BŪTIS: IŠMINTIS / KŪRYBA
GINTAUTO ČERNECKIO
38
„SAULĖS GĖLĖS SĖKLOS: LAKONIKOS“
(TĘSINYS VI)
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2021-12 – 20
LXXIX
Tikintysis nueina,
bet šviesos paukštis,
matytas jo akyse,
jau lanki kitus.
LXXX
Dangus aukštesnis,
kai laisvieji brolia
tyraširdžiai
gina Saulės Gentį.
LXXXI
Tas ėjimas
debesų keliu
į kalno viršūnę –
vienintelis.
LXXXII
Juodos strėlės
atsitrenkia nuo uolos
kaip dūžtančios bangos,
toks Stiprusis.
LXXXIII
Tik viduj
ugniakuras negęsta,
štai kibirkštis sparnuota
šokteli tamsoj.
LXXXIV
Jeigu Brolijos nėra,
kas tada siunčia
šviesos laiškus
ieškantiems namų.
LXXXV
Užkapoja skaisčią sielą
svetimi kaip žaltį,
apsimetusi numirėle
ji vėl atgyja.
LXXXVI
Toks ilgesys
nedūžtančioj tamsoj,
kad nuolat
grįžta nuoširdumas.
LXXXVII
Aukštybių virpesys
smelkiasi į tylos namus
ir didingai užgroja
sielos vargonais.
LXXXVIII
Lengva atpažinti
dvasios brolį,
nes paukštis gieda
gyvame sode.
LXXXIX
Nuo kalno viršūnės
Ugnies nešėjai
paleidžia liepsnojantį ratą
į tamsumas.
XC
Tas ne keleivis,
jeigu nuolat grįžta
į tą pačią vietą
lyg į savo kapą.
XCI
Ne buitiško žmogaus
tokia akių gelmė,
kad nėra dugno
ir nebaisu.
