BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

ROMUALDO ČERNECKIO

 8/119

DIRST: TRIJŲ KARALIŲ

ŠVENTĖ

2021 – 01 – 06

Šaltinis: Interneto erdvė, portalas www.dirst.lt (2020 – 01 – 06)

Sausio šeštoji – Trijų karalių šventė

Trys Karaliai – sausio 6 d. švenčiama šventė, kuria tradiciškai pasibaigia Kalėdinis laikotarpis. Šią tradiciją prisimenamešiuo laikmečiu, kai siaučia koronaviruso pandemija.

Pasakojama, kad Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų aplankė Trys karaliai. Iš tiesų jie nebuvo karaliai, galbūt tik nuo viduramžių jie taip buvo vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų.

Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę.

Taigi išminčiai, nutarė aplankyti Kūdikį, išrinko jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę.

Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.

Sausio mėnuo nuo seno Lietuvoje buvo pats sausiausias ir šalčiausias žiemos mėnuo, nors pusiaužiemiui persiritus į antrąją pusę, jaustas silpnas pavasario dvelksmas.

XVII-XIX a. raštuose sausio pavadinimai įvairuoja: sausinis, pusčius, ragas, didysis ragutis, vilkų mėnuo.

Tai atokvėpio, darbų troboje ir miške, kartu ir rengimosi būsimiems laukų darbams metas. Tuo laiku dažniausiai būdavo geras rogių kelias, patogu susivežti miške nusikirstus sienojus statyboms, malkas kurui, skersti kiaules.

Jei savų vyrų šeimoje maža, talkon kviesdavosi kaimyną. Pirmojo žiemos mėnesio dieną, kuri, beje, tokia trumpa, visiems užtekdavo darbo namuose: vyrai taisydavo senus pakinktus, darbo įrankius, šerdavo gyvulius; moterys verpdavo ir ausdavo. Vakarais vyrai vydavo pančius, virves, droždavo; moterys verpdavo linus, vilnas, pakulas. Vaikai ir paaugliai plėšydavo vištų ar rudenį nupeštų žąsų plunksnas.

Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo įprastos vakaronės – vakarojimai – su savo darbo įrankiais kaimynės rinkdavosi vienoje troboje. Kiek darbo, o dar daugiau bendravimo džiaugsmo: dainos, žaidimai, mįslių minimas. Kokie mieli būdavo tie ilgi žiemos vakarai. Todėl ir sakyta: „Ilgos dienos – darbininkės, trumpos – pletkininkės“, „Vasaros diena – žingsnis, žiemos – sprindžiukas“.

Katalikų Bažnyčios liturgijoje sausio 6-oji skirta prisiminti Naujajame Testamente aprašytam įvykiui – iš Rytų į Jeruzalę, stebuklingai žvaigždei nušvietus kelią, atkeliavo trys išminčiai aplankyti gimusio Kūdikio – žydų karaliaus. Radę jį su motina Marija, pagarbino ir atidavė atneštas dovanas – aukso, smilkalų ir miros.

Žmonių sąmonėje Evangelijos išminčiai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras virto karaliais. Tiek bažnytinėje, tiek liaudies ikonografijoje jie vaizduojami su karalių karūnomis ir Kūdikiui skirtomis dovanomis rankose.

Štai iš čia ir išlikusi tradicija sausio 6-ąją bažnyčioje pašventinta kreida ant namų durų užrašyti pirmąsias jų vardų raides – K+M+B. Senovės lietuviai tikėdavo, kad šis užrašas apsaugos jų namus nuo velnio ir perkūno. XIX a. pr. Žemaitijoje mokantieji rašyti ant visų durų rašė išminčių inicialus, o beraščiai – tik tris kryžiukus. Bitininkai tądien pašventinta kreida apibrėždavo ratą aplink kiekvieną avilį, kad vasarą bitės nepastebėto spiečiaus neišleistų.

Vienas įdomiausių šios dienos papročių – „trijų karalių“ su „žvaigžde“ vaikščiojimas pakiemiais, visus giesmėmis sveikinant ir renkant dovanas. Persirengėlių „karalių“ vaikštynės ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir miestuose buvo savita senovinio kaimynų lankymo su Naujųjų metų sveikinimais ir geros kloties linkėjimais tradicija.

Kartais iš tolimesnių kaimų „karaliai“ net raiti atjodavę. Jie būdavo pasipuošę aukštomis blizgančiomis popierinėmis karūnomis, apsisiautę baltomis skraistėmis. Palikę arklius savo „tarnams“, „karaliai“, paprastai du baltieji, trečiasis – „negras“, eidavę į trobą, lietuviškai ar lotyniškai pagiedodavę giesmę, užrašydavę kreida raides, visą šeimą pasveikindavę : „Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus! Atėjo trys karaliai, atnešė Viešpačiui dovanų. Gal ir mums ką padovanosite?“

Prie stalo visuomet jie būdavo pavaišinami, jaunos merginos padovanodavo rankšluostį, vilnones pirštines, retsykiais pinigų, namų šeimininkė atnešdavo dešrą.

Kartu „karaliai“ ir į patinkančias merginas pasižvalgydavo, kurią nusižiūrėdavo.

Paminėtina, kad kartais su „karaliais“ vaikščiodavo „giltinė“ su dalgiu ir svarstyklėmis žmonių geriems ir blogiems darbams sverti, „velnias“ su pagaikščiu.

Persirengėlių svitą lydėdavo porą vyrų. Vienas jų nešdavo ant karties iškeltą „žvaigždę“ – išskobtame buroke uždegtą žvakę. Antrasis būdavo atsakingas už dovanų rinkliavą, taigi turėdavo pintinę gautoms iš kaimynų dovanoms sudėti.

Pažymėtina, jog kai kur karaliai užsidėdavo blizgančius antpečius, apsijuosdavo diržus, prisisegdavo kardus. Palyda nešdavo dubenėlį su smilkstančiomis žolelėmis.

Apie dovanas, kurių tikisi, šventės persirengėliai primindavo Kalėdų giesmėmis ar humoristiniais šmaikščiais kupletais.

Įvairiose Lietuvos vietose būdavo įvairios tradicijos: vienur vaikštinėdavo tik „trys karaliai“ su „tarnais“, o kitur juos lydėdavo gausi spalvinga palyda.

Verta dėmesio XIX a. vid. Tilžės ir Ragainės apylinkių persirengėlių svita. Ten persirengdavo lokiu, arkliu, gerve, žydu ir kt. Eitynės būdavo rengiamos su vaidybos elementais, išmoningai.

XX a. „karaliai“ dažniausiai turėdavo vietos parapijos klebono, kai kur ir savivaldybės išduotus pažymėjimus, liudijančius, kad jie nėra apgavikai. 1934 m. Vilniaus magistratas buvo išdavęs tokius leidimus net 63 „karalių“ grupėms.