BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS # GINTAUTO ČERNECKIO P.<12> ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS NR.10 (TĘSINYS) DANUTĖS ARDAVIČIENĖS STRAIPSNIS # 2021 – 03 – 23

BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

12

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

DANUTĖ ARDAVIČIENĖ

Vienos knygos istorija: Maironio „Lietuvos istorija“

Knyga mano gyvenime visada užėmė svarbiausią vietą. Juk mūsų vaikystės laikais ji buvo ir žinių, ir įdomybių šaltinis. Meninius filmus retkarčiais atveždavo, ir tada būdavo šventė. O knyga – visada šalia, nes bibliotekos atviros kasdien. Ir vilkdavau tas knygas 5 kilometrus (tiek mes, kaimo vaikai, eidavom pėsti iki mokyklos, geltonųjų autobusiukų nebuvo…). Gal dėl pomėgio knygoms tapau lietuvių kalbos mokytoja.

Pagal paskyrimą atvykau dirbti į Žemaitiją, Šateikių vidurinę mokyklą. Tame kolektyve buvo daug įdomių žmonių. Vienas tokių – senukas, smetoninių laikų matematikos mokytojas Romanas Gedvilas. Mažakalbis, griežtokas, ypač reikalavęs iš mūsų, jaunųjų, tvarkos, pareigingumo. Žinojau, kad jis turi savo knygų spintą, kuria niekam nesigirdavo. Pamažu, kai įgavau jo pasitikėjimą, jis man patikėjo užduotį: „Nueisi į uždaromą Sėlenių mokyklą, ten, bibliotekoje, esu užslėpęs knygų, kurias privalėjom sudeginti… Surask, jie, uždarydami mokyklą, į makulatūrą atiduos“.

Nuėjau, radau visas knygas sumestas kieme. Direktoriui leidus kelias pasiimti, ėmiau raustis… Radau ir mokytojo Gedvilo paslėptąsias. Viena įdomiausių – Maironio „Lietuvos istorija“, kurios išleidimo data – 1906 m. Jis man ją ir padovanojo.

Ir tik po daugelio metų, kai išgirdau, kad Kultūros ministerija žada Simono Daukanto raštus ištaisyti į bendrinę kalbą, man kilo mintis šitokią įdomią knygą, parašytą nesunorminta senųjų laikų kalba, paversti visiems prieinamu, lengvai skaitomu leidiniu. Suderinusi su reikalingomis instancijomis, gavusi iš Maironio literatūros muziejaus kokybiškesnes mūsų kunigaikščių portretų ir Lietuvos žemėlapio kopijas, ėmiausi darbo.

O čia dar COVID-19 „padėjo“, nes laiko daugiau atsirado. Ir nerimas užsimiršo… Visa galva pasinėriau į Lietuvos praeitį. Oi, kiek daug radau apie mūsų protėvius, ir ne vien apie jų garbingus poelgius… Ką įdomaus galime rasti daugiau kaip prieš šimtą metų parašytoje Lietuvos istorijoje, ar visada teisingai interpretuojame šiandien kai kuriuos faktus, istorines asmenybes? Ar buvo reikalinga „geležinė“ Mindaugo ranka? Ar pagrįstai pyksta žemaičiai dėl Mindaugo politikos?

Šie ir daugelis kitų klausimų iškils neabejingiems tautiečiams, nes skaitydami poeto Maironio „Lietuvos istoriją“, skirtą to laikmečio mokykloms, pajusime įtaigų gimtojo krašto istorijos pasakojimą, kurio pasigendame dabartinėje mokykloje. Kad tik atsirastų, kas paremia šios knygos išleidimą.

 Bus daugiau

Related posts