BŪTIS

JONO  PAULAUSKO

45/79

DIRST: MOBINGAS!

Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS, www.dirst.lt

 2021 – 05 – 21

Persiunčiu…

Snieguole Matoniene

Šis atviras laiškas yra tikras. Jį paprašė išplatinti mano klasiokė. Jos pavardė pabaigoje.

Ji jau nebijo prisistatyti. Nes nebeturi ką prarasti.

Mano klasiokė yra anesteziologijos profesorė. Ji neturi Facebook paskyros, nes ji gelbėja mūsų gyvybes.

Ji antrą kartą paprašė manęs paviešinti jos mintis. PIrmasis buvo dar pernai – įspėjimas saugotis COVID-19. Paradoksas, kad tuo metu, kai mes derinome tekstą, ji pati sunkiai susirgo. Šiandien esu laiminga, kad ji pasveiko ir vėl atvirai, kaip medikė iš prigimties,  nori gelbėti mūsų gyvybes.

Pro memoria Laura Šilinskytė (1984-2021)

Kaunas, 2021.05.12 22:05

Ką tik grįžau iš Šiaulių. Šiandien atsisveikinau su Laura. Rytoj jos laidotuvės.

Kai pirmadienį, gegužės 10-ąją, pranešė apie netektį, mane ištiko šokas. Neabejoju, panašus jausmas ištiko daugelį jūsų, bent kiek pažinojusių Laurą. Pasirodė žiniasklaidos pranešimai (jų nekartosiu), į paštą atėjo informacija apie atsisveikinimą… Labai gražų tekstą Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos puslapyje paskelbia jos Prezidentas prof. Tomas Jovaiša. Vakare feisbuke sesuo parodo jautrų kito Lietuvos gydytojo anesteziologo-reanimatologo, dirbančio Jungtinėje Karalystėje, Roko Tamošausko tekstą. Pagrindinė mintis – mobingas. Dieve mano, viskas taip teisinga!

Ir aš jį esu patyrusi, žinau kaip sunku, kai žlugdomi tavo planai. Už uždarų durų nusprendžiama, jog uždaromos operacinės ir likviduojamas sektorius, o to sektoriaus darbuotojai informuojami kitos dienos rytą – ir tai dar pristatoma kaip „istorinė diena“; iš ryto ateini į savo kabinetą (durys atrakintos, o vakar išeidama tikrai uždariau) ir jame randi įsikūrusį naują kolegą, o apie tai nebuvai informuotas iš anksto (pasakojama, yra buvę ir dar blogesnių variantų, kai grįžęs po atostogų negali įeiti į savo kabinetą, nes pakeista spyna, atitinkamai naujas ir kabineto šeimininkas); nesi įtraukiamas į programas, kurių kūrime dalyvavai; baigi rinkti savo doktorantės duomenis, nes ji išrotuojama į kitą sektorių…

Ir viską lydi tas netikėtumo elementas, kai mėgaujamasi aukos reakcija! Bėgdamas pro šalį mesteli kitiems frazę, jog šioji gali turėti psichikos problemų (žinai, pokovidinis sindromas arba yra “susireikšminusi vidutinybė”).

Sprendimo dėl pareigų išvakarėse su kandidatu ramiausiai sėdi prie stalo, ploji per petį, jog “viskas bus gerai”, o mintyse žinai: bus visai kitaip. Lyg peilis į nugarą, – ko gero, taip tą pažeminimo, susidorojimo jausmą apibūdintų auka. Kažkur girdėta? Pažįstamas jausmas?

Jau daugiau kaip metai dar ir tas kovidas. Labai sunku dirbti, o dar tokį atsakingą darbą.

Iš visų lygių administratorių spaudimas didinti paslaugų apimtis, operacinių monitoringas, e-sveikata, o dar prisidėjusi šūsnis papildomų pildyti formų su grėsminga antrašte “pagal Gen. Direktoriaus įsakymą”. Elektroninis paštas lūžta nuo kasdien ateinančių naujų nurodymų. Jų visų perskaityti tiesiog fiziškai nėra galimybių.

Universitete taip pat: nuotolinis mokymas, sukelti paskaitas, teikti temas magistriniams darbams, dėstytojas pasiekiamas 24/7…

„Jei turėčiau kur, išvažiuočiau”, – dažnai girdžiu šią frazę iš savo kolegų. Mintyse ją ištaria dar daugiau. Bet kurgi išvažiuosi? Jei tau apie penkiasdešimt, į užsienį jau vėloka, o Lietuvoje universitetinių ligoninių, kur galėtum derinti klinikinį ir pedagoginį darbą, nėra taip daug. Jaunieji kolegos, norėdami papildomai užsidirbti, laksto per kelias ligonines. Juos puikiai suprantu: visiems norisi gyventi geriau, pakeliauti, reikia užauginti vaikus, mokėti paskolas… Man labai gaila tų jaunųjų. Baisu, kad nenusiviltų. Esu iš tų, kurie pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo išvažiavę stažuotei į Vakarų pusę, į Daniją. Ten nepasilikau, o sugrįžau, nes nuoširdžiai norėjau būti naudinga Tėvynei. Dabar kartais dėl to gailiuosi. Ne viską pavyko padaryti taip, kaip norėčiau. „Kažkuriuo metu mes pasukome ne ten, kur reikia“, – taip bendrą Lietuvos padėtį apibūdina mano draugė. Aš jau susitaikiau beveik su viskuo. O Laura nesusitaikė…

Laidojimo namuose suėmė toks jaudulys, ašaros taip smaugė gerklę, jog Lauros artimiesiems tesugebėjau ištarti porą nerišlių užuojautos sakinių. Vargšai, jų sielvartas neišmatuojamas… Mintyse prisižadu parašyti, jei jau neišeina suregzti padoraus teksto žodžiu. Juo labiau kad dalį buvau pasirašiusi dar prieš praėjusias Kalėdas. Tada nespėjau laiku priduoti į „Ave Vitos“ redakciją, ir atėjo atsakymas, jog numeris sumaketuotas, o po Kalėdų teksto turinys bus neaktualus, taigi nespausdins. Dabar matau – dar ir kaip aktualus!

Atsisveikinti ateina buvę Lauros klasės, kurso, grupės draugai, kolegos. Visi nesulaiko ašarų.

Tiesiog galvoje netelpa: trisdešimt šešerių metų, gražuolė, protinga, linksma, žingeidi, energinga, aukštos kvalifikacijos gydytoja, bebaigianti doktorantūros studijas – ir viskas: mūsų Lauros nebėra. Tik gėlių jūra ir jos, tokios jaunos, besišypsančios portretas.

„Pirmąją iš savo klasės išlydime“, – tarsteli jos klasės ir kurso draugas Donatas. Laura kartu su juo baigė mokyklą Kuršėnuose, o paskui studijavo LSMU. Labai graži Lauros šeima: abu tėveliai dar gana jauno amžiaus, užauginę keturis vaikus. Dabar, deja, liko trys…

Aš su Laura susipažinau, kai ji įstojo į anesteziologijos-reanimatologijos rezidentūrą ir, žinoma, ją sėkmingai baigė. Laura buvo viena iš mano mylimų rezidentų. Įsiminė jos ori laikysena, užkrečiantis juokas, pareigingumas, domėjimasis mokslu, dar rezidentūros studijų metu parengti pranešimai. Apsidžiaugiau, kad studijuos doktorantūroje, aktuali pasirodė perioperacinio miokardo infarkto tema. Paskutinį kartą daugiau su Laura bendravau prieš kokius penketą metų Nicoje, Europos anesteziologijos draugijos kongrese, skirtame kardiologiniam pacientui. Kaip visada, buvo geros nuotaikos, pasakojo įspūdžius apie keliones.

Ir štai – nebėra Lauros… Mes savo rezidentus, net ir baigusius prieš daugelį metų, laikome beveik savo vaikais. Dabar jaučiamės taip, lyg būtume netekę savo vaiko. Ir kalti, kad nesugebėjome jos apginti. Lauros bendradarbiai Šiauliuose taip pat daugelis baigę rezidentūrą Kaune, taigi taip pat mūsų vaikai. Kaip paguosti juos? Jaučiuosi kalta, kad nemokėme jų, kaip ištverti pažeminimą, kaip atpažinti tuos, kurie gali padėti tokiose situacijose. Antra vertus, tie, įvardijami nelaimės kaltininkais, juk taip pat baigė mokslus Kaune arba Vilniuje. Jie irgi buvo kažkieno iš mūsų mokiniai. Kaip dabar jaučiasi jų mokytojai?

Man labai, labai gaila, kad Laura nesikreipė patarimo į tokius pačius, jau patyrusius nederamą elgesį savo atžvilgiu. O gal kreipėsi, tik aš nežinau.

Mobingas. Daugelis esame jį patyrę pradedant dar studijų metais. Tik tokio termino nežinojome. Mėgstama pabrėžti, jog tai sovietinis palikimas. Nesutinku. Pernai atšventėme Nepriklausomybės trisdešimtmetį, daugelio įstaigų vadovais dirba mūsų auklėtiniai, mokslus baigę jau nesovietiniais metais. Taigi dalis kaltės dėl mobingo tenka mums, jų tėvams ir mokytojams.

Aliis inserviendo consumor (liet. Šviesdamas kitiems, sudegi pats) – taip dar vaikystėje perskaitytoje knygoje buvo apibūdinama gydytojo profesija.

Laura švietė ryškiai, tik nepaprastai gaila, kad taip trumpai. Gindama savo garbę ji paaukojo gyvybę. Kartais taip būna, kad garbė svarbesnė už gyvybę. Net šiais laikais.

Ilsėkis ramybėje, išdidžioji, gražioji ir protingoji Laura. Dabar jau mūsų, gyvųjų, visų Tavo draugų, bendradarbių, specialybės kolegų, pacientų, buvusių mokytojų Universitete pareiga – kovoti už Tavo ir savo garbę.

Aš prižadu: tai darysiu Tavo atminimui.

Laura apgalvojo viską, net kruopščiai atrinko savo tekstą atsisveikinimui. Kadangi jis buvo paskelbtas viešai, leisiu sau pacituoti (Tikiuosi, velionės artimieji neprieštarautų). Tegul tai būna paguoda visiems, prislėgtiems netekties skausmo.

„Dėkoju kiekvienam,

Su kuriuo mane supažindino gyvenimas…

Vieniems už pagalbą ir paramą,

Kitiems – už pavyzdį,

Tretiems – už pamoką,

Mylimiesiems – už buvimą šalia…“

Sudie, mieloji. Tai Tau ačiū už pamokas.

LSMU Anesteziologijos klinikos profesorė Jūratė Gudaitytė