IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ XII
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 08 – 24
LAKONIKOS
CCXLI
Ugnies nešėjai
nepraeina pro šalį,
širdies klausau
priimdamas liepsną.
CCXLII
Dienos mirksnis –
be puošmenų,
kai žmogus nešasi
meilės dovaną.
CCXLIII
Šventovės kūrėjas
nelaukia stebklo –
džiaugsmu gyvas
ir ilgesiu šviesai.
CCXLIV
Tylos kambaryje
yra langas,
pats šviesiausias,
kuriam nėra ribų.
CCXLV
Tikras lobis –
žmogus kelyje,
palikęs aistras
žemės šventei.
CCXLVI
Linksmas sau
turi galios
nugiedrinti apsiniaukusį
pakeleivio veidą.
CCXLVII
Yra kam sėti
brolybės sėklas,
bet įsigali abejingumas
naujai gyvybei.
CCXLVIII
Nelaimių verpetas
įsuka kvailį,
kuris teisia
šviesesnį už save.
CCXLIX
.Žodžiai atsitrenkia
kaip į uolą,
jeigu jie tariami
iš aukšto.
CCL
Tamsa užgriūva
išdaviko namus,
ir ritasi nesavas
į pakalnę.
CCLI
Prie sodo vartų
juodieji puola,
baltieji ginasi –
toks žaidimas.
CCLII
Anas su dėme
neturi kur dėtis –
juodulys užtemdo
jo sielą.
CCLIII
Rūstus laikas
negali sumenkinti
kilnaus veiksmo
dėl gyvenimo.
CCLIV
Nuodingi liežuviai
kerta beginkliui,
tasai ginasi
plikomis rankomis.
CCLV
Šaltas drebulys
krečia besaulius –
jų maldos
kaip elgetų.
CCLVI
Savo sielos ganytojas –
laisvas kaip vėjas
ir pats linksmiausias
iš visų sutiktųjų.
CCLVII
Skaisčioj būtybėj
nevystantis žiedas
uždega širdį –
palieku mirusius.
CCLVIII
Laiku einant
mintis yra talpesnė,
ir maivanagiai
lekia šalin.
CCLIX
Senasis pasaulis
gaisro pašvaistėje,
dvasia kyla
iš pelenų.
CCLX
Prigimtis dovanoja
tiesos ieškotojui
tvirtybės ženklą –
sielos gelmę.
(Bus daugiau)
