I. KULTŪRA, TRADICIJOS

ROMUALDO ČERNECKIO

1086

DIRST: APIE ŠV. VELYKŲ

TRADICIJAS (KARTOTINIS)

Parengė ROMUALDAS ČERNECKIS

2021- 04 – 03

Šaltinis: Interneto erdvė

Manau, pravartu, išsamiau dirstelėti į savo protėvių tradicijas. Beje, užpernai (balandžio 11 d.) ir pernai (balandžio 03 d.) portalo www.dirst.lt internetiniame leidinyje „Skvarbus žvilgsinis į būtį“ publikavau analogišką informacinę medžiagą, tačiau ji aktuali ir nūnai. 

Velykų papročiai 

Velykos krikščionims yra Kristaus prisikėlimo šventė, tačiau joje, be abejo, gausu ir pagoniškų papročių. Velykų data, nustatoma pagal mėnulio kalendorių, todėl jinai gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Šventimas prasidėdavo Verbų sekmadienį (savaitė iki Velykų dienos), kuomet žmonės su verbomis traukdavo į bažnyčią. Kai jas pašventindavo, visi skubėdavo pas namiškius, tikėdamiesi užtikti lovoje ir išplakti.

Seniau verbos darytos iš anksti sužaliuojančių (arba visžalių) augalų: kadagio, alyvos, tujos, beržo, karklo, žilvičio ar gluosnio. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, jog tokios puokštės paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs.

Įvairiaspalvės įspūdingai atrodančios verbos iš sausų žolynų pradėtos gaminti tik XIX amžiuje.

Iš bažnyčios parsineštas puokštes kišdavo už šventų paveikslų ar po sija, tikėta, jog verbos saugo namus nuo blogų dvasių ir atneša laimę. Jų šakelėmis smilkyti ligoniai bei pirmą kartą į ganyklas išvedami gyvuliai.

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Tuo laiku Kristus, su apaštalais valgydamas paskutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Tai ir Kristaus suėmimo bei jo kančios pradžios diena, kada bažnyčiose nutildavo varpai ir vargonai. Jie tylėdavo iki Didžiojo šeštadienio pamaldų.

Iki XX amžiaus pradžios ši diena dar vadinta „vėlių velykomis“, kai ant kapų dedami margučiai.

Didysis penktadienis – atgailos, susikaupimo, Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčiose laikydavo ypatingas pamaldas, kuriose pagarbindavo kryžių – Kristaus kančios ir krikščionybės simbolį. Viename iš altorių įrengdavo gražiai papuoštą Kristaus kapą, į kurį kunigas pernešdavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Kristaus kūnas, prie kurio nuolat budėta, tame kape ilsėdavosi iki prisikėlimo – Velykų sekmadienio ryto.

Didįjį šeštadienį bažnyčios šventoriuje šventindavo ugnį, o maldos namuose – vandenį. Šventintą vandenį globojo šeimininkas, o ugnį – šeimininkė. Juos parnešti dažnai būdavo jaunesniųjų šeimos narių prievolė. Tuo tarpu išsivaliusios pečius gaspadinės laukdavo namuose. Velykiniai patiekalai gaminti tik pečių pakūrus iš bažnyčios parsinešta šventinta ugnimi.Tikėta, jog ši į namus atneša laimę ir santarvę.

Ąsočiuose parsineštu šventintu vandeniu apšlakstydavo namų kerteles, ūkinius pastatus, gyvulius bei šeimos narius, kad ligos bei parazitai nepultų ir derlius būtų gausus.

Tą dieną niekas nieko neskolindavo, bijant, kad su skolintu daiktu iš namų neišeitų būsimas javų derlius, skalsa ir sveikata.

Velykų naktį sugrįždavo Užgavėnių persirengėliai. Vieni persirengę Romos kareiviais budėdavo prie Kristaus kapo, kiti, persivilkę žydais (prisilipdę barzdas ir ūsus), stengdavosi iškrėsti kokius nors pokštus kareiviams. Kunigams toks paprotys pasirodė pernelyg pagoniškas/neetiškas ir XX amžiaus pradžioje jis buvo uždraustas.

Velykų šventimas prasidėdavo sekmadienio rytą, tekant saulei, Prisikėlimo pamaldomis. Tuomet būdavo svarbu atsinešti bažnyčion bent keletą valgių, kad juos pašventintų.

Velykinio stalo centre, be abejo, įsikurdavo indas su margučiais. Stalą puošdavo žalumynais (rugiais, avižomis), sudaigintais prieš porą savaičių. Privalomi Velykų maisto atributai: rūkyti, virti, sūdyti sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsos tarpsluoksniais, kumpis, kvepiantis gardaus rūkymo dūmo aromatu bei krienai, vien nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo. Taip pat pastatydavo molinį avinėlį – Kristaus simbolį.

Velykinių pusryčių metu pirmiausiai padalindavo vieną (pašventintą) margutį į tiek dalių, kiek buvo prie stalo šeimos narių. Pirmą gabaliuką į burną įsidėdavo šeimininkas ir tuomet po vieną paimdavo pagal amžių nuo vyriausio iki jauniausio, paskutinis gabaliukas atitekdavo šeimininkei.

Šventės rytą vaikai gaudavo dovanų – margučius nuo Velykų bobutės. Be tų dar kartais rasdavo ir zuikio ar arkliuko formos meduolių (pyragų).

Seniau Velykos švęstos tris dienas. Pirmoji – skirta šeimai. Niekas neidavo į svečius ir jų nepriimdavo. Manyta, kad atėję svečiai atneš ir paliks savo blusas. Antrą dieną mažieji  kiaušiniaudavo. Vaikas ateidavo gryčion pirštą burnon įsikišęs, jeigu vieną, vadinasi, vieno kiaušinio nori, jeigu du – tuomet du reikia duoti. Suaugusieji tuo tarpu su kaimynais margučiais keisdavosi, o jeigu važiuodavo į svečius, tai būtinai lauktuvių margučius veždavo.

Trečioji vadinta „Ledų diena“ –skirta tinginiavimui. Griežtai draudžiama dirbti bet kokius darbus, nestikėta, kad vasarą gali ledai javus sumušti.

Sakoma, kad po Velykų prasideda vestuvių sezonas. Su tuo susijęs labai gražus Velykų paprotys – lalavimas. Jauni, nevedę vyrai grupelėmis lankydavo namus, kuriuose gyveno nevedusios merginos ir dainuodavo įvairias dainas. Jaunuolės galėdavo apsižiūrėti vyrus ir išsirinkti sau gražiausiai dainuojantį jaunikį. Už dainavimą vyrams padovanodavo margučių, gražiau pasirodęs gaudavo jų daugiau.

Velykų šventimas pasibaigdavo sekantį sekmadienį, kuris vadintas Atvelykiu. Paprastai tą dieną pabaigdavo valgyti paskutinius šventės valgius, taip pat margindavo bei ridendavo kiaušinius.

…Ir margučiai

Kiaušinis pagonims – kosmoso, gyvybės atsiradimo, vaisingumo simbolis. Senovėje manyta, jog pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybės gyvatė.

Seniausi margučiai rasti IV a. mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje, Lietuvoje – Dainų slėnyje, Gedimino kalne, visi jie priskiriami XIII amžiui.

Dabar populiariausi greiti kiaušinių dažymo būdai – cheminiai dažai ir apklijavimas lipdukais, o anksčiau jie buvo marginami vašku arba skutinėjami.

Skutinėjimas. Pirmiausiai kiaušinis nudažomas norima spalva, tuomet išskutinėjamas ornamentas. Tam reikalingas labai aštrus peiliukas. Skutinėjimas yra labai sudėtingas darbas, elgiantis neatsargiai labai lengva suskaldyti lukštą, o ir peiliukas greitai atšimpa.

Marginimas vašku. Paprastai vašku ornamentuojami nedažyti kiaušiniai. Jo spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių šis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Kiaušinis turi būti kambario temperatūros: jeigu vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per šaltas, reikia jį pašildyti. Ornamento negalima išpiešti, jei kiaušinis ar vaškas per karštas – įrankiu braukiant per lukštą, jis nutįsta. Parduotuvėje pirkta žvakė, kurioje daug parafino, marginimui netinka, nes parafinas nusiplauna vos įdėjus į šiltą vandenį. Marginimo įrankiu galėtų būti į pieštuką įsmeigta adatėlė.

Vašku papuoštas kiaušinis pamerkiamas į dažius ir laikomas kol įgaus norimą spalvą, tuomet pastarąjį galima nugramdyti arba nutirpinti trumpam įleidus kiaušinį į karštą vandenį (arba galima tiesiog palikti).

Batika – pats paprasčiausias marginimo būdas. Kiaušinis apdedamas svogūnų lukštais, rūtų, bruknių, petražolių ar kitų augalų lapeliais, gėlių žiedas, blunkančiomis medžiagos skiautelėmis. Viskas suvyniojama į marlę, apsukama siūlais ir verdama dažuose.

Margučių spalva taip pat yra svarbi. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną; raudona – vaisingumą, gimimą, gyvenimą; žalia – pavasario augaliją, javų daigus; geltona ir ruda – subrendusius javus; mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai.

Anksčiau naudoti augalinės kilmės dažai, spalvas išgaunant užmerkus augalus (kartais 12 ar daugiau valandų): svogūnų lukštais – rusva, skroblo žieve, beržo vantos lapais – gelsvai žalia, ramunėlėmis, alksnio žirginiais – geltona, šieno pakratais, rugiagėlėmis – melsva, bruknių lapais, dilgėlėmis, rugių želmenimis – žalsva.

Vienas iš pagoniškų ritualų, tvirtai įaugęs į šią šventę, – margučių mušimas. Visi šeimos nariai pasiima po vieną jų iš indo. Tas, kuris neatsargiai išsirenka suskilusįjį, visus metus bus tinginys. Išsirinkę  visi stengiasi sumušti kito kiaušinį. Tą, kuris vienintelis sugebėjo išsaugoti sveiką margutį, sėkmė lydės visus metus. Manyta, jog laimingą margutį reikia išsaugoti iki kitų Velykų.

Pakilę nuo vaišių stalo, visi eidavo į kiemą ridinėti kiaušinių. Tai daryta nuo specialaus medinio lovelio. Ritinėti galima dvejopai: varžytis kieno margutis atsidurs toliausiai arba kieno užkliudys daugiau kitų. Užkliudytieji – ridenančiojo grobis. Šį žaidimą galima tęsti, tol kol vienas žmogus laimės visus margučius.

Burtai. Pasukę margutį, sužinosite, koks laukia pavasaris: jei smaigalys atsisuks į pietus – bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna.

Sumušus kiaušinį, reikia neskubėti jo suvalgyti, bet atidžiai apžiūrėti jo duobutę. Jei ši viršuje – metai bus geri, jei šone, neapvalios formos – lauk negandos.

Nors Velykų šventėje didelis vaidmuo tenka bažnyčiai, vis dėlto akivaizdžiai matosi, jog didžioji papročių bei prietarų dalis atėjusi iš pagoniško lietuvių tikėjimo ir yra susijusi (kaip ir visose lietuviškose šventėse) su derliumi, gyvuliais, šeimos sveikata bei pagausėjimu.