Minima: 2022.02.05

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką).

Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.

Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.

Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Šv.Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krūtis. Galiausiai, Agota buvo sudeginta ant laužo. Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.

II. Vasario 5-oji – Ugnies deivės Gabijos diena

Vasario penktoji dar vadinama Šv. Agota arba Duonos diena, pakeitusi senąjį Gabijos dienos pavadinimą.

Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją, kitados laikyta židinio globėja, kuri ruginės tešlos gabalą paversdavo kvepiančiu kasdieniniu maistu – duona. Pirmą kepalą pažymėdavo kryžiumi (Gabijos ugnies ženklu) ir ją vėliau, jau krikščionybės laikais, šventino bažnyčioje. Namuose atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui, palabinant ir nuliejant pirmą alaus gurkšnį žemėn. Tikintieji pašventinta duona gelbėdavosi kilus gaisrui, mesdami šventintos duonos gabaliuką į ugnį. Išleisdamos sūnų į kariuomenę ar į tolimą ir pavojingą kelionę, motinos gabalėlį šv. Agotos duonos užsiūdavo marškinių kamputyje. Šventinta duona saugodavosi nuo nuo ligų, o galvijus – nuo raganų kerų, ypač pavojingų Joninių rytmetį.

Šv. Agota

Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Šv. Agota buvo krikščionė, gyvenusi III a., kankinta ugnimi. Ji laikoma ugnies globėja, į kurią kreipdavosi gaisro metu.

Šv. Agotos dieną žmonės nešdavo į bažnyčią iškeptos duonos pirmą kepalą, kad ją pašventintu ir saugotu nuo nelaimių, ligų, o pastatus nuo gaisrų. Duona būdavo užkišama palubėje, neužmirštama jos padėti ir į statomo namo kertę, pamatus. Nuo seno Lietuvoje išlikęs paprotys gaisro metu Agotos duonelės įmesti ir į ugnį, kad ugnis neišplistų ir visko aplinkui nesunaikintų.

Neretai ir šiais laikais pas vairuotojus mašinose rasi šventintos duonos gabaliuką apsaugai nuo nelaimių.

Šiandien sveikiname varduvininkus, kurių vardai Agota, Gabija, Ugnius, Ugnė ir tuos, kurių vardo prasmė susieta su ugnimi.