BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS # GINTAUTO ČERNECKIO P.<14> ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS NR. 10 (TĘSINYS) JONAS BASANAVIČIUS „APIE LENKŲ KALBĄ LIETUVOS BAŽNYČIOSE“ # 2021 – 04 – 07

BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

14

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

NUBRAUKUS KNYGOS DULKES

Jonas Basanavičius: „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“

Lietuvių raštas Jo Šventenybei popiežiui Pijui X ir visiems Romos katalikų Bažnyčios kardinolams“ (2020)

Šių metų rugsėjo 10 d. Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkime klubo nariai aptarė Gintauto Šapokos užsakymu ir lėšomis pakartotinai prieš 114 metų išleistą J. Basanavičiaus istorijos studiją. Bibliofilai svarstė, kodėl šis patriarcho raštas Šv. Apaštalų Sostui gali sudominti dabartinį skaitytoją ir išlieka aktualus šiandien.

„Kadangi Vilniaus vyskupystėje lietuvių bažnyčiose politiniais tikslais pamaldose yra vartojama lenkų kalba, tai Lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupystėje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausią linkėjimą sėkmės kovoje su lenkomanų kunigija už lietuvių kalbos teises Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupystėje“ (1905 m. gruodžio 4–5 dienų Lietuvių tautos suvažiavime priimtas nutarimas dėl lietuvių kalbos persekiojimo Vilniaus vyskupijos bažnyčiose).

J. Basanavičius išsiuntė šį raštą popiežiui Pijui X 1906 m. gegužės 23 d., o tų pačių metų gegužės 25 d. 72 egzempliorius – Europos ir pasaulio kardinolams, vyskupams. Rašte Šventajam Tėvui J.Basanavičius pažymi, kad „Lietuva mūsų laikais, ypač Vilniaus vyskupystė, žemėje yra vienintelė šalis, kurios Bažnyčia išlaiko daugumai žmonių visai svetimą dvasią, nesuprantamą jiems kalbą, kuri, jokios tolerancijos nepripažindama, nori, pasitelkdama bažnyčios įtaką, išnaikinti mūsų seną, mūsų mylimą ir puikią kalbą“. Susipažinęs su pateikta medžiaga apie lietuvių kalbos niekinimą bažnyčiose, popiežius vienam savo kardinolų pasakęs, kad Lietuvos bažnyčiose viešpatauja nekrikščioniška dvasia. Bet Šv. Apaštalų Sostas neatsižvelgė į kaltinimo aktą su iškalbingais lietuvių kalbos niekinimo pavyzdžiais ir nesiėmė priemonių, kad sustabdytų nežmonišką lietuvių tautos naikinimą per Bažnyčią.

Lenkinimas per bažnyčias vyko ir toliau, todėl Lietuvių tautos suvažiavimo nutarimas nebuvo įvykdytas. Leidinio pratarmėje G. Šapoka rašo: „Kas galėtų pasakyti, kiek lenkams valdant bažnyčia buvo nutautinta lietuvių? Gal Lietuvos bažnyčios hierarchai galėtų paaiškinti Lenkijos vyskupams, kiek tautos netekome dėl jų atneštos „kultūros“ […]. Galima Lenkijos vyskupams priminti, kad Lenkija Lietuvos rytuose atsirado tik turėdama imperinių tikslų, svetimų teritorijų sąskaita po pilsudskinės Vilniaus okupacijos, kai Lenkija kūrė valstybę „nuo jūros iki jūros“. Galite jiems priminti, kokie klaikūs buvo tos invazijos padariniai: Ukraina ir Baltarusija buvo padalytos, negalėjo kurti savo valstybių, Lietuva liko be Vilniaus krašto“. Tai svarbus istorijos šaltinis, liudijantis apie Vilniaus krašto lietuvių slavinimą per bažnyčią ir nesirūpinimą žmonių dvasine gerove. Ši istorijos studija padės skaitytojams suvokti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis kūrėsi tautinė Pirmoji Lietuvos Respublika ir atsakyti į klausimą, kas stabdė lietulietuvių tautos evangelizaciją.

Parengė Jonas Einoras, Simono Daukanto bibliofilų klubo narys

 (Bus daugiau)

Related posts