina buvusi vienoda, tomai kainavę po 8 lenkiškus auksinus ir 6 grašius. Jie vienodai ir įrišti. Išlikę tomai taip pat leidžia manyti, kad vienuolis turėjo įsigijęs ne elitinius, o prastesnio popieriaus egzempliorius. Įdomu, kad išlikusiuose tomuose nėra skaitymo žymiu, o patys egzemplioriai nors ir apsitrynę, bet atrodo lyg nebūtų buvę skaityti.
Žinoma, kad vienuolis knygas siųsdavęsis iš Rygos, Sankt Peterburgo ir Vilniaus. Visi dešimt I. Krasickio prozos kūrinių tomų turėjo J. A. Pabrėžai atsieiti apie 80 lenkiškų auksinų ir 60 grašių. Septintojo tomo viršelyje įrašyta, kad gauta Rygoje (lenk. “Zdobycie Rygi”) ir nurodyta suma 392. Matyt, šiuos I. Krasickio veikalus J. A. Pabrėža pirko su kitomis knygomis, todėl ir bendra suma buvusi didesnė. Sprendžiant iš išlikusio viršelio ir kitų tomų, įrišimas buvo vienodo stiliaus, gana pigus, bet patvarus, pusodinis (su odos nugarėle ir kampučiais), viršelis dekoruotas tamsaus rašto marmuriniu popieriumi. Per laiką viršeliuose, ties nugarėle, buvo apsigyvenę ir knygų kenkėjų, palikusių išgraužtų skylių kartone ir nugarėlėje.
Yra žinoma, ad J. A. Pabrėža savo biblioteką paliko Kretingos bernardinų vienuolynui, dalį padovanojo giminėms. Pasak A. Pacevičiaus, Kretingoje buvusios vienuolio knygos buvo sutvarkytos, jų ten galėjo būti apie 500 vienetų. 1940 m. nacionalizavus vienuolyno turtą į VDU biblioteką pateko apie 250 J. A. Pabrėžai priklausiusių knygų. VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje yra išskirta J. A. Pabrėžos kolekcija, kurioje šiuo metu yra užregistruoti 95 egz. Dar apie 50 knygų yra surasta Kauno apskrities viešojoje ir Kauno technologijos universiteto bibliotekose. Taigi dar mažiausiai apie 100 vienuolio knygų yra dingę arba bibliotekų fonduose iki šiol nerasti. Žiūrint plačiau būtų galima tikėtis surasti dar beveik 400 neišaiškintų egzempliorių.
Rankose laikant istoriškai veringos knygos likučius tyliųjų vandalų pėdsakai nuvilia, bet kartu ir vaizdžiai atspidi mūsų elitinės kultūros eroziją. Jos pakraštyje pluša nedidelis knygos kultūrai neabejingas bibliofilų būrelis, kiekvieną dieną metantis tinklą ir traukiantis sveikas arba sužalotas žuveles…
Iš bibliofilo užrašų
Pastabos apie skaitymą
Pagal Emilio Teixidoro knygą “Skaitymas ir gyvenimas: kaip vaikus ir paauglius skatinti skaityti: gairės tėvams ir mokytojams” (V., 2014).
Marinas Walseris
Skaitymo menas yra kaskart sudėtingesnis. Jam reikia laiko, tylos ir tam tikro vidinio nusiteikimo.
Tik tada, kai skaitytojas skaito atsiribojęs nuo kūrėjo autoriteto, užsimezga tikras dialogas.
Skaitymui reikia tinkamos vietos.
Skaitymas nėra tik intelektualus žaidimas, tai ir vienintelis būdas suvokti pasaulį, vienintelė galimybė užsidėti “pilnatvės akinius” banalybių ir nuobodulio kupiname gyvenimė.
Kiekvienas skaitytojas turi savo skaitymo stilių. Kiekvienas skaitymas yra unikalus.
Atimti iš vaiko pasakojimo kerus, eilėraščio muziką – prilygsta gyvenimo laidotuvėms.
Daugeliu atvejų skaitome tik tam, kad išsilaisvintume – ne tik nuo sunkumų, bet ir nuo nevykusių jų sprendimų.
Taigi pirmoji savybė, kurios turėtume reikalauti iš knygos, – ji turi būti nepriekaištingai parašyta, nes žodžiai – tai priemonės, kuriomis skaitytojas tobulins savo vidinį gyvenimą.
Kad taptume geru skaitytoju, turime siekti šio mokslo, kaip kurio kito – jis, kaip ir kiti, reikalauja mokytojų, praktinio darbo, pasiryžimo ir tam tikrų pastangų.
Mums reikia žodžių – literatūros – mūsų vidinei tvarkai palaikyti, kaip mūsų mąstymo įrankių, juk mąstome žodžiais, reikia sukaupti pakankamą jų kiekį, kad galėtume save išreikšti.
Iš tiesų skaityti yra matyti. Tai lyg įžengti į į kalno vidų ir atrasti, jog esama kitos šviesos – kalbos šviesos.
Pagrindiniai skaitymo tikslai yra du: malonumo patyrimas ir dvasinio gyvenimo tobulinimas.
Moralinis ugdymas plačiąja prasme galimas tik literatūros kūriniuose – grožinės literatūros ir poezijos knygose.
Knyga yra dar vienas milžiniško žmogaus humanizacijos proceso pavadinimas.
Neturintiems knygų, jų stokojantiems visada trūks svarbios mąstymo dalies, gilesnės patirties, atviro gyvenimo, kuriame veikia gyvieji ir mirusieji, grįžusieji, kurių jau nebėra; čia gyvenimą įgyja tie, kurių niekada nebuvo.
Parengė JONAS EINORAS
2019 m. lapkričio 23 d. / ŠEŠTADIENIS, Nr. 9 / ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS
Bus daugiau (pradžia 2019 – 12 – 18)
