BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS / KRITIŠKAS DIRSTELĖJIMAS

ANDRIAUS ŠIMKAUS

74/130

SVEIKINIMAS… IR PRIEDAS  

ANDRIUS ŠIMKUS, www.dirst.lt 

2021 – 06 – 01

##

SVEIKINIMAS

Sveikinu visus vaikus Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga!

Prisidedu prie teisininko Alvio Mozerio parengto reikalavimo ir priminimo visiems, kurie atsakingi už vaikų teisių įgyvendinimą, rūpinimąsi sveika psichologine ir fizine aplinka, kurioje vaikai turi galimybę užaugti visapusiškai stipriais ir dorais žmonėmis.

…IR PRIEDAS

Štai visas tekstas besidomintiems A. Mozerio pažiūra (neredaguotas – www.dirst.lt):

“XXXX savivaldybės administracijos direktoriui

XXXX savivaldybės teritorijoje veikiančių švietimo įstaigų vadovams

Reikalavimas nedelsiant nutraukti antikonstitucinių sprendimų vykdymą

 2021-06-01 Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Ši diena – tai priminimas visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises. Būtent šią dieną – Birželio 1-ąją, apeliuojame į Jus ir reikalaujame nedelsiant nutraukti mūsų vaikų fizinę ir psichinę sveikatą žalojančių, o tuo pačiu ir valstybės pamatus griaunančių antikonstitucinių sprendimų vykdymą. Reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindas Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2020 m. kovo 14 d. posėdyje priimtu nutarimu Nr. 207 “Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną ir nustatė atitinkamą karantino režimą, kurio viena iš priemonių buvo sustabdyti ugdymo ir vaikų priežiūros procesą bei švietimo veiklą visose švietimo įstaigose, dienos ir užimtumo centruose, organizuojant ugdymo procesą nuotoliniu būdu. Nepaisant to, kad Vyriausybės nutarimas buvo priimtas grubiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio imperatyvius reikalavimus, įpareigojusius nutarimo projekto rengėją – Sveikatos apsaugos ministeriją, atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, taip pat nepaisant to, kad ugdymo proceso organizavimas nuotoliniu būdu nebuvo numatytas su švietimo įstaigomis sudarytose mokymosi sutartyse, turinčiose jos šalims įstatymo galią, 2019-2020 mokslo metais vaikai į mokyklos suolą taip ir nesugrįžo. 2020 m. lapkričio 4 d. posėdyje priimtu nutarimu Nr. 1226 “Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Vyriausybė dar kartą nusprendė paskelbti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną, o 2020 m. gruodžio 11 d. priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) ir įstatymus davę aštuonioliktosios Vyriausybės nariai jau 2020 m. gruodžio 14 d. Vyriausybės posėdyje nusprendė, kad ugdymas ne tik pagal pagrindinio ar vidurinio, bet ir pagal pradinio ugdymo programas besimokantiems Lietuvos vaikams bus organizuojamas tik nuotoliniu būdu. Taigi 2020 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais priimtais sprendimais, kurie, kaip minėta, ne tik grubiai prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymui, bet ir nėra niekaip suderinami su mokymo sutartimis, turinčiomis jos šalims įstatymo galią, Vyriausybė dar kartą de facto apribojo Lietuvos vaikų galimybes gauti kokybiškas švietimo paslaugas. Dar daugiau, visa tai yra padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 20 straipsnio nustatyta tvarka niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta kaip užkrėsta teritorija. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas imperatyviai nustato, jog ta teritorija, kurioje nuolat egzistuoja grėsmė užsikrėsti užkrečiamąja liga, Vyriausybės nutarimu privalo būti paskelbta užkrėsta teritorija, darytina išvada, kad pati Vyriausybė iki pat šiol Lietuvos Respublikos teritorijos de jure nėra pripažinusi kaip teritorijos, kurioje nuolat egzistuoja galimybė užsikrėsti Covid-19 liga. Pirmiau aptartos faktinės aplinkybės ir galiojantis teisinis reguliavimas suponuoja paradoksalią išvadą – nors Vyriausybė nemano, kad šalies teritorijoje egzistuoja nuolatinė grėsmė užsikrėsti Covid-19 liga, visoje šalies teritorijoje yra paskelbtas ir de facto jau daugiau nei metus laiko galioja karantino režimas, kuriuo neteisėtai yra draudžiamos ar ribojamos įvairios veiklos, o tuo pačiu ir – Lietuvos vaikų galimybės gauti kokybišką švietimo paslaugą. Vienok, 2021 m. pavasarį Vyriausybė, veikdama kartu su valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų vadovo funkcijas vykdančiu sveikatos apsaugos ministru A. Dulkiu, ėmėsi įgyvendinti jų pačių sugriautos švietimo sistemos „gaivinimo“ planą, o tiksliau – eksperimentą, kurio dalyviais palaipsniui buvo paverstos ištisos mokyklų bendruomenės. Pasak Vyriausybės, eksperimentas pavadinimu „bandomasis profilaktinis tyrimas COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) diagnozuoti“ turėjo sudaryti prielaidas grąžinti vaikus į mokyklas. Kita vertus, praktiškai iškart tapo akivaizdu, kad šiuo eksperimentu mokyklų bendruomenės buvo negrįžtamai suskaldytos, o švietimo įstaigose prasidėjo tikrų tikriausia „raganų medžioklė“. Maža to, savivaldos institucijų vadovai ir mokyklų administracijos, patys to nesuvokdami (nors tai ir neatleidžia jų nuo atsakomybės), yra tapę vaikų atžvilgiu vykdomo niekšiškiausio kriminalinio nusikaltimo bendrininkais. Leiskite paaiškinti plačiau. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose (pavyzdžiui, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas; 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas; 2004 m. liepos 1 d. nutarimas ir kt.) ne kartą nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas), kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia jo ypatingą vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei kompetenciją ir tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto nuostatą, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos. Taigi Konstitucinis Teismas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, jog atitinkamo įstatymo formuluotė „Vyriausybės nustatyta tvarka“ reiškia, kad nurodytą tvarką turi nustatyti pati Vyriausybė ir nustatyti tos tvarkos ji negali pavesti jokiai kitai institucijai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus, minėta formuluotė reiškia, jog nurodyta tvarka turi būti nustatoma Vyriausybės nutarimu. Šis nutarimas turi būti norminio turinio. Seimas, per kurį Tauta vykdo savo aukščiausią suverenią galią, 1996 m. rugsėjo 25 d. priimtame Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme (21 straipsnio 3 dalies 1 punktas) nustatė, kad teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse tvirtina Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu. Toks teisinis reguliavimas, vadovaujantis pirmiau pristatytomis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis, reiškia, kad nurodytą tvarką, t. y. teritorijų karantiną ir jo režimą (taikytinas teritorijų karantino priemones), turi ir gali nustatyti tik pati Vyriausybė – nustatyti tos tvarkos, taigi ir – karantino režimo priemonių, Vyriausybė neturi teisės pavesti jokiai kitai institucijai (subjektui), kaip ir jokia kita institucija (subjektas) neturi teisės šios funkcijos iš Vyriausybės priimti ar perimti (savintis). Nepaisant to, kas nurodyta pirmiau, Vyriausybė, kurios nariai prisiekė vykdyti Konstituciją ir įstatymus, 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu, be kita ko, nutarė (cituojama): „Pavesti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovui per karantiną, paskelbtą valstybės lygio ekstremaliosios situacijos metu, gavus atsakingos ministerijos pasiūlymą dėl būtinų karantino priemonių nustatymo, nustatyti konkrečias karantino režimo priemones.“. Taigi, Vyriausybė, grubiai pažeisdama Konstituciją, įstatymu jai deleguotą funkciją nustatyti karantino režimo priemones de facto perdavė valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo funkcijas vykdančiam sveikatos apsaugos ministrui A. Dulkiui, kuris, savo ruožtu, grubiai pažeisdamas Konstituciją ir neturėdamas teisės iš Vyriausybės priimti jam perduodamos funkcijos, ėmėsi uoliai ją vykdyti, tokiu būdu peržengdamas jam tenkančios kompetencijos ribas. Nėra ginčo dėl to, kad sveikatos apsaugos ministras, veikdamas kaip valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas ir peržengdamas jam suteiktos kompetencijos ribas, nustatė vieną gėdingiausių ir niekšiškiausių karantino režimo priemonių, t. y. į mokyklas norintiems sugrįžti vaikams iškėlė papildomą, mokymosi sutartyse nenustatytą, sąlygą – periodiškai, kartą ar net du kartus per savaitę dalyvauti eksperimentiniuose profilaktiniuose tyrimuose, o vaikus, atsisakiusius šiuose medicininiuose tyrimuose dalyvauti, tiesiog paliko už mokyklos durų. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Kita vertus, tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas). Tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog žmogaus asmuo neliečiamas. Asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2012 m. birželio 4 d. nutarimas). Ši teisė į asmens neliečiamybę nėra absoliuti, t. y. ji gali būti ribojama. Tačiau tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Minėtąją konstitucinę nuostatą atkartoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.25 straipsnio 1 dalis, inter alia įtvirtinanti, jog fizinis asmuo neliečiamas. Fizinio asmensneliečiamumas – tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija (Mikelėnas V.; Bartkus. G.; Mizaras, V.; Keserauskas, Š. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2002, p. 75) Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo ruožtu asmens fizinį ir psichologinį neliečiamumą priskiria privataus gyvenimo sampratai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme (žr. pvz., EŽTT 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Storck prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 61603/00, 143 paragrafas). Pasak EŽTT, net menkiausias kišimasis į asmens fizinę neliečiamybę prieš šio asmens valią turi būti laikomas Konvencijos 8 straipsnio laiduojamo privataus gyvenimo gerbimo ribojimu. EŽTT savo praktikoje taip pat yra akcentavęs, jog fizinė asmens neliečiamybė apima pačius intymiausius asmens privataus gyvenimo aspektus, bei tai, kad net ir pati menkiausia priverstinio pobūdžio medicininė intervencija prilygsta šios teisės ribojimui (žr. EŽTT 2003 m. liepos 22 d. sprendimą byloje Y.F. Prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 24209/94, 33 paragrafas, 2012 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Solomakhin prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 24429/03, 33 paragrafas). Laisvė priimti ar atsisakyti konkrečios medicininės procedūros arba pasirinkti alternatyvią gydymo formą yra nepakeičiama laisvo apsisprendimo ir asmens autonomijos principų dalis (žr. EŽTT 2010 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Maskvos Jehovos liudytojai prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 302/02, 136 paragrafas). Į laisvo asmens apsisprendimo aprėptį patenka ir galimybė užsiimti veiklomis, kurios gali būti suprantamos kaip fiziškai ar morališkai žalingos ar pavojingos tam asmeniui (žr. EŽTT 2002 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Pretty prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2346/02, 62 paragrafas). Priverstinis skiepijimas, kaip ne savo noru pasirinkta medicininė procedūra, savo ruožtu prilygsta privataus gyvenimo, apimančio fizinę ir psichologinę asmens neliečiamybę, gerbimo, laiduojamo Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, ribojimui (žr. EŽTT 1999 m. liepos 5 d. sprendimą byloje Matter prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 31534/96, 64 paragrafas, 2002 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Salvetti prieš Italiją, pareiškimo Nr. 42197/98). Sutiktina, kad asmens teisė į fizinę neliečiamybę, kaip jo teisės į privatų gyvenimą dalis, nėra absoliuti. Pagal nusistovėjusią EŽTT praktiką, valstybė turi teisę reglamentuoti individo veiksmus, keliančius pavojų kitų asmenų gyvybei ir saugumui (žr. EŽTT 1997 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Laskey ir kt. Prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 21627/93, 21628/93 ir 21974/93, 43 paragrafas). Kuo rimtesnį pavojų kelia tokie veiksmai, tuo didesnę reikšmę, sveriant teisinius gėrius, įgyja visuomenės sveikata ir saugumas prieš asmens autonomiją (žr. cituotą Pretty bylą, 74 paragrafas). EŽTT taip pat pripažįsta, jog privalomą skiepijimą, kaip asmens fizinės neliečiamybės ribojimą, gali pateisinti tokie teisėti ir demokratinėje visuomenėje reikalingi tikslai kaip visuomenės sveikatos poreikiai ar būtinybė užkardyti užkrečiamųjų ligų plitimą, tačiau bet kokie teisės į privataus gyvenimą ribojimai pirmiausia turi, kaip tai išplaukia iš Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies, būti nustatyti įstatymu. Remiantis tuo, kas nurodyta pirmiau, nekyla jokios abejonės, kad valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo funkcijas vykdančio sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio 2021 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. V-513 „Dėl pavedimo organizuoti, koordinuoti ir vykdyti bandomąjį savanorišką profilaktinį tyrimą ugdymo įstaigose“ 2.2. punkto, o taip pat ir 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. V-1021 “Dėl pavedimo organizuoti, koordinuoti ir vykdyti savikontrolę greitaisiais antigeno testais ugdymo įstaigose” 2.2. punkto nuostata – nesutikusiems dalyvauti medicininiuose tyrimuose mokiniams yra draudžiama dalyvauti ugdymo procese kontaktiniu (kasdieniu) mokymo proceso organizavimo būdu – yra ribojama konstitucinė asmens teisė į fizinę asmens neliečiamybę, kuri, be kita ko, yra ir asmens teisės į privatų gyvenimą dalis. Minėta, jog tiek iš pirmiau apžvelgtojo konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio ir teisės aktų hierarchijos principą, tiek iš Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies išplaukia, jog teisės į fizinę asmens neliečiamybę, kaip asmens teisės į privatų gyvenimą dalies, apimtis negali būti ribojama poįstatyminiu teisiniu reguliavimu, o siekiant teisėto bei demokratinėje visuomenėje reikalingo tikslo ji gali būti apribota tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka.Apibendrinimas ir reikalavimas Seimas, per kurį Tauta vykdo savo aukščiausią suverenią galią, 1991 m. birželio 25 d. priimto Švietimo įstatymo Nr. I-1489 preambulėje nurodė: (cituojama): „Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas, kaip asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas, grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.“. Apibendrinant visa tai, kas nurodyta aukščiau, reikalaujame, kad savivaldybės administracijos direktorius ir mokyklų administracijų vadovai bei mokytojai nedelsiant nutrauktų mūsų vaikų fizinę ir psichinę sveikatą žalojančių, o tuo pačiu ir valstybės pamatus griaunančių antikonstitucinių Vyriausybės nutarimų ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo funkcijas vykdančio sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio sprendimų vykdymą. Kartu paaiškiname, kad jūsų bandymas savo veiksmus pateisinti argumentu „mes privalome vykdyti nurodymus“ yra atmestinas kaip visiškai nevykęs, o šis argumentas yra nevykęs, pirmiausia, dėl to, kad atsakomybė už kriminalinius nusikaltimus tenka visiems be išimties kriminalinio nusikaltimo bendrininkams – tiek vykdytojams, tiek organizatoriams, tiek kurstytojams, tiek ir padėjėjams”.

Geros sveikatos,

Andrius