IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ VIII
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 07 – 10
LAKONIKOS
CLXI
Šypsena aplanko
lyg šviesus pasveikinimas
iš nematomo pasaulio,
ir sodas atgyja.
CLXII
Kilnios sielos prasilenkia
su nelaimės ratu,
kuriame nėra vietos
žmogaus atgailai.
CLXIII
Melo malūnai
mala niekalą,
bet tamsos ginklas
pranyksta sveikoje akyje.
CLXIV
Visa širdim artėjant
prie vienybės kalno,
jo žodžiai gaudžia
lyg varpai.
CLXV
Atminties šulinys
yra per gilus,
kad semčiau
be rūpesčių praeitį.
CLXVI
Vidinė ugnis
atsiranda iš ilgesio,
kaip šviesos pasiuntinys
artimai sielai.
CLXVII
Sekliose sielose
nėra mielaširdystės,
jos dūsta lyg žuvys,
išmestos į krantą.
CLXVIII
Keistuoliai puošiasi
senomis brangenybėmis,
kurių niekam nereikia, –
pasidaro šviesiau.
CLXIX
Baltasis brolis suranda
saulės gėlės augintojus
ir išmoko juos
saugoti gyvąją ugnį.
CLXX
Dabar sulaikau
savo širdyj tą,
kuris, dovanojęs šilumą,
nepradingsta niekur.
CLXXI
Ugninės gėlės vaikai
eina saulės taku,
nes turi viduj
džiaugsmo šaltinį.
CLXXII
Vienintelė išeitis
nuo varlių kurkimo
apleistam tvenkiny –
užsikimšti ausis.
CLXXIII
Karaliui žengiant
su lelija
į prigimties sostą
priešai traukiasi.
CLXXIV
Ieškau nepažįstamojo,
kuris, nebijodamas savo balso,
ištaria meilės vardą
turgaus aikštėj.
CLXXV
Neblėstančios ugnies
šviesūs pavidalai
atveria akis
jos garbintojams.
CLXXVI
Karštas vėjas,
įžiebęs naują liepsną,
nusineša atvėsusius pelenus –
užtenka pabūti.
CLXXVII
Giliai pasitikintis
nueina nepastebėtas,
su juo žingsniuoju
niekada nepavargdamas.
CLXXVIII
Pakviečia apsaugotą
nuo piktybės sėklos
ir minios nemylimą
bendram darbui.
CLXXIX
Širdis pritraukia
einančius nuo pradžios,
tamsoje šviečia
namų žiburėliai.
CLXXX
Yra toks žinojimas –
tiesiai į švaraštį –
vienu įkvėpimu –
be paspirties.
(Bus daugiau)
