I.: DATA
ROMUALDO ČERNECKIO
759 / 870
Paruošė ROMUALDAS ČERNECKIS
2022 – 03 – 14
Šaltinis: INTERNETO ERDVĖ
DIRST: PAVASARIO ŠAUKTUVĖS
Ši tradicinė šventė yra težinoma tik iš rašytinių šaltinių; tai archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktas. Kitados žmonių bendruomenė ilgus žiemos mėnesius skaičiuodavo vis po tris. Pradedant nuo kanopinių žvėrių rujos, po kurios jie meta ragus. Šių puošmenų miško žvėrys netenka mėnuliui dylant. Pirmasis Mėnulio pjautuviuko pasirodymas po žiemos saulėgrįžos, – tai Kumeliuko krikštynos arba Krikštai; trečiasis – Pavasario šauktuvės.
Vilniaus krašte, kaip rašo 1835 m. „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome T. Narbutas, pavasario sutikimo apeigas atlikdavo merginos. Basos ir lengvai apsirėdžiusios, jos bėgdavo už kaimo į laukus tekančios saulės dainomis pasitikti. Pirmiesiems jos spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų.
M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ (1848 m.) aprašo, kad žemaičiai kiek kitaip sutikdavo pavasarį. Į laukus išjodavę du būriai vaikinų. Kiekvienas būrys turėdavo po šventą paveikslą, dėl jų tarp raitelių vykdavo varžybos. Šis paprotys primena prosenoviškas karingųjų indoeuropiečių žaidynes, apie kurias žinome iš Homero eilių.
