BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS # GINTAUTO ČERNECKIO P. <9> ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS NR.10. (TĘSINYS) BIBLIOFILŲ POKALBIS # 2021 – 02 – 26

BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

9

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

Bibliofilų pokalbis apie Onos Šimaitės užrašytus gyvenimo liudijimus ir Vilniaus geto biblioteką

„Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami“.

Iš Onos Šimaitės dienoraščio

2020 m. sausio 10 d. Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkime buvo pristatyta ir aptarta Julijos Šukys knyga „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ (Vilnius, 2016). Kanados lietuvė, literatūrologė, rašytoja J. Šukys atskleidė laiškuose bei dienoraščiuose užrašytą gyvenimą šios kilnios moters, kuri nacių okupuotoje Lietuvoje, dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo garsiausia Vilniaus geto žydų gelbėtoja. Jai vienai pirmųjų iš Lietuvos piliečių buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Apie šią tylią, skaitymą dievinančią bibliotekininkę, bebaimę lietuvių moterį, ištraukusią iš mirties nagų maždaug šimtą žydų vaikų ir gete rinkusią rankraščius, laiškus, dokumentus kalbėjosi Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai Aistė Talijūnienė, Mindaugas Talijūnas ir Gintautas Černeckis.

Rašytoja: Didžiąją dalį Šimaitės popierių sudaro lietuviškai arba rusiškai parašyti laiškai (pasitaiko ir parašytų lenkiškai, prancūziškai ar vokiškai), taip pat dvidešimt devyni jau po karo rašytų dienoraščių sąsiuviniai ir tuzinas ar daugiau straipsnių. Dauguma 2000 metais Vilniuje mano surinktų laiškų buvo parašyti šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose; juose daugiausia kalbama apie knygų mainus su sovietinėje Lietuvoje likusiais draugais. Juose beveik neužsimenama apie tai, kas išgarsino šią bibliotekininkę tarp Holokaustą išgyvenusių žmonių ir istorikų, beveik nieko nepasakoma apie tai, ką ji veikė naciams okupavus Vilnių, nutylima apie jos patirtus kankinimus ir įkalinimą. Visas rinkinys prasideda 1932 metais ir baigiasi 1970-aisiais, kai Šimaitė mirė viename Paryžiaus priemiestyje įsikūrusiuose senelių globos namuose. […] Po Antrojo pasaulinio karo Šimaitė susirašinėjo su poetais, prozininkais, draugais ir kolegomis bibliotekininkais. Kas mėnesį ji parašydavo apie šešiasdešimt laiškų.

Aistė: Šių laikų žmogui toks intensyvus laiškų rašymas atrodo neįtikimas dalykas. Rašytoja knygos pavadinimui pavartojo terminą „epistolofilija“, kuris reiškia laiškų rašymo pomėgį. 1894 m. žemaitiškame Akmenės rajone gimusi Šimaitė buvo kilusi iš nepasiturinčių valstiečių, bet nuolat lavinosi, todėl jos mokėtų kalbų sąrašas įspūdingas: lietuvių, latvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų ir šiek tiek hebrajų. Ji laisvai jomis kalbėjo ir rašė.

Gintautas: Rašytoja užsimena, kad Lietuvoje saugomi Šimaitės dokumentai parašyti lietuviškai ir archyvų katalogai lietuviški, todėl Holokaustą tyrinėjantiems užsienio istorikams iškilo keblumų su jais susipažinti.

Mindaugas: Bet litvakai intelektualai mokėjo bent penkias ar šešias kalbas. Gintautas: Tačiau jie nesivargino išmokti lietuviškai, anot jų valstietiško „dialekto“.

Aistė: Rašytoja knygoje svarsto, jei Šimaitė būtų gimusi Vokietijoje ar Prancūzijoje ir savo užrašus rašiusi viena iš didžiųjų Vakarų Europos kalbų, kas nors apie ją būtų parašęs anksčiau.

Mindaugas: Bet apie Šimaitę plačiai žinoma pasaulyje iš įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų ir vadovėlių.

Rašytoja: Apskritai paėmus, Šimaitė visur lieka užribyje: tiek savo namais pasirinktoje Prancūzijoje, tiek rusų kultūroje, tiek jidiš kultūroje, tiek Izraelyje, o dėl savo klasės, lyties ir gimtosios kalbos nekelia net istorinio ar literatūrinio susidomėjimo. Ką mums daryti, susidūrus su tokia asmenybe kaip O. Šimaitė, kurios nepavyksta priskirti nė vienai iš kategorijų – netgi rašytojo? Kaip turime pasakoti jos istoriją?

Gintautas: Šimaitė buvo knygos žmogus, nes gyveno skaitymu ir rašymu. Bet, kaip teigia rašytoja, literatūriniam darbui reikalinga privati erdvė, pinigai ir su jais susijęs laikas. Viso šito jos gyvenime trūko, todėl buvo priversta vargti. Šimaitė bibliotekininkės darbą laikė pašaukimu, o bibliotekas – šventovėmis. Jai, kaip bibliotekininkei, biblioteka reiškė gyvenimą, todėl visomis išgalėmis bandė išgelbėti Vilniaus geto biblioteką. Ji buvo viena iš 3332 kilnių Lietuvos gyventojų, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybėmis gelbėjo žydus. Šių žydų gelbėtojų pavardės paskelbtos 2012 m. išleistoje knygoje „Tie, kurie gelbėjo 1941–1944 (Žydų gelbėjimas Lietuvoje)”. Šimaitė priklausė aukštos dvasinės kultūros žmonių luomui.

Aistė: Imponuoja Šimaitės atjauta Holokausto pragarą išgyvenusiems Vilniaus geto žydams. Jos nesitaikstymas su hitlerinės okupacinės valdžios vykdomu žydų tautos ir jos kultūros naikinimu. Pasinaudodama savo tarnyba, tylioji bibliotekininkė pateko į getą, neva surinkti žydų studentų pasiskolintų knygų. Ji pasibaisėjo geto gyvenimo sąlygomis, todėl pasiryžo padėti pasmerktiesiems. Šimaitė gelbėjo nuo mirties ne tik geto vaikus, bet ir suaugusiuosius, rinko ir slėpė rankraščius, laiškus, dokumentus.

Mindaugas: Rašantieji iš geto prašydavo Šimaitės darbo, maisto, prieglobsčio už geto ribų, padirbtų dokumentų, nuodų ir ginklų pasipriešinti. Iš pradžių ji sunaikindavo gautus laiškus. Vėliau rado slaptavietę po Vilniaus universiteto bibliotekos laiptais. Kaip rašoma knygoje, ten ji paslėpė du šimtus trisdešimt laiškų: du šimtus iš geto ir trisdešimt parašytų nuo likvidacijos besislapstančių žmonių. Tai darė rizikuodama gyvybe.

Rašytoja: Nė vienas iš gete rašytų laiškų, kuriuos Šimaitė slėpė savo bute ar universiteto bibliotekoje, neišliko. Kai 1944 metais ją suėmė, vokiečių kareiviai išnaršė jos butą ir visi užrašai, laiškai ir rankraščiai, kuriuos ji ten slėpė, dingo. […] Kodėl ji rizikavo gyvybe, kad padėtų kitiems? Prieš keletą metų aš sėdėjau Jeruzalėje, šį klausimą aptarinėjančių istorikų pilnoje patalpoje. Bendras sutarimas buvo toks: pinigai. Istorikai tvirtino, kad nežydai padėjo žydams, nes jiems tai buvo pelninga. Ši diskusija mane labai nuliūdino. Niekas iš to, ką perskaičiau apie Šimaitę arba jos popieriuose, neleidžia manyti, kad ji taip elgėsi iš gobšumo, kad ji ką nors uždirbo iš karo metų veiklos. Tiesa sakant, viskas buvo priešingai. Gintautas: Rašytojos paminėtų istorikų vertinimas šališkas. Gestapas suėmė Šimaitę, nes kažkas ją išdavė. Tardydami gestapininkai buvo ją pakabinę žemyn galva, mušė, degino kojų padus įkaitinta geležimi ir galop nuteisė mirti, bet universiteto rektorius Mykolas Biržiška sugebėjo surinkti pinigų ir išpirkti jos gyvybę. Vietoj kartuvių ją įkalino Dachau. Kankintojai Šimaitės neprakalbino, ji net bandė nusižudyti. Apie pasipelnymą iš žydų tragiškos padėties negali būti nė kalbos.

Aistė: Dachau – mirties fabrike – Šimaitė praleido apie keturis mėnesius. Iš Dachau vokiečiai perkėlė Šimaitę į mažą stovyklą Liudelanžo kaimelyje, okupuotoje Lotaringijoje.

Mindaugas: 1945 m. JAV pėstininkai išlaisvino kalinius, bet Šimaitei grėsė pavojus būti deportuotai į SSRS. Ji manė, kad grįžusi į Lietuvą būtų ištremta į Sibirą dėl savo ikikarinės politinės veiklos. Šimaitė sugebėjo įtikinti prancūzų valdžią atiduoti ją Lenkijos vyriausybei tremtyje, o ne sovietams. Sąjungininkai kilnojo Šimaitę iš stovyklos į stovyklą, kol galiausiai paleido į laisvę Tulūzos mieste. Nors Šimaitė nukentėjo nuo hitlerininkų, bet baiminosi sovietų valdžios okupuotoje Lietuvoje.

Gintautas: Atskirai verta pakalbėti apie aptariamos knygos 23 skyrių Geto biblioteka, kuris buvo parašytas remiantis Hermano Kruko (Vilniaus geto bibliotekos kūrėjo) dienoraščiu „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“ ir jo esė „Vilnos geto biblioteka ir skaitykla“ bei Dinos Abramovič „Vilniaus geto biblioteka“.

Rašytoja: Dirbdamas Rozenbergo operatyviniame štabe, Krukas įgijo privilegiją gana laisvai judėti po miestą. Viena iš jo pažįstamų universiteto bibliotekoje buvo Šimaitė, kurią jis aprašo savo dienoraštyje kaip „pagyvenusią lietuvę moterį ir patyrusią socialinę aktyvistę“. Vargu ar galima buvo vadinti pagyvenusia, nes jai tuomet buvo keturiasdešimt septyneri, bet getas taip pat ją paženklino. Reguliarūs Šimaitės apsilankymai geto bibliotekoje tampa „retomis ir šviesiomis akimirkomis pilkame ir liūdname (čionykščiame) gyvenime.“ Lankydamasi geto bibliotekoje, Šimaitė apžiūrinėja knygų jidiš kalba prikrautas lentynas ir priduria, kad norėtų išmokti šią kalbą. Operatyvinio štabo naudojamoje patalpoje stovi didžiulis medinis stalas. Ant jo sukrautos aukštos šūsnys knygų – jas rūšiuoja Krukas su savo kolegomis. Su šiais rūšiuotojais susitinka Kazys Boruta ir Šimaitė; jie išneša paslėpti skirtus tekstus. […] Krukas viską suorganizuoja taip, kad būtų paskirtas atrinkti į Vokietiją siunčiamų knygų. Taip jo priežiūroje atsiduria keletas svarbių kolekcijų (iš YIVO, Anskio muziejaus, Vaikų bibliotekos, žydų mokyklų bibliotekų, Kleckino leidyklos sandėlio). Taip jis gali atrinkti tekstus, kurie slapčia gabenami į getą ir slepiami. […] Po mėnesio Krukas įsteigia slaptą sandėlį, skirtą artefaktams, apie kuriuos nežino Rozenbergas: jame tūkstančiai šventų knygų (kai kurios iš šešiolikto amžiaus), daugiau nei 200 Toros ritinių, kantorių pamokslų, skrynios apdangalų, meno kūrinių. Didžiąją šių lobių dalį jis pergabena į getą, paslėpęs juos balduose.

Aistė: Iš Kruko dienoraščio sužinome apie Vilniaus geto skaitymo įpročius ir intelektualinį gyvenimą. Jame rašoma, kad geto bibliotekos užimta vieta ir anksčiau buvo biblioteka, kurioje iš pradžių laikyta 450 tūkst. knygų, bet apie 10 tūkst. dingo – jas išvogė naciai ir patys geto žydai.

Mindaugas: Pasirodo, biblioteka buvo viena pirmųjų viešų geto organizacijų ir pirmoji jo kultūrinė įstaiga. Per pirmąsias dvi savaites į biblioteką užsirašė 1500 skaitytojų, bet po masinių geto gyventojų egzekucijų sparčiai augo bibliotekos lankytojų skaičius.

Rašytoja: Pavyzdžiui, kai 1941 m. spalio 1 d. Paneriuose sušaudoma 3000 žmonių, kitą dieną prie knygų išsirikiuoja ilgos skaitytojų eilės. Suaugusieji skaitytojai trokšta užsimiršti kitose vietose, laikuose, pasauliuose. Jie gausiai skaito biografijas ir memuarus, taip pat Rygoje leidžiamus sentimentalius romanus. Plačiai pasklinda „lengvoji“ literatūra, detektyviniai kūriniai, kurios Krukas vadina „niekam tikusiais“. O štai klasika nėra paklausi net tarp intelektualų. Išimtį sudaro tik Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Ericho Marijos Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ ir Emilio Zolia „Karas“. Pasak Dinos Abramovič, populiariausia geto knyga yra Franco Verfelio „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, pasakojanti apie armėnų genocidą 1915 metais. Bet tikri bibliotekos knygų rijikai yra vaikai, jie kasdien po pamokų ima naujas knygas. Knygų puslapiai dėmėti, riebaluoti, jos įrištos iš naujo tiek daug kartų, kad teksto eilutės nusitęsia į lapų įrišimo sritį. Bet niekas negali atgrasinti jaunųjų skaitytojų. Iki 1942 metų lapkričio pabaigos iš bibliotekos buvo paimta skaityti pribloškiantis skaičius knygų – 100 000. Nors jidiš liko gatvės ir geto administracijos kalba, skaitykloje ir bibliotekoje buvo kitaip. Septyniasdešimt procentų visų perskaitytų knygų buvo parašytos lenkų kalba, jidiš teko tik dvidešimt procentų, o hebrajų kalbai – vos du. Augo rusiškai skaitančiųjų skaičius, ypač tarp vyresnio amžiaus senbuvių, nes lenkiškos knygos dingdavo, susidėvėdavo, trūkdavo tomų.

Aistė: Knygoje rašoma apie taurius lietuvių ir žydų kultūros žmonių santykius nacių okupacijos metais. Ar galima kaltinti lietuvių tautą antisemitizmu, jei Lietuva buvo vadinama „Šiaurės Jeruzale?“

Gintautas: O. Šimaitė atsakė į šį klausimą savo straipsnyje „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“, kuris buvo išspausdintas knygoje „Lita“, Niujorke, 1951 m. O. Šimaitė rašė: „Puikiai suvokiu kai kurių lietuvių kaltės laipsnį naikinant Lietuvos žydus, aš esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta. Aš nepalaikau įprastinių žodžių „lietuviai“, „vokiečiai“, „lenkai“, „žydai“ ir t. t. Taip sako tie, kurie ketina mus supykinti. Jie užmiršta, kad kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių. Tai neleidžia pateikti bendro kaltinimo“.

Kalbėjosi Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai A. Talijūnienė, M. Talijūnas ir G. Černeckis

 Bus daugiau

Related posts