BŪTIS: SENJORŲ DIENOS / KELIONĖS

JONO PAULAUSKO

56/90

KELIONĖS Į RUSNĘ APSEMTU KELIU…

JONAS PAULAUSKAS

2020 – 06 – 16

Gimiau Šilutės rajone, Ramučių kaime. Bet ilgesnį laiką (iki 1967 m.) gyvenau Šilutėje. Nostalgiškai prisimenu tuos laikus, kai vienas, su draugu ar visa savo klase važiuodavome iš Šilutės pailsėti (pažvejoti, pasideginti ir pan.) prie Nemuno, tekančio šalia Rusnės. Apie 7 km nuo Heidekrugo – taip senais laikais nuo pat įsikūrimo buvo vadinamas šis miestas. Tada tą upę prie Rusnės visi vadindavome Nemunu ir juo valtimi ar kateriu nuplaukdavome iki Kuršių marių – pasimaudyti jūroje, paieškoti gintaro, pabraidyti po aukštas balto smėlio kopas. Į Rusnę tik trumpai teužsukdavome. Dažniau ten ėmiau lankytis, kai apsigyvenau Vilniuje – nusipirkti skanios rusniškių rūkytos žuvies.

Ta proga keletas žodžių apie šį įstabų žvejų miestelį – Rusnę.

Į Kuršių marias vandenis atplukdęs Nemunas, savo žemupyje virtęs Rusnės upe (nors daugelio vis tiek tebevadinamas, kaip minėjau, Nemunu), ties Rusnės miesteliu skilęs į Atmatą, Skirvytę ir Pakalnę, apglėbia didžiausią Lietuvos salą – Rusnę. Kraštas traukia ne tik žvejus. Turistams jis įdomus laukine gamta, pamario etnografija, istoriniu Rytprūsių dvelksmu. Ir nors šiame potvyniais garsiame pamaryje nėra jūros, smėlio paplūdimių ar kitų poilsiautojų mėgstamų pramogų, turistų čia netrūksta. Dažnai čia lankosi senbuviai – kažkada gyvenę vokiečiai. Bet nuo XV amžiaus ypač traukia žvejus, kai prie prekybinio vandens kelio įsikūrė Rusnės miestelis.

Istorinis – etnografinis palikimas šioje Nemuno deltoje unikalus. Tai Mažosios Lietuvos regiono dalis, priklausiusi Šiaurės Vakarų Europos kultūrinei provincijai, germaniškosios ir skandinaviškosios kultūrų įtakos zonai. Deja, istorinės aplinkybės čia susiklostė dramatiškai. Po Antrojo pasaulinio karo beveik neliko senųjų vietos gyventojų – čionykštės kultūros paveldo saugotojų. Kraštas buvo iš esmės pertvarkytas, sunaikinti senieji pastatai. Todėl akį glosto išlikusių etnografinių sodybų drožiniai, šiam kraštui būdingos baltos, mėlynos ir tamsiai rudos spalvos.

 Nemuno deltos regioninis parkas leidžia rekonstruoti senus arba statyti naujus pastatus tik išlaikant tradicinį stilių. Labiausiai žavi nendrėmis dengti stogai. Tai Rusnėje gyvenančio meistro Alfonso Edmundo Demerecko nuopelnas. Apdengęs savo ir greta stovinčią brolio kraštotyrininko, leidėjo Kęstučio sodybą, tokia iš užmaršties gaivinama mada užkrėtė ir kitus.

 Vietiniai gyventojai nuo seno vadinti šišioniškiais. Analogiškai – ir jų Mažosios Lietuvos tarmė. Kalbininkai apgailestauja, kad pastaroji praktiškai išnykusi. Vienas kitas senasis gyventojas ją šiek tiek moka.

Taip visi vadino tuos vietinius, kurie čia gyveno dar prieš karą. Kaip užrašę Šilutės kraštotyrininkai, daugelis vietos gyventojų prisistatydavo taip: „Esu vokietis, tėvai buvo lietuviai, vaikystėje kalbėjome lietuviškai.“ Prūsijai, paskui Trečiajam reichui priklausiusi sala po Antrojo pasaulinio karo buvo išblaškyta. 1944 metais artėjant frontui vermachtas įsakė evakuoti visus šio krašto gyventojus, o nurodymo nevykdantiems grėsė mirties bausmė. Tačiau ne visi norėjo palikti gimtuosius namus, daug kas slapstėsi, kėlėsi į Šilutės pusę. Pabėgėliams buvo negailestingi ir sovietų tankai – ties Šilute jų vilkstines traiškė vikšrais. Ištisi pamario kaimai liko tušti, spėjama, kad tuo laikotarpiu kraštas neteko 80 proc. gyventojų. Vėliau kai kam leista išvykti į Vokietiją.

Į ištuštėjusį kraštą, sovietmečiu čia steigiant žuvininkystės ūkius, iš Dzūkijos ir Žemaitijos buvo atkelta daug gyventojų, mokančių žvejoti upėse. Sakoma, kad prie ežerų pripratusių aukštaičių čia nekvietė gyventi.

  Pagrindinis rusniškių amatas – žvejyba ir prekyba rūkyta žuvimi

Atvykus į Rusnę, neįmanoma iš čia išvažiuoti be skanios rusniškių rūkytos žuvies. Vienas įdomesnių objektų, kur galima lauktuvėms jos įsigyti, tai Anitos ir Jurijaus Belokopytovų žuvų rūkykla. Žuvys čia ruošiamos senoviniu tradiciniu būdu. Marių karšis gavęs net Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą, paženklintas ir Nemuno deltos regioninio parko produkto ženklu. Tai liudija, kad produktas tikrai vietinis ir paruoštas pagal čionykštį tradicinį receptą.

  Belokopytovai prie savo rūkyklos

 „Esu čia gimęs ir užaugęs. Kiek pamenu, visada rūkydavome žuvis sau, o paskui ir įmonėlę įsteigėme. Kartu dirba ir du sūnūs“, – pasakojo rusniškis J. Belokopytovas. Jo motina – šio krašto vokietė, tėvas – pokariu iš Sibiro, iš Čitos, čionai atsiųstas rusas. Jurijaus brolis Viktoras, dirbęs pas senuosius laivadirbius, puikiai perprato šį amatą ir daug paslapčių perdavė kitam rusniškiui Simui Knapkiui, pagarsėjusiam pamario krašto laivų – kurėnų – atkūrimu. Jurijaus šeima rūko ne tik karšius, bet ir vandenyno žuvis.

Vietiniai žvejai skundžiasi, kad mariose žuvų mažėja dėl plintančios kormoranų populiacijos. „Iš Kuršių nerijos jie atskrenda ir pas mus. Pats mačiau: koks tūkstantis leidžiasi vienas paskui kitą į Pakalnės upę ir šluoja viską iš eilės – kaip koks tankus tinklas eina iki pat Rusnės. Galėdami panerti į 25 metrų gylį upėse nepalieka nė vienos žuvies“, – pasakojo rusniškiai.

  Prie rusniškių senosios valties – dorės…

 Įdomu pasižvalgyti ir po Rusnės miestelį. Tai didžiausia parko – salos teritorijoje esanti gyvenvietė. Centre matyti ankstesni teismo rūmai, kur  buvo ne tik teismas, bet ir kalėjimas, žvejybos priežiūros institucijos. Tik XIX amžiaus viduryje visos įstaigos perkeltos į Šilutę, iš smuklės išaugusį miestelį, anksčiau vokiškai vadintą Heidekrug, lietuviškai – Šilokarčema. Šilokarčemos pavadinimas į Šilutę pakeistas tik 1923 metais.

  Buvę teismo rūmai…

Paminėsiu vieną iš  įdomesnių Rusnės objektų – evangelikų liuteronų bažnyčią, kuri, kaip liudija vėjarodė ant bokšto, datuojama 1419 metais. Tai viena seniausių, viena pirmųjų krašto šventovių. Salos evangelikų liuteronų bendruomenė po metų minės 600 metų jubiliejų.

##

Rusnė – potvynių kraštas

Lietuvoje turbūt nėra kitos tokios vietos, kur vanduo taip veiktų žmogaus gyvenimą. Todėl čia ir įkurtas regioninis parkas. Nemuno delta unikali upelių tinklu, senvagių ežerėliais, pelkynais. Šis kraštas – kasdienės kovos, kompromisų su gamta pavyzdys. Dabar jau pastatyti pylimai, yra transporto priemonių, perkeliančių gyventojus potvynių metu.  O prieš šimtą metų buvo sunkiau. Tačiau žmonės tai priėmė kaip neišvengiamybę ir stengėsi prisitaikyti, nes alternatyvų nebuvo. Žemė tais laikais buvo dar brangesnė nei dabar, išsikelti niekas niekur nesiruošė. Pirmasis pylimas vietinio pirklio Ernsto Anckerio lėšomis Rusnėje pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, kad nuo pirmosios potvynio bangos būtų apsaugotas miestelis, kad namų nenušluotų.

Apsemia jis ir asfaltuotą vienintelį kelią, vedantį iš Šilutės į Rusnę, kurio žemiausią 400 metrų ilgio ruožą netoli Rusnės kiekvieną rudenį ir pavasarį užlieja patvinę Nemuno žemupio vandenys. Tada žmones ir autotransportą apsemtu kelio ruožu ant platformų į salą perkelia traktoriai. Lengvieji automobiliai ta juosta gali važiuoti, kai vanduo virš plento pakyla iki 15 centimetrų. Traktoriais jie keliami, kai vandens gylis pasiekia 80 centimetrų. Vandens lygiui šoktelėjus virš metro – autotransporto eismas draudžiamas. Tada rusniškiai gyvena aklinai atkirsti nuo žemyno – meldžiasi ir laukia vandens pakilimo pabaigos. Taip kad per potvynius Nemunui (Atmatos upei ) išsiliejus į pievas, žemiausia Šilutės-Rusnės kelio atkarpa kasmet du kartus apie 40 dienų būna apsemta ir nepravažiuojamas lengvaisiais automobiliais. Tada rusniškiai negali laiku atvykti į darbą, gaišta laiką eilėse laukdami, kad traktoriai juos perkels.

 Ilgai nei Seimas, ne Vyriausybė nekreipė dėmesio į rusniškių, ir ne tik, prašymus ir maldavimus padėti jiems. Pagaliau po ilgų dvejonių 2018 metais reikalingos lėšos buvo išskirtos ir 2018 metais šiame potvynių apsemiame kelio ruože „Kauno tiltų”ir statybų įmonės „Alkesta“darbuotojai pradėjo statyti estakadą, kuri iškilmingai atidaryta eksploatacijai 2019 m. gegužės 18 d.

    ##

Pasakojimą apie kelionę į Rusnę apsemiamu keliu lyg ir galėčiau baigti. Bet dar norisi paminėti porą štrichų apie pačią Rusnę. Joje netikėtai radau du įdomius objektus – pasienio stulpą ir paminklą Gandhiui. Pasirodo Atmatos upe eina siena su Rusijos Federacija…

Jei su siena daugmaž aišku, bet visai nesuprantama prie ko čia Rusnė ir didysis Gandis. Išėjęs kartą pasivaikščioti nuostabiai įrengta Atmatos krantine netikėtai pasiekiau paminklą Hernabui Kallenbachui ir Indijos tautinio išsivadavimo lyderiui Mahatmai Gandhi! Pasidomėjęs, kaip šis įstabus paminklas čia atsirado, sužinojau štai ką.

M. Gandhi sąsajos su Rusne tėra per Rusnės žydų pirklio sūnų H. Kallenbachą. Jis gimė Šilutės rajone, Žemaičių Naumiestyje. Kai Hermanno tėvas ėmė verstis medienos prekyba, ypač klestinčia Rusnėje, šeima persikraustė į šią gyvenvietę. Čia Hermannas baigė gimnaziją, vėliau mokėsi Karaliaučiuje, Tilžėje. Berlyne baigęs architektūros studijas, išvyko dirbti į Pietų Afrikos Respubliką (PAR). Londone teisės studijas baigęs M. Gandhi taip pat atvyko į PAR, kur jau dirbo keli jo dėdės ir buvo nemaža indų bendruomenė. Tuomet jau garsus architektas H. Kallenbacahas reikalams tvarkyti pasisamdė M. Gandhi dėdės teisininkų firmą. Su M. Gandhi architektas iš Rusnės susipažino 1904 metais, juos suartino bendros idėjos, kaip pertvarkyti, pagerinti visuomenės gyvenimą. Taip jie ir tapo bičiuliais. Rusniškiai minimai įstabiai draugystei atminti ir pastatė šį paminklą. Dar, matyt, tikėjosi, kad Rusnę pradės lankyti ir turistai iš Indijos, ne tik Vokietijos.