BŪTIS: IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ XIII
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 09 – 07
LAKONIKOS
CCLXI
Dvasios kovotojas
kalba gyviesiems
apie išsaugotą turtą –
ne žaislas.
CCLXII
Vienam kartui
nereikia dangaus,
dvasios grūdas
auga iš ilgesio.
CCLXIII
Alkana siela,
pasėjusi vėją,
lieka už vartų
ir be saulės.
CCLXIV
Tas pragiedrulys,
kilniausias jausmas,
skirtas bičiulystei
ir tyliai paguodai.
CCLXV
Kitoks nežaidžia
kvailų žaidimų,
jis kužda nušvitęs
apie slapčiausią meilę.
CCLXVI
Toks mažmožis –
praleidžiu vabalėlį,
ir tyras žodis
grįžta iš toli.
CCLXVII
Tamsos pasėliuose
žvaigždės vaikas
siunčia šiltą
saulės spindulį.
CCLXVIII
Aukštas dangus
nepririša paukščio
ir negaudo giesmės
su auksiniais tinklais.
CCLXIX
Tamsos tarnas
panašus į elgetą,
laimina gyvuosius
kaip mirusius.
CCLXX
Esantis sau –
toks vienas,
lyg ežero ajeras
po žvaigždėtu skliautu.
CCLXXI
Tyliausias balsas
veda į atjautos vietą,
kur randu
aukojimo indą.
CCLXXII
Mylimam vaikučiui
pasaulis mirga
kaip žuvis upės srovėj,
ir visi gyvi.
CCLXXIII
Gyvenimas traukiasi,
kai namiškiai plėšia
nuo tėvo
paskutinius marškinius.
CCLXXIV
Tikiu žmogaus
šviesėjimo galia
ir dangaus sodo vaisiais,
jei ne laukimas.
CCLXXV
Senolės pamokytas
negaudau paukščių,
tegul jų giesmės
aidi erdvėj.
CCLXXVI
Gyvas vaizdas
veriasi iš vidaus –
švariam žmogui
neauga žvynai.
CCLXXVII
Apgaulingos dvasios
išniekinta siela
be gailesčio
griauna gyvenimą.
CCLXXVIII
Nuostabi būtybė,
gimusi ugniagėlėj,
atgal į šviesą
ir nebijo mirties.
CCLXXIX
Nuoširdumo indas
nėra išsemtas,
saulės gentis renkasi
prie vaišių stalo.
CCLXXX
Teisingi poelgiai
palieka ženklus
gyvenimo audinyj –
jų nereikia lopyti.
(Bus daugiau)
