BŪTIS: IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ XIV
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 09 – 15
LAKONIKOS
CCLXXXI
Saulės gėlę
nešu į gyvenimą,
jos ugnis
viduje neišblėsta.
CCLXXXII
Ugnies saugotoja
laimina kūrėją
ir giesmių vainiką
lakštingalų naktyj.
CCLXXXIII
Meistras gaudo
saulės spindulius
ir siunčia juos ten,
kur šilumos vos žymu.
CCLXXXIV
Visai negirdžiu
gyvo balso,
jei sielos sensta
kartu su kūnais.
CCLXXXV
Silpnieji auga
kaip laukiniai krūmai,
vėjas blaško juos
į visas puses.
CCLXXXVI
Didesnis už tėvą
pamiršta duodančią ranką
ir, praradęs trauką,
ritasi į bedugnę.
CCLXXXVII
Gyvybės ir mirties šokyje
mažai kas
palaiko telkimą
šviesos proveržiui.
CCLXXXVIII
Taip tylu,
vėl sūnus
klausia tėvo –
tarsi žinodamas atsakymą.
.CCLXXXIX
Nugalėjęs šešėlį
kovotojas palieka
gyvatės liežuvį,
pamautą ant kuolo.
CCXC
Širdies spindulys
šviesos vainike –
vienintelė dovana,
su kuria galiu pasipuošti.
CCXCI
Gražus darbas –
statyti šventovę,
jos tamsa
negali nusavinti.
CCXCII
Ugninės mintys
teka vaga
iš aukštumų
vis platyn.
CCXCIII
Aukuras uždegtas,
kai brolija gina
kilnią širdį
nuo užnuodytų strėlių.
CCXCIV
Tokios kietos
storžievių širdys –
gyvoji dvasia
neprasiskverbia niekaip.
CCXCV
Aušros sūnus
paveldi kalaviją
ir pasaulį,
neapverstą aukštyn kojom.
CCXCVI
Pasiuntiniui perduodu
sukauptą lobį,
kuris iškeliauja
visas švytintis.
CCXCVII
Sustingę tikėjime
nežiūri į tolį –
taip blėsta ugnis
gyvenimo židinyj.
CCXCVIII
Šviesos saugotojo širdis
virpa nuo spindulių,
kurie pripildo taurę
nematomos liepsnos.
CCXCIX
Šventovės centre
tauriausias indas
ugniai laikyti –
čia nėra dulkių.
CCC
Skinu nuoširdumo vaisių,
ir broliški linkėjimai
kelia dvasią
eiti tylos keliu.
CCCI
Ugniniai kovotojai
siunčia ženklą –
žaibuojantį kalaviją –
nakties tamsoj.
CCCII
Juodos vėliavos
dingsta be pėdsakų,
nes yra gilu
dangaus mėlynėj.
CCIII
Įkvėpimo vietoj
keliais žodžiais
išgautą ugnį
mato toli.
CCCIV
Atsižadėjęs darbo vaisių,
prisiglaudžiu viduj,
vėl galia ateina
auginti sodus.
CCCV
Esu tikras,
kai aukoju gyvenimą
saulės gėlei,
užkariavusiai sielos sostą.
(Pabaiga)
