BŪTIS: PAMĄSTYMAI
DIRST: NUOMONĖ DĖL COVID – 19
SERGEJUS SOKOLOVAS, matematikas (Kaunas)
2020 – 08 – 14
Siunčiu savo pamąstymus portalui www.dirst.lt ir prašau paskelbti mano nuomonę tinklalapio internetiniame leidinyje „Skvarbus žvilgsnis į būtį“.
Mano nuomonė apie koronavirusą: mažiau ribojimų!
Yra pradžia, bet nematyti pabaigos. Taip galima apibūdinti situacijos su COVID – 19 dinamika. Buvo karantinas, dabar jo nėra, liko tam tikri ribojimai, žadama, kad jų bus daugiau, žmonės bauginami regioniniais karantinais…
Kai kurių padalinių vadovai tiesiog mėgaujasi savo galiomis siūlyti vis griežtesnius (aš sakyčiau-neadekvačius) ribojimus. Pavyzdžiui, jau siūloma priversti degintis pliaže su kauke…
Kiek tai tęsis? Juk vakcinos niekas nesukuria (PSO iškėlė prielaidą, kad jos ir nebus), pabaigos nematyti. Karantino nėra, tačiau ribojimai vis tiek daro žalą ekonomikai, nes atima iš žmonių tikrumą dėl rytdienos.
Stebiuosi NVSC vadovų požiūriu į socialinį-ekonominį šalies gyvenimą, stebiuosi jų siauru požiūriu.
„Užkrečiamumas didėja, grįžkim prie nuotolinio darbo ir mokymosi“, – teigia. Nors pasekmės jau lenda per ausis, yra akivaizdžios, bet vis tiek- mato tik ligą, pastaruoju laikotarpiu tapusią bene vienintele…
Kas gi iš tikrųjų vyksta su koronovirusu, ir su tuo nelemtu užkrečiamumu?
Aš jokiu būdu neneigiu COVID – 19. Bet aš neatmetu ir daugybės kitų ligų, tarp kurių ir kur kas baisesnių. Iš 100 užsikrėtusiųjų koronavirusu vos 2-3 serga sunkiąja (komplikuotąja) ligos forma. Kitiems – tai lengva išraiška arba ji visai be simptomų.
Ar gali pastarieji (97 iš 100 užsikrėtusiųjų) patekti į viešą statistiką, jeigu net patys nežino, kad serga? Taip, gali. Ir patenka. Tačiau tik tuomet, kai dėl kažkokių priežasčių ar motyvų buvo testuojami.
Kitaip- negali.
Iš to darau išvadą:
- COVID-19 nėra itin sunki liga.
- Realus užsikrėtusiųjų skaičius gerokai viršija paskelbtąjį užsikrėtusiųjų kiekį, nes toli gražu ne visi besimptomiai ar „lengvieji“ yra testuojami („išryškinami“).
- Skelbiamieji užsikrėtusiųjų skaičiai yra proporcingi testavimo apimčiai, t. y. atspindi ne tiek epidemiologinę būseną, kiek atliekamų testų gausą („daugiau ieškosi, dažniau rasi“).
Taigi, 2 – 3 iš 100 užsikrėtusiųjų serga komplikuota forma. Liūdna. Bet žmonija dar neišsivadavo iš daugybės ligų gniaužtų. Taigi, ar visuotiniai ribojimai, tokie kaip veido kaukių prievolė per karščius, karantinas su daugelio įstaigų uždarymu (praėjęs pavasaris), distancinis mokymas (net iki birželio pabaigos), ir pan. yra adekvačios priemonės?
Manau, jog tikrai ne.
Dar daugiau – adekvatumo samprata yra susieta su žinoma nuostata, esą „tikslas pateisina priemones“, kurių apstu, o žmonės nuo pastarųjų jau pavargo.
Kokie gi tikslai? „Nugalėti virusą?“. Ką tai reiškia? Jis neišnyks. Masinio imuniteto įgijimui trukdo vis tie patys ribojimai. Tad koks tų globalių nustatymų siekis?
Mano nuomone, reikėtų elgtis taip, kaip kasmet gripo epidemijos metu. Galimos įvairios rekomendacijos, patarimai, tikslinga riboti ligonių lankymą. Dėl ligos geografinių ypatumų reikėtų mažinti tarptautinių skrydžių skaičių, kontroliuoti sienas.
Tačiau šalies viduje derėtų atsisakyti bene kasdien didėjančių ribojimų, nuo kurių, kaip rašiau aukščiau, žmonės jau pavargo, o ir burną bei nosį dengiančios kaukės- nemenka kančia asmenims.
Dėl mirtingumo „nuo koronoviruso“.
Lietuvoje šis rodiklis svyruoja apie 100 per pusmetį. Vidutiniškai tiek miršta Lietuvoje kasdien. Dėl įvairių priežasčių.
Įvairiose šalyse mirštamumas „nuo COVID-19“ yra skirtingas. Ir nemanau, kad jis priklauso nuo ribojimų griežtumo. Mirtingumas šiuo atveju proporcingas regiono (šalies) rizikos grupių dydžiui. Pavyzdžiui, Italijoje „nuo koronoviruso“ pavasarį kas parą mirdavo apie 500 žmonių. Šioje 20 milijonų gyventojų turinčioje šalyje (įprastinis mirtingumas- 1500 žmonių per parą) yra labai gausi rizikos grupė pagal amžių – 20 procentų gyventojų yra 70 ir daugiau metų amžiaus. JAV yra labai gausios klinikinės rizikos grupės. Ten dažnas serga cukriniu diabetu, širdies-kraujagyslių ligomis, viršsvoriu. Ligų profilaktika Amerikoje yra komplikuota dėl itin brangių medicinos paslaugų bei sveikatos draudimo.
Taigi, kiekvienoje šalyje savo specifika. Pas mus nenusimato Amerikos ar Italijos situacijos. O tuose kraštuose, kur pastaroji bus, vargu ar jos pavyks išvengti.
Neįmanoma sunaikinti viruso. Reikia, kad būtų įgytas masinis imunitetas, kuris nors ir neanuliuos sergamumo, tačiau palengvins jo formas. Juk dabar nebijome gripo. O štai 20 amžiaus pradžioje jis nusinešdavo žymiai daugiau gyvybių negu dabarkoronavirusas.
Todėl, mano nuomone, reikia daugeliu atveju pasikliauti natūraliąja atranka. Mums tinka Švedijos taktika dėl koronoviruso.
Pasikartosiu- reikia elgtis taip, kaip elgiamasi gripo epidemijų metu.
Reikia riboti tarptautines keliones. Šalies viduje- atsisakyti apribojimų, pakertančių žmonių tikrumą dėl rytdienos. Įmonių, įstaigų darbas, moksleivių ir studentų mokymas, kitos veiklos šalies viduje turi vykti visu pajėgumu.
Koronovirusas, deja, tapo mūsų tikrovės dalimi. Kitaip vargu ar bus. Todėl reikia su juo „susigyventi“ – kaip su daugeliu ligų.
