BŪTIS

JONO PAULAUSKO

19

DIRST: APIE PIRMĄJĮ ADVENTO SEKMADIENĮ IR

SKAITYMUS

Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS, www.dirst.lt

2020 – 11 – 30

PIRMOJI MEDŽIADA

Taigi, pirmoji medžiaga parengta remiantis Thomo Mertono knyga „Gyvenimas ir šventumas“. Šios knygos prekyboje jau nėra.

Rekomenduoju muziką, kuri Jums galėtų padėti.

Tai kompozitoriaus Arvo Pärt muzika. Vikipedijoje apie kompozitorių skaitome:

„Arvo Piartas gimė 1935 m. rugsėjo 11 d. Paidės mieste Estijoje. Tėvas paliko šeimą, kai A. Partui buvo 2 metai. 1938 m. motina su A. Partu persikėlė į Rakverę, kur 1945–1953 m. jis mokėsi pianino vietos muzikos mokykloje vadovaujamas Ille Martin, bandė kurti savas kompozicijas. 1950–1954 m. A. Partas mokėsi Rakverės aukštojoje mokykloje. 1954 m pratęsė studijas Talino konservatorijoje (muzikos mokykloje) vadovaujamas Veljo Tormis. 1954–1956 m. A. Partas atliko karinę tarnybą, grojo obojumi, pianinu ir perkusiniais instrumentais kareivių ansamblyje. 1957–1963 m. A. Partas mokėsi Talino konservatorijoje (muzikos akademijoje), studijavo kompoziciją vadovaujamas Heino Eller. 1958–1967 m. dirbo garso inžinieriumi Estijos radijuje, 1961 m. tapo Estijos kompozitorių sąjungos nariu. 1962 m. A. Partas laimėjo Pirmąjį prizą Jaunųjų kompozitorių forume Maskvoje už vaikų kantatą „Mūsų sodas“ ir oratoriją „Pasaulio žingsniai“. Jo ankstyvieji kūriniai buvo klasikinės tradicijos, daugiausiai skirti atlikti pianinu. A. Partas studijavo ir naudojo savo kūryboje serialistinę techniką, muzikinį koliažą. 1964 m. ypač susidomėjo J. S. Bacho kūryba, parašė kompozicijų, imituojančių baroko stilių. A. Partas dirbo ties kino filmų muzika. 1968 m. jis parašė kompoziciją Credo, kuri užbaigia pirmąjį A. Parto kūrybos periodą. Credo buvo uždrausta TSRS ilgiau nei dešimtmečiui dėl religinės pavadinimo prasmės.

1968–1976 m. periodu A. Partas ieškojo savo muzikos kūrybinio stiliaus, studijavo paprasčiausią dviejų partijų kontrapunktą, nagrinėjo ankstyvosios Europos muzikos ir grigališkojo choralo kūrinius. Ieškojimus vainikavo 1976 m. kompozicija Für Alina, kurioje kompozitorius panaudojo savitą techniką, kurią pavadino terminu tintinnabuli. Šios technikos pagrindą sudarė homofoninis motyvas iš dviejų partijų, judančių daugiausiai tik per vieną žingsnį apie pagrindinę natą (nebūtinai toniką). 1976–77 m. kompozitorius intensyviai dirbo šia technika, sukurdamas 15 kūrinių, tarp kurių vienais žinomiausių buvo Tabula Rasa, Fratres ir „Kanta Bendžamino Briteno atminimui“. Šių kūrinių religingumas ir pernelyg supaprastinta kompozicija nesulaukė pritarimo nei tarp politinių tuometinės komunistinės TSRS funkcionierių, nei tarp akademinės muzikos atstovų. Kompozitorius giliai išpažino rusų ortodoksų tikėjimą, į kurį atsivertė 1972 m. vedęs antrąją žmoną Norą. 1980 m. A. Partas su žmona Nora ir dviem mažais sūnumis emigravo iš TSRS, apsistojo Vienoje, surado ryšių su „Universal“ muzikos leidybos padaliniu. Po metų persikėlė į Berlyną. 1982 m. sukurta apie 70 min. trukmės „Šv. Jono kančia“ tapo pavyzdiniu A. Parto tintinnabuli technikos kūriniu. 1984 m. kompozitorius pradėjo bendradarbiauti su „ECM Records“ leidybine firma, autorizavo pirmuosius savo pagrindinių kūrinių įrašus. Didesnioji dalis šio laikotarpio kompozitoriaus kūrinių buvo trumpos kompozicijos, skirtos chorui arba vokaliniam ansambliui. Kompozitorius jas rašė įvairiomis kalbomis: vokiečių, bažnytine slavų, italų, anglų, ispanų.

1989 m. A. Partas buvo apdovanotas Edisono klasikinės muzikos prizu ir nominuotas „Grammy“ apdovanojimui geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Passio. 1990 m. A. Partui suteiktas Talino muzikos akademijos garbės daktaro laipsnis. 1991 m. jo kompozicija Miserere buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimui geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje, kompozitorius tapo Karališkosios Švedijos muzikos akademijos garbės nariu Stokholme. 1992 m. A. Partas grįžo iš emigracijos į Estiją, išlaikė namus Berlyne. 2010 m. A. Partas įsteigė savo vardo centrą jo kūrybos archyvavimui ir propagavimui Estijoje. Vienu garsiausių A. Parto kūrinių yra Spiegel im Spiegel (1978), kuris buvo panaudotas 2013 m. garsaus filmo „Gravitacija“ anonse. Jo muzika buvo panaudota JAV „Oskarus“ laimėjusiuose filmuose „Farenheitas 9/11“ (2004) ir „Bus kraujo“ (2007), A. Piarto įtaką minėjo Björk, Keith Jarrett, Radiohead ir Lupe Fiasco. 2011 m. A. Partas skyrė kūrinį Vater Unser popiežiaus Benedikto XVI įšventinimo į kunigus 60 metų progai, kuris buvo atliktas popiežiaus akivaizdoje“.