BŪTIS: IŠMINTIS / KŪRYBA: KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ XII # 2020 – 09 – 07

BŪTIS: IŠMINTIS / KŪRYBA

KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:

LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ XIII

GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)

2020 – 09 – 07

LAKONIKOS

CCLXI

Dvasios kovotojas

kalba gyviesiems

apie išsaugotą turtą –

ne žaislas.

CCLXII

Vienam kartui

nereikia dangaus,

dvasios grūdas

auga iš ilgesio.

CCLXIII

Alkana siela,

pasėjusi vėją,

lieka už vartų

ir be saulės.

CCLXIV

Tas pragiedrulys,

kilniausias jausmas,

skirtas bičiulystei

ir tyliai paguodai.

CCLXV

Kitoks nežaidžia

kvailų žaidimų,

jis kužda nušvitęs

apie slapčiausią meilę.

CCLXVI

Toks mažmožis –

praleidžiu vabalėlį,

ir tyras žodis

grįžta iš toli.

CCLXVII

Tamsos pasėliuose

žvaigždės vaikas

siunčia šiltą

saulės spindulį.

CCLXVIII

Aukštas dangus

nepririša paukščio

ir negaudo giesmės

su auksiniais tinklais.

CCLXIX

Tamsos tarnas

panašus į elgetą,

laimina gyvuosius

kaip mirusius.

CCLXX

Esantis sau –

toks vienas,

lyg ežero ajeras

po žvaigždėtu skliautu.

CCLXXI

Tyliausias balsas

veda į atjautos vietą,

kur randu

aukojimo indą.

CCLXXII

Mylimam vaikučiui

pasaulis mirga

kaip žuvis upės srovėj,

ir visi gyvi.

CCLXXIII

Gyvenimas traukiasi,

kai namiškiai plėšia

nuo tėvo

paskutinius marškinius.

CCLXXIV

Tikiu žmogaus

šviesėjimo galia

ir dangaus sodo vaisiais,

jei ne laukimas.

CCLXXV

Senolės pamokytas

negaudau paukščių,

tegul jų giesmės

aidi erdvėj.

CCLXXVI

Gyvas vaizdas

veriasi iš vidaus –

švariam žmogui

neauga žvynai.

CCLXXVII

Apgaulingos dvasios

išniekinta siela

be gailesčio

griauna gyvenimą.

CCLXXVIII

Nuostabi būtybė,

gimusi ugniagėlėj,

atgal į šviesą

ir nebijo mirties.

CCLXXIX

Nuoširdumo indas

nėra išsemtas,

saulės gentis renkasi

prie vaišių stalo.

CCLXXX

Teisingi poelgiai

palieka ženklus

gyvenimo audinyj –

jų nereikia lopyti.

(Bus daugiau)

Related posts