BŪTIS <PAMĄSTYMAI>
JONO PAULAUSKO
20
DIRST: APIE PIRMĄJĮ ADVENTO SEKMADIENĮ IR
SKAITYMUS
PABAIGA
Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS, www.dirst.lt
2020 – 12 – 01
ANTROJI MEDŽIADA
Alytaus Šv. Kazimiero parapija
Varėnos g. 24 A, LT-62168 Alytus
FB: Alytaus Šv. Kazimiero parapija
Asmeninės Advento rekolekcijos
2020 11 29 (I Advento sekmadienis)
TEMA: Gyvenimas ir šventumas (suThomuMertonu)
Apie Thomą Mertoną
Thomas Mertonas, O.C.S.O. (ThomasMerton, g. 1915 m. sausio 31 d. –1968 m. gruodžio 10 d.),vienuolinis įšventinimo vardas – Tėvas Luji (Father Louis) – Prancūzijoje gimęs amerikiečių katalikų teologas, rašytojas, poetas, mistikas.
Gimė Prado miestelyje Pietų Prancūzijoje, naujazelandiečių dailininko Oveno Mertono ir amerikiečių kvakerių menininkės Rut Dženkins šeimoje. Apie savo gimimą autobiografinėje knygoje Septynaukštis kalnas Thomas Mertonas rašė: „Paskutinę 1915-ųjų sausio dieną, po Vandenio ženklu, Didžiojo karo metais, Prancūzijos kalnų šešėlyje prie pat Ispanijos sienos aš atėjau į pasaulį. Iš prigimties laisvas pagal Dievo paveikslą, aš niekada neprievartavau savęs ir nebuvau savimeilės kalinys pagal paveikslą pasaulio, kuriame gimiau. Tas pasaulis buvo pragaro atvaizdas. Jame gyveno daug panašių į mane žmonių, kurie mylėjo Dievą ir vis dėlto Jo nekentė“.
Pakrikštytas Anglikonų bažnyčioje. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, Mertonų šeima išvyko į JAV, įsikūrė Long Ailande, vėliau Niujorke. 1921 m. mirė Mertono motina, o Ovenas Mertonas pradėjo gyventi su rašytoja Evelin Skot. Thomas Mertonas gyveno tai JAV, tai Prancūzijoje, keliavo su tėvu. Lankė mokyklą Montobane. 1928 m. apsigyveno pas tėvo gimines Londone. 1933 m. lankėsi Romoje, kur lankydamasis bažnyčiose ir vienuolynuose patyrė sukrečiančių išgyvenimų, perskaitė Naująjį Testamentą.
1933 m. Thomas Mertonas įstojo į Klero koledžą Kembridže, bet apleido mokslus, įniko į alkoholį. 1935 m. įstojo į Kolumbijos universitetą JAV. Ten įsitraukė į pacifistinius judėjimus, ėmė gilintis į katalikybę (skaitė Etjeną Žilsoną, Tomą Kempietį, Šv. Augustiną, Džeraldą Hopkinsą). 1938 m. pasikrikštijo kataliku. 1938 m. baigė anglų literatūros magistrantūros studijas Kolumbijos universitete.
1940 m. Thomas Mertonas nebuvo priimtas į pranciškonų vienuolyną, bet pradėjo dėstyti pranciškonų Šv. Bonaventūro universitete (Alegenis, Niujorko valstija). 1941 m. išvyko į Gecemanės Mergelės abatiją (Kentukis). Tais pačiais metais Thomas Mertonas buvo priimtas į šią abatiją ir 1942 m. tapo trapistų ordino nariu. Vienuolyne Thomas Mertonas vertė į anglų kalbą religinius tekstus, rašė hagiografijas. Nuo 1944 m., su vienuolyno vyresnybės pritarimu, ėmė leisti savo poezijos rinkinius. 1948 m. išleido savo žymiausią kūrinį – autobiografiją Septynaukštis kalnas (liet. 2012), kuri sulaukė didžiulio skaitytojų atgarsio, tapo bestseleriu, o jos autorius – „labiausiai skaitomu visų laikų vienuoliu“, ir paskatino vienuolinio gyvenimo pakilimą JAV. Vienuolyne Thomas Mertonas parašė daug knygų (autobiografijų, biografijų, teologijos veikalų, poezijos, esė apie maldą, kontempliaciją, Rytų religijas), susirašinėjo su iškiliausiais to meto visuomenės veikėjais, menininkais, teologais, paskelbė straipsnių socialinio teisingumo, taikos, nusiginklavimo klausimais. Gilinosi į kitų religijų dvasines praktikas ir aktyviai skatino tarpreliginį dialogą.
1949 m. gavo JAV pilietybę, tais pačiais metais pašventintas kunigu.
Pradžioje Thomo Mertono kūryba buvo nukreipta daugiausia į vidinius ieškojimus, apmąstymus. Stengdamasis kuo giliau įsišaknyti krikščioniškojo dvasingumo tradicijoje, Mertonas uoliai studijavo nekrikščioniškųjų Rytų (induizmo, budizmo, taoizmo, zeno, sufizmo) patirtį, tuo užsitraukdamas „krikščionybės grynumo“ gynėjų įtarumą ar net priešiškumą. 1965 m. pasitraukė į Ermitažą. 1968 m. Thomui Mertonui buvo leista išvykti į Aziją, kur jis 3 kartus susitiko su Dalai Lama XIV, taip pat su Tibeto dzogčeno mokytoju Čatraliu Rinpoče, tibetiečių rašytoju, gydytoju Cevangu Jišėjumi Pemba, kurį laiką gyveno atskirtyje Dardžilinge.
Ir pagaliau „gražių mirčių“ mėgėjus nuvilianti tragiškai banali gyvenimo pabaiga – 1968 metų gruodžio 10 dieną Thomas Mertonas žuvo Bankoke, kur dalyvavo tarpreliginėje konferencijoje, neatsargiai prisilietęs prie blogai izoliuoto ventiliatoriaus laido. Jo kūnas pargabentas į JAV ir palaidotas Gecemanės Mergelės abatijos šventoriuje.
Thomas Mertonas pripažįstamas kaip vienas įtakingiausių XX a. katalikų dvasinių mokytojų.
Ramiai, lėtai, jei turite galimybę garsiai tardami žodžius, perskaitykite psalmę 32 (33):
Džiūgaukite Viešpatyje jūs, teisieji, – *
dera jį garbinti doriesiems.
2 Lyra Viešpatį šlovinkit, *
skambinkit jam dešimtstyge arfa.
3 Giedokite jam naują giesmę, *
šmaikščiai lieskite stygas, džiaugsmingai valiuokit.
4 Juk tiesus mūsų Viešpaties žodis *
ir patikimas kiekvienas jo darbas.
5 Jis myli, kas teisu ir teisinga; *
ištikima Viešpaties meile aptvindyta žemė.
6 Viešpaties žodžiu sukurti yra dangūs, *
jo burnos alsavimu – visos jų galybės.
7 Jis sutelkė jūros vandenis tartum į maišą, *
į saugyklas jų gelmenis uždarė.
8 Tegul visa žemė Viešpaties bijo, *
tegerbia jį visi, kas pasauly gyvena.
9 Juk jis tarė, ir visata pasidarė, *
jis įsakė, ir visa atsirado.
10 Viešpats tautų užmačias vėjais paleidžia, *
jų sumanymus niekais paverčia.
11 Viešpaties užmojis tveria per amžius, *
jo širdies godos eina iš kartos į kartą.
12 Laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats, *
tauta, kurią jis paveldu sau išsirinko.
13 Viešpats žvelgia iš aukštybių, – *
jis mato visą žmoniją.
14 Iš savojo sosto, kur viešpatauja, *
stebi visus, gyvenančius žemėj –
15 tasai, kuris sukūrė jų širdis *
ir tiria visus jųjų darbus.
16 Ne pulkų dydis apsaugo karalių, *
galinga jėga neišgelbsti galiūno.
17 Tikintis pergalės, žirgu beviltiška kliautis, – *
nepadės nei eikliausi ristūnai.
18 Tai Viešpats globoja tuos, kurie pagarbiai jo bijo *
ir ištikima jo meile pasikliauja,
19 kad iš mirties nasrų jų gyvastį išplėštų *
ir bado metu išsaugotų gyvus.
20 Viešpatyje mūsų viltys, – *
jis apsauga mums ir skydas.
21 Džiaugiasi juo mūsų širdys, *
jo šventuoju vardu pasikliovę.
22 Telydi mus, Viešpatie, tavo ištikimoji meilė, *
nes į tave nuolat mes žvelgiam.
Thomo Mertono mintys:
⁕ Pažįstame Jį tiek, kiek mumyse auga savęs pačių, kaip Jo pažintų, pažinimas.
Savęs pažinimas, atradimas, identiteto formavimasis, akivaizdžiausiai būdingas paauglytei. Koks šiandienis mano savęs pažinimo kelias?
⁕ Veikla, grįsta įsiūčiu, depresija ir žmogiškomis ambicijomis, yra iliuzija ir kliūtis malonei.
⁕ Dvasinis gyvenimas nėra gyvenimas ramiai pasitraukus, šiltnamio sąlygomis puoselėjant dirbtinės asketikos pratybas, nepasiekiamas žmonėms, kurie gyvena paprastą kasdienį gyvenimą. Kaip tik per kasdienes pareigas ir įprastus darbus krikščioniui dera stiprinti dvasinę vienybę su Dievu.
Dievas ir tikėjimas Juokas dienybėje. Kaip tai regima ir akivaizdu mano kasdienybėje?
⁕ Nuodėmė yra mūsų nesutikimas būti, kokiais mes būti esame sukurti, –Dievo sūnumis, Dievo paveikslu.
⁕ Kol mes nesuprasime, kad žmogus, prieš įstengdamas tapti šventas, visų pirma turi būti žmogumi su visu esamos padėties žmogiškumu ir trapumu, mes niekuomet neįstengsime suvokti žodžio „šventas” prasmės.
⁕ Mes galime netgi prarasti „savo pašaukimą”, – ne todėl, kad neturėtume jokių idealų, bet kad tie mūsų idealai neturi jokio ryšio su realybe.
Ar turiu idealų? Ar turiu svajonių? Kokių? Koks manųjų idealų ryšys su realiu gyvenimu?
⁕ Kiekvienas tampa tobulas ne įgyvendindamas vieną universalaus tobulėjimo pavyzdį, bet atsiliepdamas į Dievo kvietimą ir meilę, skirtą jam atsižvelgiant į jo konkretaus pašaukimo ribas ir aplinkybes.
⁕ Mūsų dvasinė laikysena, mūsų ramybės ir tobulumo siekimo būdas visiškai priklauso nuo mūsų Dievo sampratos. Jeigu įstengiame patikėti, kad Jis tikrai yra mūsų mylintis Tėvas, jeigu galime iš tikrųjų priimti Jo begalinio ir gailestingo rūpinimosi mumis tiesą, jeigu tikime, kad Jis myli mus ne todėl, jog esame to verti, bet kad mums reikia Jo malonės, tuomet galime su pasitikėjimu eiti pirmyn.
⁕ Žmogiškoji prigimtis nėra blogis. Nėra blogis ir visi malonumai. Nėra savanaudiški visi troškimai. Mokymas apie pirmąją nuodėmę nereiškia, kad žmogiškoji prigimtis buvo visiškai sugadinta ir kad žmogaus laisvė visuomet krypsta į nuodėmę. Žmogus nėra nei velnias, nei angelas. Jis nėra gryna dvasia, o esybė su kūnu ir siela, klystanti ir pasiduodanti blogiui, bet iš esmės linkusi siekti tiesos ir gėrio. Žmogus iš tiesų yra nusidėjėlis, bet jo širdis atliepia į meilę ir malonę, į gėrį ir artimųjų poreikius.
Įsivardyk sau akimirką, įvykį, situaciją, momentą, asmenį/is, kai jutai, kad tai yra realybė?
⁕ Dievo valia yra, kad kiekvienas pagal sugebėjimus, pagal savo paskirtį ir vietą atsidėtų visų savo brolių tarnystei ir gelbėjimui, ypač tų, kurie arčiausiai jo pagal artimo meilės tvarką.
⁕ Meilė yra kur kas gilesnė nei klusnumas, bet jei klusnumas neatveria tų vidinių, dvasinių gelmių, mūsų meilė lieka paviršutiniška, vien sentimentai ir emocijos, vargu ar kas daugiau.
⁕ Tapimas gerai veikiančiu efektyvaus religinio mechanizmo krumpliaračiu niekuomet nieko nepadarys šventuoju, jei žmogus nesieks Dievo vidujai savo sielos šventovėje.
⁕ Pastoliai neturi būti klaidingai palaikyti pačiu pastatu. Tikrasis Bažnyčios pastatas yra širdžių vienybė meilėje. Šio pastato tvirtumas priklauso nuo to, kiek Šventoji Dvasia užvaldo kiekvieno žmogaus širdį, o ne nuo to, kiek mūsų išorinį elgesį organizuoja ir disciplinuoja tikslinga sistema.
Kaip šaknijasi ir prigyja manyje Bažnyčios mokymas, atskiri Popiežiaus paraginimai? Kiek nusėda širdies dugne krikščioniškų knygų mintys? Kokius vaisius tai augina?
⁕ Būtina įvairiais būdais parengti savo širdis tikėjimui – pirmiausia tyrinėjimu, skaitymu ir malda. Jei mes norime žinoti, kas yra tikėjimas ir kuo tiki krikščionys, turime tyrinėti Bažyčią.
Jei norime žinoti, ką Dievas yra atskleidęs tikinčiajam, turime skaityti Šventąjį Raštą, studijuoti jo aiškintojus ir susipažinti su pagrindinėmis filosofijos ir teologijos tiesomis. Bet kadangi tikėjimas yra dovana, malda, turbūt, bus svarbiausias būdas ieškoti tikėjimo į Dievą. Todėl malda yra tikėjimo gyvenimo širdis.
Kaip plaka ši manoji širdis?
Pagal Thomas Merton, Gyvenimas ir šventumas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997, paruošė kunigas Rytis Baltrušaitis
(Pabaiga)
P.S. Įkelti portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės nario Jono Paulausko atsiųstą puikų muzikinį priedą (Arvo Pärt ramaus pobūdžio melodiją) nepavyko.
R. Č. 
