IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ X
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 08 – 04
LAKONIKOS
CCI
Negyjanti nuoskauda
kaip nuospauda,
kurią užmynęs
keleivis sustoja.
CCII
Tamsa nesako
savo vardo,
ji uždengia akis
palikus randą.
CCIII
Širdžiai plakant
didžiuoju ritmu,
vidinė banga
yra stipriausia.
CCIV
Ten yra šventė,
kur linksma
be vyno
ir be juokdario.
CCV
Ašarų pakalnėj
juodasis šeimininkas
perka laisvę
už skatiką.
CCVI
Nuo gimimo
iki mirties
kvailys vargsta
savo gyvatyne.
CCVII
Užmiršę namus,
draskosi lyg laukiniai
ir žeidžia
aštriais nagais.
CCVIII
Tas yra atjaučiantis,
kuris ištveria
be atlygio
kito pragarą.
CCIX
Kasdienybės paveiksle
atsivėręs kelias
veda einančius,
jam nėra ribų.
CCX
Nubudusios sielos
sveikina šviesą,
vieninga giesmė aidi
ryto aušroj.
CCXI
Neištarusiam gero žodžio
nėra vietos
prie vaišių stalo,
gal kada atsiras.
CCXII
Žiūrint pro plyšį
mažai gyvenimo,
nes silpnaregis
vaikšto apgraibom.
CCXIII
Tai kas,
kad nusisuka
nuo panirusio į gelmę, –
pastebimas jo buvimas.
CCXIV
Jaučiu –
širdis dūžta
į abejingumo sieną,
ir nėra šukių.
CCXV
Sode dvi obelys
nokina laukinius vaisius,
kirvis paslėptas,
dar yra skiepų.
CCXVI
Bičiulystės laužas
sušildo tuos,
kurie randa vietą
šviesos rate.
CCXVII
Žmogus lieka
kaip ugnies šventykla –
liepsnos apsaugo jį
nuo šmėklų.
CCXVIII
Gyvenančiam nuošalyje
nereikia prieglaudos
ir vienadienio,
varstančio namų duris.
CCXIX
Ne saulės gentis
aukoja pranašus,
bet apsėstieji
prieš savo mirtį.
CCXX
Tie nuskaidrėjimai –
kasdien darbuojantis
šviesos lauke
nelaukiant dovanų.
(Bus daugiau)
