BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

24

Portale publikuota: 2021 – 08 -25

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

JONAS BRIGYS,

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkas

Antano Medekšos Surmantų dvaro bibliotekos istorijos eskizas

Sakoma, kad knygos turi savo likimą („Sua fata habent libelli“). Niekas nenuneigs, kad bibliotekos ir jų savininkai taip pat. Tiek knygoms, tiek bibliotekoms negailestingas Laikas daugelio jų istorijas užklojo užmaršties dulkių sluoksniu ir kasmet vis sunkiau tą uždangą pakelti. Kiekviena asmeninė biblioteka glaudžiai susijusi su ją kūrusių žmonių gyvenimo istorija, jų likimo vingiais, todėl jos istorija be savininko biografijos negali būti pilna. Viena tokia istorija XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje klostėsi netoli Raseinių, Girkalnio parapijoje buvusiame Surmantų dvare.

Surmantų vietovardis pirmą kartą minimas XVI a. viduryje, bet Lietuvos istorijos šaltiniuose jis dažniau aptinkamas tik nuo XIX a. vidurio. Pastaraisiais metais tiek Surmantų dvaras, tiek priešpaskutinis jo savininkas Antanas Medekša sulaukė didesnio istorikų susidomėjimo. Tai susiję su A. Medekšos aktyviu dalyvavimu 1863 m. sukilime. Paliesio dvaro palivarkas Surmantuose savarankiška valda tapo XIX a. antroje pusėje, kai 1876 m. lapkričio 18 d. Paliesio dvarą pasidalijo jo paveldėtojai Antanas Medekša, jo sesuo Stanislava Medekšaitė-Paškevičienė ir jų patėvis Andrius Jotautas bei jo sūnus, netikras Medekšų brolis Andrius Jotautas. A. Medekšai atiteko didžioji dvaro dalis – Surmantų palivarkas. Pats A. Medekša iki 1874 m. dvaro valdyme nedalyvavo: 1863 m. aktyviai veikė Zigmanto Citavičiaus sukilėlių būryje, sukilimui pralaimint pasitraukė į Prūsiją, vėliau gyveno Prancūzijoje, JAV. Tai išskirtinė asmenybė, nusipelniusi išsamaus pristatymo. Apie A. Medekšos gyvenimą yra rašę istorikai Tamara Bairašauskaitė, Ieva Šenavičienė ir Dainius Junevičius, Surmantų bibliotekos istorijos faktų pateikė Meilė Lukšienė, Vincas Kisarauskas, Karolis Tumelis. Vis dėlto dar esama tikslintinų faktų ir nežinomų rankraščių, nesurastų ibliotekos likučių. Pavyzdžiui, mokslininkų dar nėra sudominęs A.Medekšos 1888 m. lapkričio 22 d. baigtas rašyti religinio-moralinio pobūdžio darbas „Religija jako pojęcie wobec pedagogiki“ (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 94-3236), galintis suteikti rankraštinio braižo pavyzdžių.

Surmantų dvaro savininkas A. Medekša 1874 m. iš emigracijos  grįžęs į Lietuvą pateikė Paryžiaus policijos išduotą pažymą, kurioje nurodyta gimimo data ir vieta – 1844 m. rugsėjo 7 d. Podolės gubernija. Sudėtinga pasakyti, kodėl buvo nurodyta klaidinga (?) gimimo vieta. Istorikė T. Bairašauskaitė, remdamasi Girkalnio parapijos gimimo metrikų knygos duomenimis, nustatė, kad A. Medekša gimė 1844 m. rugsėjo 10 d. Paliesio dvare, Antano Medekšos ir Liucinos Švekauskaitės-Medekšienės šeimoje, lapkričio 29 d. pakrikštytas Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčioje. Vis dėlto dar reikėtų patikslinti keletą momentų: Girkalnio bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad A.Medekša (jaunesnysis) pakrikštytas ne lapkričio 29, o 26 d., taip pat tikslintina ir A. Medekšos motinos mergautinė pavardė – ji turėtų būti Šveikauskaitė („z Swiekowskich“).

M. Lukšienė mini, kad 1864 m. birželio 16 d. laiške tėvui Michailui Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas pranešė liepęs Raseinių apskrityje konfiskuoti 16 privačių bibliotekų, tarp jų ir Jotautų Surmantų dvaro. Tokių sankcijų sulaukta, nes tuometis dvaro savininkas, A.Medekšos patėvis Andrius Jotautas 1863 m. liepos 9 d. papulkininkio Nazanskio suimtas įskundus, kad suteikė prieglobstį sukilėliams. Šeši Surmantų dvaro valstiečiai taip pat paliudijo, kad Jotautas ragino juos eiti į sukilimą. Kratos metu Jotauto Bagdoniškės palivarke rastos paslėptos didelės maisto atsargos, be to, dvarininko posūnis, minėtasis A.Medekša įstojo į sukilėlių būrį, lankėsi Surmantų dvare. Pagal 1864 m. gegužės 24 d. generolo Potapovo konfirmaciją, administracine tvarka Jotautas ištremtas į Permės guberniją. Paliesio dvaras su palivarkais nekonfiskuotas, bet sekvestruotas, ši sankcija panaikinta 1867 m. pradžioje. Tais metais Jotautui leista persikelti į Varšuvą. Į dvarą jam leista sugrįžti tik 1874 m. Visa biblioteka ar bent jos dalis panaikinus sekvestrą vėliau sugrąžinta savininkams.

Narpliojant Surmanų dvaro bibliotekos istoriją, svarbiausias šaltnis 1876 m. sudarytas / pradėtas rengti ir vėliau keletą kartų papildytas katalogas „Katalog zbioru ksiag Antoniego Medekszy uczyniony 27 Lutego 1876 roku w Surmontach“ (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 75-156). Tai sąsiuvinis tamsiai mėlynos spalvos kartono viršeliais, kuriame užpildyti 66 lapai. Naujausia kataloge minima kmyga – 1909 m. Varšuvoje išleistas Bronisławo Chlebowskio veikalas „Słowacki i Szekspir“. Tikėtina, kad ši knyga ženklina bibliotekos tvarkymo pabaigos ribą, sutampa su dvaro pardavimo metais. Matyt, tada ir buvo sudaryta antroji katalogo dalis. Be to, katalogo pabaigoje išsiskiria po 1906 m. atsiradęs vienuolikos įrašų kitokia rašysena rašytas papildymas ir pirmasis jų žymi paties A. Medekšos tais metais išleistos knygos „Społeczne pośrednictwo pracy w kraju i za granicą“ įsigijimą. Katalogo papildymą bent iš dalies galima atsekti ne tik pagal šias datas: be minėtų datų, yra dar viena – 1893 m. birželio 1 d., kai buvo papildytas grožinės literatūros skyrius.

Spėtina, paties savininko ranka surašytas bibliotekos katalogas istorikų naudotas kaip tam tikras etalonas, nustatant kitų A. Medekšos darbų autorystę, nors iš pirmo žvilgsnio kataloge suregistruotos knygos įrašytos ne viena ranka. Manytina, paties A.Medekšos ranka rašyta tik dalis katalogo, pvz., 1893 m. papildymas (lap. 21), taip pat pačioje katalogo pabaigoje įrašytos 11 knygų. Šie katalogo įrašai artimesni neabejotinai paties A. Medekšos rašytam ir taisytam minėtam rankraščiui „Religija jako pojęcie wobec pedagogiki“. Neatmestina prielaida, kad visas katalogas surašytas paties Medekšos, o rašysena kito dėl jo sveikatos būklės. Mirimo metrikoje pažymėta, kad Medekša mirė nuo „marazmo“ („от маразма“) – žmogaus psichinės veiklos sustojimo, lydimo visiško išsekimo. Bet ši liga aštriau galėjo pasireikšti tik paskutiniais jo gyvenimo metais, nes dar 1908 m. Medekša aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, minimas kaip vienas iš Draugijos tiesti geležinkelį per Raseinius steigėjų.

Nors katalogas negali atskleisti daugelio bibliotekos formavimo ir jos likimo mįslių, bet vis tik leidžia susidaryti bent dalinį jos vaizdą, atspindi ją komplektavusio asmens (asmmenų?) prioritetus. Kaip minėta, nėra visiškai aišku, ar 1863 m. greičiausiai konfiskuota biblioteka visam laikui buvo išvežta iš Surmantų, o tai palieka atvirą klausimą, ar dauguma jos pirmosios dalies (sukataloguota 1876 m.) knygų parsivežta iš užsienio, o gal tada tik buvo sutvarkytas dvare jau esantis knygų rinkinys. Neabejotina, kad dalį knygų įsigijo pats A. Medekša, gyvendamas emigracijoje, bet didžioji dalis leidinių yra lenkų kalba, išleisti XIX a. Vilniuje, taip pat Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose, nors yra ir Rusijos miestuose išspausdintų knygų. Kita vertus, užsienyje, pvz., Paryžiuje, leistos knygos biblioteką papildė ir po 1876 m. Taigi nėra aišku, ką Medekša paveldėjo ir ką pats įsigijo. Bibliotekoje buvo palyginti nemažai senų, iki XIX a. išleistų knygų: kataloge jos dažnai vadinamos antikvarinėmis. Tai galėtų liudyti bibliofilinius savininko polinkius. Kataloge minimi bent keturi XVI a. leidiniai, taip pat aštuonios XVII a. ir 25 XVIII a. išleistos knygos. Antrojoje „nerūšiuotoje“ katalogo dalyje vyrauja XIX a. antrosios pusės leidiniai, pastebėta tik viena knyga, išleista 1802 m. Ciuriche. A. Medekša savo darbuose yra užsiminęs, kad be lenkų ir rusų kalbų jis mokėjo ir vokiškai, galbūt buvo susipažinęs ir su anglų kalba. Bibliotekos leidinių kalbų paletė platesnė: be minėtų kalbų, randama leidinių prancūzų ir lotynų kalbomis. Su pastarosiomis jis ne kartą buvo susidūręs studijų metais Maskvoje ir gyvendamas Prancūzijoje.

T. Bairašauskaitė savo straipsnyje užsiminė apie bibliotekoje buvusius lietuviškus leidinius: Motiejaus Valančiaus „Zemajtiu Wiskupiste“ (Vilnius, 1848, 2 d.), Dmitrijaus Koropčevskio „Urvinis žmogus“ (Vilnius, 1905), Jono Basanavičiaus „Lenkai Lietuvoje“ (Chicago, 1903), Gabrielės Petkevičaitės – Bitės ir Žemaitės „Parduotoji laimė“ (Vilnius, 1905), žurnalo „Draugija“ 1907 m. komplektą. Prie lietuviškų leidinių reikėtų priskirti ir Jono Juškos parengtą lietuvių liaudies dainų rinkinį „Литовские народные песни“ (Peterburgas, 1868) bei, spėjama, XVII a. Konstantino Sirvydo žodyną „Dictionarium trium linguarum“. Tikriausiai Surmantų dvaro bibliotekoje turėtas žodyno egzempliorius buvo be antraštinio lapo, nes jis kataloge įrašytas be leidimo datos kaip „antikvarinis“ lenkų – lotynų – lietuvių – žemaičių kalbų žodynas. Tokių antikvarinių leidinių yra ir daugiau, kai kuriems nurodytas tik spėjamas leidimo amžius.

Beveik pusę katalogo (faktiškai ir inventorinės knygos) sudaro į aštuonis skyrius išskirstytų knygų sąrašas. Kataloge išskirti 8 skyriai. Pirmiausia suregistruota grožinė literatūra (a. – proza (su 1893 m. papildymais 99 pavadinimai) ir b. – poezija bei dramaturgija (38 pavadinimai), nors šis skyrius anaiptol nėra pats gausiausias. Toliau eina tęstiniai ir periodiniai leidiniai (19 pavadinimų). Po to rikiuojasi medicinai, higienai skirti leidiniai (15 pavadinimų). Komplektuojat biblioteką daug dėmesio skirta informaciniams leidiniams – enciklopedinio pobūdžio leidinių suregistruota 42 pavadinimai (su papildymais), 32 pavadinimų knygos priskirtos teisės mokslams, heraldikai. Šiame skyriuje užregistruota viena iš seniausių bibliotekos knygų – 1619 m. Vilniuje išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas (žymėta, kad jis išspausdintas gotikiniu šriftu). Bibliotekoje buvo dar du XVII– XVIII a. išleisti Statutai. Į atskirą skyrių sudėti istorijos, literatūrologijos, etnografijos veikalai (88 pav.). Paskutinis ir didžiausias skyrius apėmė gamtos mokslų, filosofijos, religijos, agronomijos leidinius (114 pav.). Žymėtina, kad pavadinimų skaičius neatspindi realaus bibliotekos dydžio, nes gana dažnai leidiniai buvo keleto tomų, pvz., prozos skyriuje buvo 159 tomai, kai kurie skyriai vėliau papildyti.

Antrą katalogo dalį sudaro „nerūšiuotos“, tik suinventorintos knygos – „Spis bez sortowania i katalogowania“. Pastaboje pažymėta, kad knygų inventoriniai numeriai rašomi jose esančiuose antspauduose („na piecząci“). Žymėtina, kad kiekvieno skyriaus knygos numeruotos iš naujo. Savarankišką numeraciją turėjo ir „nerūšiuotos“ knygos. Tokių knygų sąrašas apima 395 pozicijas.

Katalogo gale yra tam tikras baigiamasis įrašas, liudijantis, kad bibliotekoje buvo 851 pavadinimo leidinių. Mūsų skaičiavimais, buvo 842 pavadinimų 1172 tomai knygų ir periodinių leidinių komplektai. Bet kuriuo atveju biblioteka tam laikui buvo gana didelė ir tikslingai sukomplektuota, ką liudija įvairių mokslo šakų leidiniai, dominavę šiame knygų rinkinyje. Tai nebuvo provincijos dvarininko laisvalaikiui skirtų knygų rinkinys, o rimto mokslinio darbo instrumentas.

Kataloge sutinkami tam tikri ženklai (pvz., „varnelės“) liudija, kad buvo vykdoma knygų fondo patikra, o nesant leidinio įrašai išbraukiami. Kai kur „varnelė“ nubraukta, o vienoje vietoje rusiškai prirašyta, kad leidinys (šiuo atveju I–IX „Volumina legum“ tomai) „yra“ („есть“). Patikrinimo žymės yra tik pirmojoje katalogo dalyje.

A. Medekša 1909 m. balandžio 25 d. Surmantų dvarą pardavė Marijonui Paškevičiui. Mečislovo Davainio – Silvestravičiaus rašytame nekrologe nurodyta, kad A. Medekša mirė 1912 m. spalio 1 d., bet Girkalnio parapijos mirties metrikų knygoje rašoma, kad jis mirė rugsėjo 29 d. Minėtasis katalogas negali atsakyti į klausimą, koks buvo tolesnis bibliotekos likimas po A. Medekšos mirties. Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. dvaras labai nukentėjo – sudegė penki gyvenamieji namai, penki tvartai, keturios daržinės. Nežinia, kur tuo metu buvo dvaro biblioteka –ar ją pasiėmė Medekšos vaikai, o gal ji buvo perkelta į Paliesį pas seserį Stanislavą Paškevičienę? Įpėdinių tuo metu skaičius neaiškus, bet yra žinoma, kad turėjo žmoną ir penkis vaikus, todėl ir pretendentų į turtą būta.

A. Medekšos bibliotekos sklaidos istoriją padeda nustatyti knygos nuosavybės ženklas – ne vėliau kaip 1893 m. sukurtas spaudas – 21×36 mm skersmens ovalaus rėmelio su viduje įkomponuotu įrašu „№ / Ant. Medeksza / Surmonty gub. Kow.“. Pirmasis šį antspaudą aprašė V.Kisarauskas. Iki tol, kaip liudija išlikę egzemplioriai, jis savo leidinius žymėjęs rankraštiniu įrašu: „Ze zbioru Ant. Medekszy“. K. Tumelis Lietuvių katalikų mokslo akademijos bibliotekoje surado K.Sirvydo 1713 m. leistą trijų kalbų žodyną, kurio vienas iš savininkų buvo Antanas (pavardė nežinoma). Ši knyga sutaptų su A.Medekšos kataloge minimąja. Žodyno vėlesnis savininkas buvo kunigas J. (?) Gudelis. Neabejotinai A.Medekšos bibliotekai priklauso kitas K. Tumelio aptiktas leidinys – 1821 m. Varšuvoje išleista Biblija. Dar trys Surmantų dvaro bibliotekos knygos saugomos LMAVB Retų spaudinių skyriuje: Georges-Louiso Leclerco de Buffono „Epoki natury“ (Varšuva, 1786) ir Vincento Karčevskio „Astronomiia zawarta… (Vilnius, 1826, 2 d.). Tikėtina, kad ateityje didžiosios šalies bibliotekos nuo šiol atkreips didesnį dėmesį į A. Medekšos bibliotekos antspaudą ir suregistruos daugiau išlikusių leidinių.

Už pagalbą ieškant šios bibliotekos pėdsakų ir konsultacijas nuoširdžiai dėkoju VU docentui dr. Tomui Petreikiui.